2022 02 27

Kun. Vytenis Vaškelis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Išritinant iš savo akių ne tik rąstus

Kun. Vytenis Vaškelis. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Ar galime užmerkę akis laisvai vaikščioti? Ne, nes reikės nuolat įsitempus galvoti, kaip neužkliūti už kokio nors daikto ir, praradus pusiausvyrą, nepargriūti... Nepalyginamai didesnė blogybė yra dvasinis aklumas.

Kai Jėzus bylojo apie du aklus žmones, kurie eidami įkrito į duobę (Lk 6, 39), šį palyginimą taikė tiems fariziejams, kurie savo išgalvotus mokymo priesakus bei papročius vertino labiau nei Dievo įsakymus, ir tai viešai skelbė žydams; patys klydo bei kitus klaidino. Todėl Jėzus savo mokinius atvirai įspėjo, kad jie kaip nuodingo sielos užkrato saugotųsi „fariziejų bei sadukiejų mokslo“ (Mt 16, 12). Apie šios veidmainystės pasekmes Jis kalbėjo pranašo Izaijo žodžiais: Ši tauta šlovina mane lūpomis, bet jos širdis toli nuo manęs.

Jėzus bylojo, kad mokinys nėra viršesnis už mokytoją: kiekvienas mokinys bus gerai išlavintas, jei bus kaip mokytojas. Tai – nuoroda į Jį patį. Kas savo išmintimi bei dorybingu gyvenimo būdu pranoksta mokytojų Mokytoją, kuris yra Tėvo atvaizdas Šventosios Dvasios meilėje? Tik tas į Jį panašėja, kas nepraranda ryžto nuolat mokytis, kaip ištikimiau sekti Jį net tada, kai užklups neišvengiami išbandymai… Juk anuomet kai kurie Rašto aiškintojai, pavyzdžiui, matydami Jėzų, išvarantį iš ligonių demonus, užuot su širdies atvirumu priėmę dovaną, iš piktavališko pavydo net drįso Jam sakyti: „Jis turi Belzebubą.“ Tai – žmonių dvasinio aklumo bedugnė ir piktžodžiavimo Tiesai viršukalnė, kai iš blogo savo širdies lobyno imama bloga (Lk 6, 45).

Žmogaus vidus atsiskleidžia iš darbų. Pasak Jėzaus, kaip nėra netikusio medžio, kuris megztų gerus vaisius, taip nėra klystančio bei kitus klaidinančio žmogaus, kurio veiksmai neliudytų apie jo širdies dvasinį kietumą ir moralinį sugedimą. Kremliaus šeimininko sprendimai, neseniai nulėmę brutaliausią suverenios Ukrainos puolimą ir dėl civilių gyventojų žūčių katastrofišką padarinių mastą, ypač tikinčiuosius teskatina toliau vieningai melstis ne tik už taiką, bet ir už šio karo sukėlėjus, kad į jų aptemusius protus įsiveržtų malonės šviesa, skatinanti atsipeikėti bei sustabdyti karinius veiksmus. Tik Jis gali kita linkme pakreipti įvykius Ukrainoje, nes „neįmanoma, kad Dievas meluotų“ (Žyd 6, 18), kai sako, jog Jam nėra negalimų dalykų.

Jėzaus palyginimuose visada slypi gilesnė potekstė. Kai Jis kalbėjo apie du akluosius, kurie įkrenta į duobę (žr. Lk 6, 39), turėjo mintyse visus, kurie neturi akių savo kaktoje. Akys kaktoje? Taip, nes „išmintingasis turi akis kaktoje, bet kvailasis grabaliojasi tamsoje“ (Koh 2, 14). Šv. Grigalius Nysietis komentuoja: „Jei kas „turi akis kaktoje“, o galvą aš suprantu kaip visatos pradmenį, tas turi akis nukreiptas į visokias dorybes (mat Kristus yra visiškai tobula dorybė): į tiesą, į teisingumą, į negendamybę, į visa, kas gera. (…) Kas nestato žiburio į žibintuvą, bet pakiša jį po lova, tas savo šviesą paverčia tamsybe.“

Vidinis aklumas – akimis matyti daiktus bei žmones, bet protu bei širdimi nenorėti matyti jų esminės Priežasties – Dievo – ir numoti ranka į Jo priesakų vykdymą. Tikėjimu viską vertinti – pranokti savo žmogišką ribotumą, maldoje priimant Tą, kuris mums atiduoda save, kad mes mąstytume ir mylėtume taip kaip Jėzus.

Artėja gavėnia. Bažnyčia vėl mus pakvies pasninkauti, pradedant susilaikymu nuo mėsiškų valgių (abstinencijos), atsakingesnio laiko vertinimo iki karitatyvinio bei socialinio pobūdžio darbų, ypač stengiantis padėti tiems, kuriems labiausiai reikia pagalbos. Pasninko esmė bei tikroji prasmė – Dievo valios vykdymas. Visos dvasinės pratybos, savidrausmės praktikos ir gerieji darbai tebūna skiriama Viešpaties garbei, artimo labui ir mūsų vidiniam atsinaujinimui. Juk atsiriboti nuo rafinuotų pasaulio tuštybių, atveriant plačiau savo širdį Jėzui – pritraukti Jo žvilgsnį bei palankumą. Ne veltui Jis visiškai atsižadėjo savęs, kad, iškeltas ant kryžiaus ir prisikėlimu nugalėjęs mirtį, galėtų nuolatos mus kviesti į artimą su Juo draugystę.

Esminis dalykas, kurio turime prašyti, – melsti Dievą tiesos, kuri vienintelė išvaduoja iš visų šėtoniško melo žabangų, į kuriuos (dėl širdžių užkietėjimo) įkliūva ne tik valstybių diktatoriai, bet kartais ir tie, kurie atstovauja Kristui… Žodis yra Jėzus (Jn 1, 1) ir Jo žodis yra tiesa. Kai priimame į savo protą ir širdį Dievo Sūnų bei Jo žodį, įgyjame mūsų sąžines gydantį Šventosios Dvasios jautrumą, kurio dėka iš savo vidinių akių išritiname ir klaidų rąstus, ir mažų savo silpnybių ritinius. Mūsų sielos, tolydžio laisvėdamos, dar labiau linksta į Tiesą, ir tada mes iš tiesų labiau už kitus dalykus imame trokšti vieno iš svarbiausių dalykų – kad mus valdytų Jėzaus meilė (plg. 2 Kor 5, 14).

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.