2021 03 23

Karina Simonson

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Įspūdinga moteris. Ji kartu buvo pabaisa. Sarah Gertrude Millin

Rašytoja Sarah Gertrude Millin apie 1940 m. Jwa.org nuotrauka

Šitaip Nobelio literatūros premijos laureatė Nadine Gordimer iš Pietų Afrikos atsiliepė apie savo tėvynainę rašytoją Sarah Gertrude Millin.

Sarah Gertrude Liebson gimė 1888 m. kovo 19 d. Žagarėje. Pasak rašytojos, jos gimimas nebuvo registruotas laiku, todėl galima rasti skirtingos informacijos apie jos gimimo datą. Ji buvo vienintelė žydų pirklio Izaijo Liebsono ir jo žmonos Olgos Friedmann dukra ir vyriausias jų vaikas. Saros senelis iš motinos pusės buvo vienas iš Pietų Afrikos Kimberlio deimantų kasyklų pradininkų. Lankydamasis Europoje jis įtikino Izaiją ir Olgą prisijungti prie Lietuvos žydų imigracijos bangos į Pietų Afriką XIX a. pabaigoje. Izaijo tėvas Michaelas 1888 m. su žmona ir keturiais kitais vaikais persikėlė į Niujorką, o Izaijas ir jo šeima, įskaitant Sarą, išplaukė į Pietų Afriką.

Liebsonai su penkių mėnesių dukra 1888 m. rugpjūčio mėnesį atvyko į Keiptauną, iš ten vyko toliau į šalies gilumą – į Bekonsfildą. 1894 m., kai Sarai buvo šešeri, šeima persikėlė gyventi prie deimantų kasyklos ant Vaalo upės kranto Kimberlio rajone, kur jos tėvas, kaip ir didelė dalis kitų žydų imigrantų, atidarė būtiniausių prekių darbininkams parduotuvę. Izaijas, nors niekada nebuvo itin geras verslininkas, sugebėjo gana patogiai pragyventi prekiaudamas, valdydamas gėlo vandens šaltinį, kelto perkėlą ir nedidelį galvijų ūkį. Kimberlio aplinka paveikė daugelį būsimų rašytojos darbų – juose meilę Pietų Afrikos kraštovaizdžiui temdė pasišlykštėjimas skurdu, kuriame gyveno dauguma kasyklos darbininkų.

Sara ir šeši jos broliai (vienas jų mirė būdamas vos trejų) buvo vieninteliai baltieji vaikai miestelyje – tai galėjo padaryti lemiamą įtaką jos vėlesnėms pažiūroms į daugiarasę Pietų Afrikos visuomenę. Ji pradėjo rašyti poeziją dar vaikystėje, pasitelkusi pradžiamokslį ir paskatinta mamos savarankiškai išmoko vokiečių kalbą, išsiugdė nepasotinamą skaitymo alkį, visam laikui pakenkusį jos regėjimui. Iš pradžių ji lankė Bekonsfildo mokyklą, apsistodama pas ten gyvenančius giminaičius, vėliau mokslus tęsė Kimberlyje, kur gyveno internatinės mokyklos bendrabutyje iki 1899 m. kilusio Antrojo anglų–būrų karo. Nuo tada prasidėjo jos viso gyvenimo nemiga – kaip svetimų miegamųjų, šeimos ilgesio ir tamsos baimės rezultatas.

1904 m. su pagyrimu baigusi Kimberlio mergaičių vidurinę mokyklą, tačiau dėl nuolatinių akių skausmų ir bendro išsekimo Sara nusprendė nepasinaudoti jai siūlomomis stipendijomis stoti į Pietų Afrikos koledžą Keiptaune ir ryžosi mokytis muzikos Kimberlyje. Gavo fortepijono mokytojos diplomą, tačiau niekada šio darbo nedirbo. Ji grįžo namo, ten užsisakė rašymo vadovėlį, tačiau pastebėjusi, kad jo instrukcijos nepakanka, įstojo į korespondencijos kursus, kurie, kaip vėliau teigė, buvo taip pat ne itin naudingi. 

