Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Išsigelbėti iš valties

Knygos viršelis

Tekstas perpublikuojamas iš žurnalo „Naujasis Židinys–Aidai“ (2021 m. Nr. 6)

Gytis Norvilas, „Akla valtis“: Eilėraščiai proza ir kiti įvykiai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021, 88 p., 600 egz. Dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Ėjo 2021-ieji Viešpaties metai. Kiekviena poezijos knyga turėjo būti įvykiu ar performansu. Visos jos laužė (na, arba turėjo lūkestį laužyti) nusistovėjusias poetines formas. Kalbėjo žmonės apie drąsius leidybos sprendimus, neeilinius dizainus, kūrybinę drąsą ir avangardą.

Žinoma, ir Gytis Norvilas bandė neatsilikti. Taip skaitytojai ir stebėtojai į rankas gavo naująjį autoriaus eilėraščių ir eilėpaišių rinkinį „akla valtis“. Knygos ketvirtas viršelis žadėjo vienalytę, siužetišką skaitymo patirtį, o mes atsidūrėme čia, ir dabar versime pirmą šios knygos puslapį.

Pirmasis knygos eilėraštis – „akla valtis“ (p. 6). Dažnai eilėraščiai, suteikę pavadinimą knygai, tampa raktiniais, pasufleruoja pagrindines temas, įvaizdžius ir yra kertiniai knygos kompozicijai. Atrodo, kad „akla valtis“ veikiau iškrenta iš knygos kaip atskiras tekstas. Eilėraštis susideda iš aklos valties definicijų, jai pakaitomis priskiriamos tai žmogiškos, tai daiktiškos savybės: „akla valtis – iš kaulų, odos ir venų / dilbiai grakščiai riesti, sąnariai sutepti it gink­lai“ (p. 6 p) arba „akla valtis – į krantus ryto rūko – – – / žioji kiaurymės – tamsa užkamšysim ir duona / į vidų srūva žibintų šviesa – štai koks vaiskus krovinys“ (p. 6). Po virtinės siurrealistinių įvaizdžių pradeda aiškėti šioks toks poetinis siužetas. Kalbėtojas tapatinasi su valtimi: „akla valtis – irk­lais laikausi pasaulio / naktiniam bare plečiasi ir pampsta erdvė, horizontas / potvynis užpylęs akis, stadionus, miestus ir kaimus“ (p. 7).

Biblinis potvynio įvaizdis galiausiai funkcionuoja kaip simbolinis. Valtimi bandoma išplaukti, išsigelbėti ir jos aklumas galiausiai nurodo ne regos sutrikimą, o potvynio mastą. Eilėraštis pasibaigia valties tapatinimu su akimi: „akla valtis – tai tik mano akis, atskilusi sapno lytis / blakstienų irklais iriasi pirmyn per gižų peizažą, gat­vės tirščius / ir kas ją pririš, ir kas ją užspaus pagaliau pailsėti“ (p. 7). Ir nors tekstas atspindi daug Norvilo poetikos bruožų – painūs siurrealistiniai įvaizdžiai, biblinės metaforos, – jis netampa knygos centru ir nublanksta prieš kitus knygos tekstus. Žinoma, potvynio motyvas žingsniuoja toliau, bet pati akla valtis, simbolizuojanti pasimetimą, blaškymąsi, nelygią kovą su stichijomis, lieka plūduriuoti šiame tekste.

Tikroji knygos žvaigždė – sodininko personažas. Žinoma, sodininkas – tai ir autoriaus metafora. Todėl sodo ir sodininko santykis – tai taip pat ir santykis tarp kūrinio ir kūrėjo. Tekstus apie sodininką galima išskirti į du blokus. Pirmajame bloke eilėraščio subjektas pats prabyla sodininko balsu, antrajame – apie jį kalbama iš šalies. Vienas tokių tekstų – „skundas, arba susidorojimas su sodininku“ (p. 18). Čia autorius sodininkui priskiria įvairiausių charakteristikų, tarsi bando sukurti jo mitą tolimesnei knygos plėtotei: „sodininką uždarykite į narvą, neleiskite į degalines – įbrauks degtuką į benzino pistoletą ir nueis flirtuoti su operatore. jis pavojingas visuomenei“ (p. 18).

