2021 01 12

Antanas Šimkus

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Išsiilgtieji laužai

Laužo liepsnos naktį.
Irmanto Gelūno / „Fotobanko“ nuotrauka

Pamenate, prieš mūšį būna stovyklavietės. Dažniausiai išvakarėse susėdama prie laužo, kibirkščiuoja, treška ugnis, visi nutvieksti tos gyvosios liepsnos atrodo tokie gražūs, susikaupę. Kiekvienas turi savąją paslaptį. Taip pat ir tą, kuri visus vienija.

Nežinau, kiek tokia analogija siektų prieš trisdešimt metų vykusias kovas dėl laisvės, tačiau ugnies lydėjimas į krikštą ugnimi mūsų ir ne tik mūsų kraštų žmonėms nesvetimas jau daugelį amžių. Liepsna šildė ir guodė, įspėdavo apie pavojus, bet ir naikindavo, persekiodavo – kaip ir visos kitos stichijos, priklausomos nuo savo šeimininkų iki tam tikros ribos. Vėliau jau ji pati visus paverčia kuo nori.

Šiomis dienomis šalia neužmirštuolių daug ir šviesos, liepsnos simbolių, daug kalbų apie laisvę, jos gynimą – tiek vietos, tiek pasaulio kontekste. Vienu metu į aktualijų laužavietę tarsi sausuolių šakos sukrenta ir politinės, ir pandeminės, ir ekologinės temos – ir visi tie virtualūs laužai liepsnoja, papildomai kurstomi žiniasklaidos, socialinių burbulų ir jo komentatorių. Raudonai dega mirtingumo statistikos skaičiukai, smilksta Kapitolijus anapus balos, kaimyninė valdžia už sienos žaidžia rusiškais degtukais, tetrūksta tik sukurstyto radikalių pažiūrų inžinieriaus Astrave… Ir tai tik keletas ugnelių iš šimtų ar tūkstančių. Beveik visi kalba, ką ten kalba, rėkauja, net tykšta iš po kaukių kažkas, apie laisvę ką nors daryti ir ko nors nedaryti.

Sunku pasakyti, kaip tame laisvės atmainų ir manipuliacijų jomis fone iš tikrųjų turėtų atrodyti įprastinis Sausio 13-osios (vėliau ir Vasario 16-osios) laužas. Gal ir gerai, kad įprastinius minėjimo renginius perkėlė į šių metų rugpjūtį. Jei tektų į gyvąją liepsną žvelgti pro užtvaro pinučius, tai kaži ar toks vaizdas netaptų laisvės priešingybės metafora. Būtų gerai, jei vėliau ta daugybė žmonių, kurie atmena buvimus prie barikadų, aukojo savo laiką, jėgas, sveikatą, turės galimybę nueiti prie liepsnos, atsigerti arbatos, pažvelgti į tą žiežirbų spiečių virš galvų. Pagerbti tuos, kurių nebėra dėl to, kad išliktume mes. Žinoma, rugpjūčio situacija yra ne tiek žinojimo, kiek tikėjimo klausimas. Bet geriau rinktis šviesesnę ateities pusę, apie ją galvoti.

Portretas.
Poetas, literatūros žurnalo „Metai“ vyr. redaktorius Antanas Šimkus. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Beje, šiomis dienomis mačiau žmones, individualiai nubėgusius su Lietuvos trispalve „Bėgimo ir mirties“ trasa nuo Antakalnio iki Televizijos bokšto. Džiaugiuosi, kad tokių entuziastų būta. Negaliu sakyti, kad tai turėtų būti visuotinai sektinas pavyzdys, nes tokiu atveju prasidėtų tai, kas pirmomis gausesnio snygio dienomis nutiko ant sostinės kalvų – rogučių ir kitos greitojo nusileidimo technikos gausa karantino ribojimus pavertė bergždžiais, – kai kur net skirtingų namų ūkių sniego seniai neišlaiko padoraus atstumo, ką jau kalbėt apie jų lipdytojus. Todėl dabartinis fizinis nuosaikumas, vengiant renginių ir susibūrimų, minint svarbias datas atrodo prasmingas ir reikalingas.