Būdama 24 metų Sara ištekėjo už advokato Philipo Millino, ir juodu apsigyveno Johanesburge. Jos efektinga rašytojos karjera prilygo jo pasiekimams Pietų Afrikos teismuose. Philipas, vėliau tapęs Aukščiausiojo Teismo teisėju, skatino žmonos literatūrines ambicijas. Juodu buvo atsidavę vienas kitam, o jo santūri prigimtis padėjo sušvelninti kraštutinius jos polinkius. 

Sarah Gertrude Millin paso kopija

1919 m. pasirodė S. Millin pirmoji novelė „Tamsioji upė“ (The Dark River), kurioje veiksmas vyko deimantų kasyklose, taip pat pirmą kartą pristatyta jos vėliau išplėtota tarprasinių santykių tema. S. Millin nemėgo afrikiečių ir buvo apsėsta rasės bei kraujo grynumo; šios temos vis iškildavo jos romanuose, o rašytojos požiūris atspindėjo daugumos baltųjų Pietų Afrikos gyventojų požiūrį.

S. Millin išleido tris noveles per ateinančius trejus metus, tačiau būtent savo ketvirtame romane „Dievo povaikiai“ (God’s Step-children, 1924 m.) ji šią kraujo grynumo temą panaudojo kaip pagrindinę kūrinio ašį. Romane misionierius Andrew Floodas veda koikojų genties moterį ir augina du vaikus. Tačiau greitai nugrimzta į beprotybę apsėstas „nuodėmės“, kad susilaukė mišrios rasės vaikų. Tuomet ši „nuodėmė“ lydi keturias jo šeimos kartas, kai kiekviena karta, nors ir vis šviesesnės odos, tačiau vis taip pat siekianti, bet negalinti patekti į baltųjų visuomenę.

S. Millin įsitikinimas akivaizdus – neįmanoma išvengti to, kas, jos nuomone, yra pirminė Pietų Afrikos visuomenės nuodėmė – rasių maišymasis. Šis romanas įkūnija daugybės vidurinės klasės baltųjų Pietų Afrikos amžininkų nuomonę. Romanas tapo labai populiarus JAV, kur buvo perleistas net dešimt kartų.

1923 ir 1925 m. S. Millin su vyru keliavo į Angliją ir Europą, ten rašytoja susipažino su keletu to meto literatūros šviesulių, tarp kurių buvo D. H. Lawrence’as ir Bernardas Shaw, susitiko su Winstonu Churchilliu. Nepaisant dažnų kelionių į užsienį, S. Millin nuolatos rašė. Pirmoji jos negrožinės literatūros knyga „Pietų afrikiečiai“ (The South Africans), patikslinta ir išplėsta 1934 m., o 1951 m. išleista kaip „Pietų Afrikos žmonės“ (The People of South Africa), buvo itin gerai sutikta ir pelnė pripažinimą šalies viduje, kokio ji anksčiau nebuvo pasiekusi. Šis pasakojimas apie Pietų Afrikos istoriją pateikia daug rasinių nuostatų pavyzdžių, kurie turėjo įtakos vėliau kritiškai apžvelgiant jos vietą Pietų Afrikos literatūros istorijoje.

1928 m. buvo išleisti dar du romanai, vienas jų, „Viešpaties atėjimas“ (The Coming of the Lord), yra vienintelis S. Millin kūrinys, susijęs su žydiškumu. Knygoje nagrinėjama visuomenės ir jos mažumų, įskaitant indus ir žydus, prigimtis. Tačiau iš esmės žydai buvo S. Millin kūrybos periferijoje. Jos pagrindiniai veikėjai visada buvo baltieji krikščionys, besipykstantys dėl rasinių klausimų, meilės ir finansų problemų. S. Millin žydai yra stebėtojai, atliekantys palyginti nedidelius vaidmenis. Nors rašytoja netikėjo religinėmis apeigomis ir malda, ji didžiavosi būdama žydė, jai rūpėjo žydų tautos likimas. S. Millin gerai išmanė žydų istoriją – tarp jos po mirties rastų nepublikuotų darbų buvo ir rankraštis apie žydų istoriją. 

1930-ieji buvo pažymėti labai sėkminga kelione į JAV, kur S. Millin tapo literatūros įžymybe. Dėl draugystės su Pietų Afrikos politiku, generolu Janu Smutsu (1919–1924 ir 1939–1948 m. Pietų Afrikos ministras pirmininkas) rašytoją priėmė prezidentas Herbertas Hooveris, ji taip pat lankėsi Franklino ir Eleanoros Roosevelt namuose. Žurnale „Vanity Fair“ pasirodė ir jos straipsnis apie šią kelionę pavadinimu „I do not lecture in America“, kuriame ji pasakoja, kad priblokšta Niujorko grožio atsisakė skaityti anksčiau sutartas paskaitas.

Jos 1933 m. Cecilio Rhodes’o biografija (Biography of Cecil Rhodes) buvo labai gerai įvertinta, o kadangi draugavo su J. Smutsu ir turėjo galimybę susipažinti su jo šeimos dokumentais, parašė ir J. Smutso biografiją (Biography of General Smuts, 1936 m.). Vėliau J. Smutsas netgi pakvietė S. Millin kaip savo patikėtinę fiksuoti karą. Nepaisydama savo kaip romanistės sėkmės, S. Millin manė, kad grožinė literatūra yra netinkama laikmečio sunkumui, tad džiaugėsi galimybe tęsti savo politinius rašinius. Vėliau, po apartheido pabaigos neišvengiamai persvarstant istoriją ir jos rašymą, S. Millin istoriniuose veikaluose pasigendama reikiamo mokslinio objektyvumo lygio.

Rašytoja Sarah Gertrude Millin apie 1931 m. Wikipedia.org nuotrauka

1940-aisiais rašytoja vis labiau rūpinosi tarptautine politika, ypač didėjančiu nacizmo pavojumi. Pietų Afrikoje ją ypač pykdė tai, kad nebuvo politinio pasipriešinimo 1936 m. parlamentui pateiktam įstatymo projektui, kuris apribotų į Pietų Afriką įleistų žydų pabėgėlių skaičių. Būdama aistringa sionistė, ji apsilankė Palestinoje pakviesta sionistų lyderio Chaimo Weizmanno. Be abejo, jai kėlė nerimą nacių skatinamas antisemitizmas; vis dėlto tuo pat metu ji gynė ir puoselėjo panašią neapykantos formą juodaodžiams. Ji labai domėjosi dabartinėmis žydų problemomis ir pasinaudojo ryšiais su žymiais Pietų Afrikos politikais, tokiais kaip generolas J. Smutsas ir Janas Hofmeyris, kad pažabotų fašistinį „Greyshirts“ judėjimą Pietų Afrikoje. Nors S. Millin niekada nesugebėjo pripažinti ryšio tarp antisemitizmo ir savo pačios rasizmo, kiti tai padarė, o jos bestselerį „Dievo povaikiai“ naciai naudojo kaip savo ideologijai palankią propagandą.

1938 m. S. Millin pradėjo rašyti pirmąjį savo autobiografijos tomą „Naktis yra ilga“ (The Night is Long, 1941 m.). 1944–1948 m. parašė šešis karo dienoraščius (War Diaries), viename jų aprašė Niurnbergo karo nusikaltimų teismus, kuriuose pati dalyvavo. Buvo išleisti dar trys romanai, įskaitant „Benkartų karalių“ (King of the Bastards, 1950 m.), kuris pasirodė esąs geriausiai parduodamas, o jame apdainuojama biologinio rasizmo samprata tapo kertiniu politinės sistemos akmeniu nuo to laiko, kai Nacionalistinė partija atėjo į valdžią 1948-aisiais.

S. Millin, būdama labai jautri savo rašytojos statusui ir įtakai, taip pat nuožmiai saugodama savo vietą Pietų Afrikos literatūroje, džiaugėsi tarptautine reputacija. „Neseniai buvau palyginta, – rašė savo tėvams, – su Thomu Hardy, Tolstojumi, de Maupassant’u, Hauptmannu, Henry Jamesu ir Jane Austin!“ Ji didžiavosi tuo, kaip greitai rašė, tačiau savo rašymo stiliui neskyrė daug dėmesio, dažniausiai jai atrodė, kad pakanka vienos teksto versijos su nedideliais pakeitimais. 

1952 m. Witwatersrando universitete Johanesburge pirmą kartą istorijoje moteriai buvo suteiktas literatūros garbės daktaro laipsnis. Sarah Gertrude Millin buvo apibūdinta kaip par excellence Pietų Afrikos vertėja anglakalbiam pasauliui. Netrukus po to, kai ji gavo šį apdovanojimą, prislėgtas prastos sveikatos ir pervargimo nuo širdies smūgio mirė jos mylimas vyras. Priblokšta S. Millin ilgai gedėjo, užsidarė, tapo svetima tiek literatūriniame, tiek politiniame pasaulyje.

Būdama kandi ir valdinga, S Millin lengvai įgydavo priešų. Kartu galėjo būti dosniausia jos simpatijas įgijusiems, ypač jauniems, sunkiai besiverčiantiems, autoriams. Rašytojos pritarimas juodaodžių ir baltaodžių atskyrimui atitolino ją nuo liberaliosios kairės ir lėmė tai, kad jos darbai susilaukė daug neigiamų įvertinimų. 

Antrasis S. Millin autobiografijos tomas „Mano dienų matas“ (Measure of My Days, 1955 m.) atskleidė karčią ir pagiežingą asmenybę, o jos romanas „Burtininkas paukštis“ (The Wizard Bird, 1962 m.) patvirtino dešiniąsias pažiūras ir paramą Nacionalistinės partijos įtvirtintai apartheido politikai. Nors opozicija apartheidui vis augo, o nepriklausomybės judėjimai visame žemyne leido suprasti, kad baltųjų viršenybės dienos artėja prie pabaigos, antiafrikietiškos S. Millin nuotaikos tapo kraštutinės. 1961-aisiais laiške Šiaurės Rodezijos ministrui pirmininkui Roy Welensky ji rašė: „Kaip tokiame perpildytame pasaulyje, kad žmonėms nebeįmanoma jame gyventi, galima atiduoti visą žemyną tokiam neapgalvotam eksperimentui kaip Afrika afrikiečiams?“

Literatūrinė bendruomenė pasibaisėjo S. Millin ir atsiribojo nuo jos. Be nuosaikios vyro įtakos ji tapo vis ekscentriškesnė ir asocialesnė. Paskutinius kelerius gyvenimo metus S. Millin praleido agituodama už Rodezijos (dabar Zimbabvė) kolonistų vyriausybę. 1965 m. išleido dar vieną romaną – „Sudie, brangioji Anglija“ (Goodbye, Dear England) ir planavo apsilankyti Londone, kad surastų leidėją jo tęsiniui, tačiau 1968 m. liepos pradžioje susirgo ir buvo paguldyta į ligoninę, ten patyrė trombozę ir mirė vienatvėje.

Sarah Gertrude Millin. Niujorko viešosios bibliotekos rinkinių nuotrauka

Rašytoja Nadine Gordimer yra rašiusi: „S. Millin egoizmas sukėlė savotišką izoliacijos užkeikimą jos namuose. Ir vis dėlto ji turėjo tokį didelį protą – vieną iš nedaugelio tikrų intelektualų šioje šalyje.“

S. Millin gyveno laikais, kai buvo įtikėta, kad vienintelis tinkamas būdas papasakoti pasauliui apie Afriką ir afrikiečius yra per vietinių baltųjų literatūrą, o jos ir kitų Pietų Afrikos baltųjų rašytojų populiarumas – tik to įrodymas. Nors S. Millin anksčiau buvo produktyvi ir populiari autorė, po mirties jos reputacija nukentėjo dėl kūryboje pasikartojančių rasinio grynumo temų. Kaip sėkminga savo epochos rašytoja, pažinojusi daugelį to meto rašytojų modernistų, S. Millin yra reikšminga figūra Pietų Afrikos moterų literatūros istorijoje, bet kartu ji yra ir arši rasistinių kolonijinių ideologijų atstovė.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Straipsnyje panaudota medžiaga iš Keiptauno universiteto bibliotekos, Pietų Afrikos nacionalinio archyvo, Niujorko viešosios bibliotekos rinkinių.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.