Tačiau personažas nėra vienalytis. Autorius vaizduoja sodininką iš įvairių perspektyvų: „sodininkas varpais neskambina, degtinę geria tik nudirbęs visus darbus, nusiskutęs, švariais baltais marškiniais“ (p. 18). Galiausiai paaiškėja, kad sodininkas turi begalę pusių, bet nė viena jo neapibrėžia, netampa jo identiteto ašimi. Sodininkas tarsi aktorius, galįs tapti kuo nori: „jis nusipelnęs artistas, o dar išmano apie pesticidus, turi purkštuvą“ (p. 18).

Galiausiai toks dualizmas mus priveda ir prie gyvybės/mirties temos. Norvilo eilėse nė viena jų nėra savitikslė. Mirtis dažnai pasitarnauja gyvybei, o gyvybė mirčiai. Čia ir sodininko vaidmuo. Jis tarsi prižiūri šią apytaką: „taika srūva jo kraujyje, rankos dievo, kuris, žinia, labai miręs. mirusios rankos švelnios. švelnios sodų netveria, tveria tik meno veikėjai“ (p. 18). Nors ir galime užčiuopti sodininko funkcijas, jo pozicija visgi lieka neapibrėžta. Autorius nesprendžia metaforos iki galo ir palieka mums dviprasmybę: „nepasiduoda dresūrai, moka komandą mirti“ (p. 18). Lieka klausimas, kurioje komandos pusėje sodininkas iš tikrųjų yra.

Kaip jau minėjau, yra eilėraščių, kuriuose sodininkas prabyla pats. Šie tekstai turi šiek tiek tvirtesnį kompozicinį stuburą. Toks yra, mano manymu, geriausias knygos tekstas „iš slaptų sodininko užrašų“ (p. 19). Šiame eilėraštyje labai svarbus slaptumo motyvas. Sodininkas stebi tikrovę, tačiau į ją nesikiša: „[…] žvelgiau iš viršaus, į pasaulį, į kūno linkius ir nuokalnes. galėjau mėgautis intymumu, tuo virpuliu – matai, o nelieti. jau nekalbu apie medžius, krūmus, durpes, žoles, kurios mane dangstė, ėjo išvien su manim“ (p. 19).

Svarbu atkreipti dėmesį į sodo funkciją. Augmenija pridengia (ar net paslepia) sodininką. Čia vėl įsipina autoriaus mirties metafora, kuri, regis, yra viena centrinių visoje knygoje: „miriau staiga, aišku, vienas. jau seniai, o jiems atrodo, kad aš taip pat šypsausi, raunu kiaulpienes, vaikštau su „Fiskars“ žirklėmis ir nieko nėr pasikeitę“ (p. 19). Tik šį kartą aiški sodininko pozicija. Jaučiama jo kompetencija išsakomų dalykų atžvilgiu. O ir pati mirtis pozityvi ir būtina sodo gyvavimui: „geras sodininkas yra miręs sodininkas ir visi tai žino“ (p. 20).

Žinoma, reikia paminėti ir antrąjį, piešinukų, skyrių. Šis, nors ir pastorina knygelę trisdešimčia puslapių, solidumo prideda nedaug. Mano manymu, dėl jų knygos pirkti neverta, o Norvilo poezijos mylėtojams jie nelabai aktualūs. Aišku, piešinėliai tęsia kai kuriuos knygos leitmotyvus ir yra susiję su konkrečiais eilėraščiais. Tačiau juos pravertus kartelį, nekyla noras prie jų grįžti. Piešinukai daugiausia abstraktūs, į juos kartais įsiterpia vienas kitas žodelis. Kai kurie – iš žodžių sudėtos figūros ar objektai. Suprantu, poezija bando ištrūkti iš kalbos srauto, žodžiai siekia keisti formas ir t. t. Tik esu įsitikinęs, kad autorius savo auditorijai yra įdomus rašydamas jau patikrintomis formomis – verlib­ru ar eilėraščiu proza.