Tačiau tai, kas pastaruoju metu įvairiais pavidalais išneria iš nuotolinio pasaulio gelmių ir paviršių, atrodo gana keistai. Suprantu, kad minėtinas dienas įprasminame, kaip mokame. Dabar gana dažnai nuskamba ir tiesioginis tų metų sausio įvykių ir dabartinės pandeminės situacijos sugretinimas. Ir suprantu, dėl ko pasirinktas toks telkimo būdas, primenantis, kaip svarbu veikti išvien pavojaus akivaizdoje. Ir tai grėsmei įvaizdinti iš žodyno „priešo“ sąvoka, ir susiimti kviečia tie dar anuomet istorijos sūkuryje dalyvavę įgarsintojai ir kvietėjai. Klausydamas vis galvoju – kokia trapi mūsų laisvė. Ir kaip nelengva atrasti naujų stiprių balsų telkimui. Ir kas bus, kai senbuviai pasitrauks visiškai? Per trisdešimt metų pavieniai nauji balsai neišaugo, ar bent mažai tokių, į kurių kvietimą norėtųsi atsiliepti. Bet gal tai ir natūralu. Pasaulis priklauso talentingiems nuomonių formuotojams, kurie į lyderius išstumia tuos, kurie leidžiasi formuojami. Ieškančius auditorijos ir jai pataikaujančius, bet ne jas kuriančius, vedančius paskui. Todėl ir vienijimui naujų balsų pasirinkimas menkas. Tokie lyderiai gali tik bėgti pirma minios jos pasiūlyta kryptimi. Tačiau vos pavargsta, lyderis pavejamas, užgožiamas, natūraliai keičiamas kitu. Tokiu pat kolektyvinės formacijos produktu. Žinoma, tai tiesiog pasvarstymai virtualaus laužo fone, galvojant, kas bus su mūsų laisve ir nuo ko dar ją teks ginti…

Visame pandeminiame pasaulyje turbūt viskas vyksta panašiai. Vienu metu. Ir gelbėjimas, ir tinklaraščiai, ir ašaros, ir grimasos – viskas tuo pačiu. Emocijų kamuolys ritasi. Ir svarbu, kad žmonės padeda, eina savo noru, kai jau niekas nebegali. Galų gale juk ir tą lemtingąją sausio naktį visi buvo savanoriai.

Kartais, žvelgdamas į žinomesnių savanorių tinklaraščių įrašus, paskubomis kuriamus iš įspūdžių ligoninėse ir tuoj pat publikuojamus – juose gausu užklupusių ligos padarinių paliudijimų, tiršta gyvybės ir mirties kovos detalių, tačiau neapleidžia jausmas, kad tie užrašai turi ir pasirodomosios savanorystės bruožų. Plius – nuotraukos, daug nuotraukų. Ir vietomis jau nebeaišku, ar ten einama į mūšį padėti sergantiems, ar pasifotografuoti karinės aplinkos fone. Tikrai labiau suprantu medikus, kuriems išsprūsta ir keiksmažodis, ir nevilties šūksnis. Bet kai didaktinius sugebėjimus nuo reanimacijos durų pradeda transliuoti beveik kiekvienas, aš bandau suprasti, kuo tai padeda? Ar tikrai yra būtinybė tokiai korespondencijai, kurią pasimėgaudami čiumpa visi didieji portalai? Aišku, turbūt toks viešinimo būdas tikrai įkvepia ką nors prisidėti prie slaugos savanorių, tačiau ar ne mažiau svarbi darosi ir fotosesija? Laikas parodys. Ir kai kirtis ant pirmosios „a“ pirmame žodyje nugalės kirtį ant „i“, gyvensime jau kitoje epochoje. O gal jau gyvename.

Visame pandeminiame pasaulyje turbūt viskas vyksta panašiai. Vienu metu. Ir gelbėjimas, ir tinklaraščiai, ir ašaros, ir grimasos – viskas tuo pačiu. Emocijų kamuolys ritasi. Ir svarbu, kad žmonės padeda, eina savo noru, kai jau niekas nebegali. Galų gale juk ir tą lemtingąją sausio naktį visi buvo savanoriai, – dabar labai svarbios ir nuotraukos, ir pasakojimai. Kaip budėjo, ruošėsi ginti ir gynė. Ir kaip degė laužai.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

P. S. Apie laisvės ir gyvybės svarbą darsyk turėjau progos pagalvoti ir šiemet. Vieną šaltą, beveik išaušusį sausio rytą vaikštinėjau paneriu, priėjau brūzgynuotoje pakrantėje sukurtą laužą. Prie jo šildėsi keletas benamių. Saugodamiesi nuo šalčio. Kokia tai kovos atmaina?.. Ar mūsų laužų šviesos kada nors susisieks? Ir kam tai turėtų rūpėti labiau – tiems žmonėms ar man?.. Praėjus trisdešimčiai metų…