Aišku, ir eilėraščiai proza – ne visi tobuli. Autorius kartais nesutramdo kalbos srauto. Vietomis pažeria įvaizdžių virtines, kurios menkai susisieja tarpusavyje arba su kūrinio visuma. Tarkime, eilėraštyje „mane paliko kalba“ (p. 72). Tekste užsimezga konfliktas tarp subjekto ir kalbos, neva šis jai buvo neištikimas. Iškart po dramatinės situacijos užuomazgų seka ilgi poetiški išvardijimai: „liko tik kelmų nuliai, šaknų hieroglifai, malkų krūva, ūkiančios kamanės, pelių pragraužtos kišenės, juodi juodi serbentai ir juodingas pavasaris – tas amžinai grįžtantis numirėlis su kirviu rankose“ (p. 72). Šitokie poetizavimai kartais tęsiasi ilgai, blaško ir veda tolyn nuo teksto tematinės ašies. Žinoma, poetas galiausiai grįžta prie pagrindinio konflikto: „tik riksmas ir tuščia burna, tik kismas ir urna. aplink – išbyrėję balsių dantys. nuščiūva krausvinas mano dangus, paklaikęs nuo nerišlaus švebeldžiavimo“ (p. 72). Sutinku. Rišlumo kartais pritrūksta.

Ketvirtame viršelyje taip pat parašyta, kad knygą galima pavadinti poema. Sutinku, daug ką galima pavadinti poema, atskiedus šią sąvoką keliais litrais romo ar viskio. Tačiau savo esme Norvilo poezija yra epizodiška, ir šie epizodai retai jungiasi į didesnes struktūras. Nojaus mito reinterpretacija taip pat parašyta ne iš herojaus, o iš stebėtojo perspektyvos. Subjektas Norvilo tekstuose dažnai pasyvus, reflektuojantis.

Prabilus apie refleksijas, norėčiau paminėti eilėraštį „kalba prie kultūros žurnalo redaktoriaus kapo duobės“ (p. 69). Šis eilėraštis maloniai pradžiugino. Nors, žinoma, mirties temos gravitacija poetui neįveikiama, bet šiame tekste nemažai autoironijos ir humoro. Eilėraštis – vidinis redaktoriaus monologas: „ir ką, kvaily, dirbai kultūros labui? laikeisi sėjomainos? kiek nužudei grafomanų?“ (p. 69). Eilėraštyje suartėja subjektas ir poetas. Ir jo pabaiga referuoja tokį autoriaus įsitraukimą: „taip, sakau sau kalbą, sau – mirusiam. priešais veidrodį. kada kažin buvai gyvesnis?“ (p. 69). Tačiau eilėraštis įdomus dėl pavienių redaktoriaus darbo refleksijų, kurios bus atpažįstamos kiekvienam, dirbančiam kultūros srityje.

Tiesą sakant, knyga mažai skiriasi nuo praeitosios. Jeigu skaitėte ar vartėte Gyčio Norvilo „Grimzdimą“, tai „akla valtis“ jūsų nenustebins. Čia vyrauja panašios temos ir įvaizdžiai. Autoriaus stilius – irgi nusistovėjęs reiškinys. Šiaip Norvilą literatūros lauke matyčiau šalia tokių autorių kaip Dainius Gintalas ar Vytautas Stankus, kuriuos kalba, kaip valtis, neša į siurrealizmo pusę. Pagrindinė „aklos valties“ problema, kad ji labiau valtelė, o ne valtis. Kaip minėjau, nemažą dalį knygos sudaro piešiniai, o eilėraščius galima suskaičiuoti ant rankų pirštų. Pagrindinis klausimas, ar po viso to performatyvumo tvano keliems geriems eilėraščiams pavyks išsiirti iš šios knygos sveikiems?

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien