2021 07 24

Gediminas Šulcas

Kostas Kajėnas

bernardinai.lt

Skaitymo ir žiūrėjimo laikas

22 min.
Kryždirbys Artūras Janickas. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

2021 07 24

Gediminas Šulcas

Kostas Kajėnas

bernardinai.lt

Skaitymo ir žiūrėjimo laikas

22 min.

Išskirtinė kūryba, nuraminanti meistro sielą drožinėjant kančią. Kryždirbystė A. Janicko rankose

Su krikščionybės atėjimu į Lietuvą mediniai kryžiai, koplytėlės ir šventųjų skulptūros tapo neatsiejama lietuviško peizažo dalimi. Į puošybą įliedamas ir ikikrikščioniškosios kultūros simbolius, kryžius buvo statomas kiekviename kaime, sodyboje, pakelėse. Tradicijos plėtra ir stilių įvairovė lėmė kiekvieno etnografinio regiono savitas kryždirbystės tradicijas.

Laikas išretino šiuos liaudies paminklų pėdsakus, bet visiškai jų sunaikinti nepajėgė. Kiekvienas etnografinis regionas gali didžiuotis ne tik senosios, bet ir jaunosios meistrų kartos liejamu prakaitu drožinėjant dievdirbio darbus, o ir kryžius, koplytstulpis ar šventojo skulptūra vis dar atranda reikiamo žmogaus namus.

Iš Dzūkijos krašto kilęs tautodailininkas ARTŪRAS JANICKAS sako, kad į kryždirbystę jį atvedė likimas: „Amatu susidomėjau gan vėlai. Turėjau laisvo laiko sustoti ir pagalvoti, ko iš tikrųjų noriu gyvenime. Tada nutariau išbandyti amatą, norėjosi prisiliesti prie medžio. Vos pradėjau mokytis, užbūrė aplinka: medžio kvapas, prisilietimai, įrankiai – patiko visa darbo atmosfera. Greitai atsiskleidė gabumai – ką pabandydavau, viskas pavykdavo. Daugiausia laiko praleisdavau drožybos klasėje, kur lavinau ranką.

Anksčiau mokykloje, darbų pamokoje šie dalykai nerūpėjo. Manau, kad tam turi ateiti savas laikas, susiklostyti tam tikros aplinkybės. Tikriausiai visi viduje esame menininkai, kiekvienas gimdamas kažką su savimi atsineša, bet reikia laiko, aplinkybių, užsispyrimo ir darbo. Mano gyvenime buvo laikotarpis, kai turėjau sustoti ir pagalvoti – ar toliau bėgti paskui gyvenimą, ar kažko paieškoti savyje.“

Jaunosios kartos kryždirbys, vaikystėje neturėjęs sąlyčio su medžiu ir pačiu amatu, pasakoja, kad darbo su skulptūra pradžia prasideda ne tik nuo paties meistro užsispyrimo ir įdirbio, bet ir nuo autoritetų bei mokytojų.

„Nuėjęs mokytis amato, susipažinau su Sauliumi Lampicku, tada dirbusiu mokytoju amatų mokykloje. Anksčiau manęs niekas profesionaliai nemokė, todėl nesiryžau rimčiau dirbti su skulptūra, tačiau visada stebėdavau Saulių. Labai norėjau išmokti amato ir tradicinių dievdirbio darbų, todėl likdavau po pamokų ir stebėdavau, kaip jis drožinėja, konstruoja kompozicijas, spalvina. Matyti tokio meistro darbą iš arti man buvo didžiausia dovana ir mokykla. Besimokydamas užsibrėžiau tikslą – išmokti drožinėti skulptūras“, – prisimena pašnekovas.

Dirbti su šventųjų skulptūromis sunku, pirmosios ne visada pavyksta, tačiau A. Janickas, prisimindamas pirmuosius darbus, džiaugiasi tuo, ką pavykdavo sukurti: „Džiaugiuosi, ką padarau ir kokie tie darbai pavyksta. Drožyboje taip ir yra – ką jauti, ką iš vidaus atiduodi dirbdamas darbą, tas ir išeina. Taip po truputį išbandžiau skulptūrinį darbą. Labai patiko, nors buvo labai sunku.“

Tautodailininkas mano, kad laikotarpis, kai amatas virsta kūryba, priklauso nuo kiekvieno žmogaus vidinės būsenos.

„Jei reikia išdrožinėti dvidešimt šaukštų ir proceso eigoje suprantu, kad tai nebeįdomu, tada dvidešimt pirmąjį jau darysiu su ornamentais. Kad ir dabar – išdrožiu dešimt paukštelių, ir jau norisi atsitraukti, pakeisti aplinką, susikaupti prie kryžiaus ar skulptūros, reikalaujančių didesnės meistrystės. Kai pavargstu nuo didesnės meistrystės, vėl paukščiuką drožinėju. Tai toks savotiškas aplinkos pakeitimas, dėmesio kitur sutelkimas, – kalba meistras. – Nenorėčiau būti tokiu amatininku, kuris gamina tik vieną kokį nors produktą. Jei taip būtų, tikriausiai nebedrožinėčiau arba tai nebūtų pragyvenimo šaltinis iš amato.“

Drožėjo teigimu, darbo procesą padiktuoja nuotaika ir mintys, palydinčios auštantį rytą. Geriausia atsikelti kuo anksčiau, kai dar vėsu ir aplink čiulba paukščiai. Darbus galima susigalvoti iš vakaro arba ryte, tačiau pačiam meistrui svarbiausia, su kokiomis mintimis jis atsikelia iš ryto.

„Jeigu galvoje sukasi papildomos mintys, bus sunku susikaupti darbui. Reikia atsiduoti, atsipalaiduoti ir negalvoti, kad rytoj reikės sodyboje nupjauti žolę. Keliuosi su mintimi, imu kaltus į rankas ir dirbu“, – apie savo darbo procesą pasakoja A. Janickas.

Kryždirbio darbas visiškai kitoks, jis skiriasi nuo bet kokio paprastesnio darbelio ne tik technika, bet ir vidine meistro būsena, ramybe: „Kryždirbystė mano kūryboje yra labai svarbi, turbūt vien dėl to ir dirbu. Ir darbas visai kitoks. Ne vien dėl sudėtingumo, iš vidaus turi pajausti ramybę. Negaliu ateiti dirbti išsiblaškęs. Kai kuriu kryžių, visas mintis rytą, vakare ar naktį prabudęs skiriu tik tam darbui. Ir viduje jaučiu sakralumą, kylantį iš kažkur giliau. Sakoma – kurdamas kryžių atsiduodi Dievui, bet net ir droždamas paukštį ar kokį kitą smulkų darbelį neprarandu santykio su juo.“

„Vis tiek kryždirbystė yra išskirtinė kūryba, – pasakoja tautodailininkas. – O pats kryžius reikalauja daug juodo darbo. Šlifavimas, detalių pjaustymas iš eskizo, montavimas. Bet kai darai Nukryžiuotąjį ir kančią, ateina ramybės momentas. Nors ir tada reikia pasistengti, tačiau tai jau nebe juodas, o šventas darbas. Mane dažniausiai užplūsta ramybė, kai darbą reikia nudažyti.“

Artūro Janicko asmeninio archyvo nuotrauka
Artūro Janicko asmeninio archyvo nuotrauka
Artūro Janicko asmeninio archyvo nuotrauka
Artūro Janicko asmeninio archyvo nuotrauka
Artūro Janicko asmeninio archyvo nuotrauka
Artūro Janicko asmeninio archyvo nuotrauka
Artūro Janicko asmeninio archyvo nuotrauka
Artūro Janicko asmeninio archyvo nuotrauka
Artūro Janicko asmeninio archyvo nuotrauka
Artūro Janicko asmeninio archyvo nuotrauka
Artūro Janicko asmeninio archyvo nuotrauka
Artūro Janicko asmeninio archyvo nuotrauka
Artūro Janicko asmeninio archyvo nuotrauka
Artūro Janicko asmeninio archyvo nuotrauka
Artūro Janicko asmeninio archyvo nuotrauka
Artūro Janicko asmeninio archyvo nuotrauka
Artūro Janicko asmeninio archyvo nuotrauka
Artūro Janicko asmeninio archyvo nuotrauka

Kuriant kryžių labai svarbus meistro santykis su tikėjimu. Apie savąjį A. Janickas sako: „Kiekvieną savaitgalį į bažnyčią nevaikštau, bet man ten visada malonu. Iki tol, kol pradėjau pažinti amatą, nežinojau, kodėl eidavau į bažnyčią. Gal tėvai nuo mažens vesdavosi, gal pripratau, kad reikia. Tačiau atėjus laikui turi pažinti save, savo sielą ir santykį su Dievu. Kai pradėjau drožinėti, nueidavęs į bažnyčią ir pamokslus pradėjau klausytis. Dažnai neinu, bet man malonu ten būti – juk žmogus eina pas Dievą, o kunigas tik tarnas, kurio pamokslą turi išklausyti ir priimti kaip nori.“

Anot tautodailininko, kryždirbystė Lietuvoje išsiplėtojusi ir išlikusi daugelio žmonių širdyse. „Miesto gyvenime, kur viskas modernėja, to pamatyti galima mažiau, bet pakelėse, miesteliuose, kaimuose ši tradicija dar gyva, yra žmonių, norinčių pasikeisti kryžių, kai kas nori pasistatyti naują. Labai smagu, kai žmonės statosi namus ir nori šalia kryžiaus“, – sako meistras.

Nors Dzūkijos krašto kryžiai gan kuklūs, visoje Lietuvoje jie išsiskiria savo unikalia kompozicija: prie pagrindinių kryžmai kryžiaus einančių iečių pridedamos iš šonų kyšančios ietys – tai pagrindinis akcentas, būdingas Dzūkijos regionui. Meistras pasakoja, kad po Nukryžiuotojo koplytėle būdinga vaizduoti nukryžiavimo įrankius – plaktuką su trimis vinimis, reples joms ištraukti, kopetėles užlipti ir nuimti Nukryžiuotąjį. Dzūkiškame kryžiuje taip pat dažnas ir gamtos motyvas.

Dzūkijos regiono kryžiai, unikalūs iš šonų kyšančiomis ietimis. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus / Limis.lt nuotrauka
Dzūkijos regiono kryžiai. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus / Limis.lt nuotrauka
Dzūkijos regiono kryžiai. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus / Limis.lt nuotrauka
Dzūkijos regiono kryžiai. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus / Limis.lt nuotrauka
Dzūkijos regiono kryžius. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus / Limis.lt nuotrauka
Dzūkijos regiono kryžius. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus / Limis.lt nuotrauka
Dzūkijos regiono kryžiai. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus / Limis.lt nuotrauka
Dzūkijos regiono kryžiai. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus / Limis.lt nuotrauka
Dzūkijos regiono kryžiai. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus / Limis.lt nuotrauka
Dzūkijos regiono kryžiai. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus / Limis.lt nuotrauka

A. Janickas – jaunosios kartos kryždirbys, todėl apie kryžiaus statymo tradicijas daugiau sužino iš išlikusių fotografijų.

„Kryžiaus statymas turėtų būti didelė šventė miesteliui, kaimui, žmonėms. Pats nesu patyręs pagarbaus kryžiaus statymo. Galvoju, kad tai turėjo būti labai sudėtinga. Kryžiaus statymas ir šventinimas – didelė šventė toje vietovėje gyvenančiam žmogui. Nuotraukose esu matęs senus kaimo kryžius, apipintus gėlių vainikais“, – kalba tautodailininkas.

Pats dalyvavęs dviejuose savo statytų kryžių pašventinimuose, mano, kad žmonių susibūrimas, šventinant kryžių, simbolizuoja vienybę: „Kryžių darau su idėja suvienyti bent dalį žmonių.“

Į senąją kryždirbystę A. Janickas žvelgia labai rimtai: „Nuo pat pradžių domino pati meistrystė. Nesu padaręs daug kryžių, todėl dar vis stengiuosi gerai susipažinti su tradicija. Be abejo, su kiekvienu savo darbu ir kūrybine idėja įnešu ir dalelę savęs. Kryždirbystė prasidėjo nuo paprasto kryžiaus kryžmos, bet vienas meistras prikalė lapelį, kitas, tai pamatęs, prikalė du lapelius – visada yra, ką pridėti prie kryžiaus. Kryždirbystė Lietuvoje taip išsiplėtė, kad kryžių gali atsekti pagal regioną. Žinoma, yra įvairių kryžių, bet pirmiausia – tai vienodas tikėjimo simbolis.“

Pasakodamas apie kryždirbystę A. Janickas prisimena ir šventųjų skulptūras, koplytstulpius bei koplytėles – tai neatsiejama kryždirbystės dalis.

„Tais darbais labiausiai didžiuojuosi, man patinka juos daryti. Žinoma, labai daug ir greitai nepadarau, bet džiugu, kad vieną kitą vis pridedu į savo kolekciją. Man asmeniškai tai ir yra maloniausias darbas – kryždirbystė, šventieji. Šventųjų skulptūrų drožimas yra mano meditacija. Patinka jas nudažyti, žaisti su spalvomis, jas atsirinkti pagal save, kiekvieną sumaišyti. Sakralinė tema ir šventųjų drožimas man suteikia vidinės ramybės pojūtį“, – savo potyriais dalinasi pašnekovas.

Tautodailininkas išskirtinį dėmesį skiria gamtos vaidmeniui tiek kūrybiniame, tiek asmeniniame gyvenime: „Manau, kad kiekvienam tautodailininkui gamta yra artima vertybė. Darbo įrankiuose, prieverpstėse nuolatos matomas gamtos motyvas įsirėžia. Saulutės, augaliniai ornamentai, paukštelio motyvas – dažnai matomi ir senųjų, ir jaunųjų tautodailininkų darbuose, matyt, jie gyvena mumyse. Galbūt čia toks lietuvio bruožas.“

Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kryždirbys Artūras Janickas. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

A. Janickas drožia ir kuria apie dešimtį metų, todėl mano, kad kūrybinės brandos etapo dar nepasiekė. Vis dėlto ateityje norėtų dirbti temomis, artimomis dievdirbio tradicijai.

„Tema turi ateiti iš vidaus, sielos troškimų ar patirties. Šiandien sunku pasakyti, ką norėčiau sukurti. Dabar kuriu šventųjų skulptūras, šios kompozicijos taip pat reikalauja nuolatinio tobulinimosi ir ieškojimo“, – paklaustas apie ateities planus kalba meistras.

Medžio amatas A. Janickui reiškia labai daug, tačiau, kaip pats sako, be žmonių, kuriems reikalingi jo darbai, būtų visai kitaip: „Kartais iš karto pajuntu žmogų, į kurio rankas pateks mano darbas. Tai labai svarbu. Kažkam mano nudirbtas kryžius reiškia labai daug – dėl tokių žmonių labai džiaugiuosi. Ne dėl savęs darau šiuos darbus, bet dėl kitų. Vežu juos į parodas, nes noriu, kad kuo daugiau žmonių pamatytų ir susidomėtų. Nematau kito savo kelio, man labai įdomu meistrauti.“

Projektą „Kryždirbystės tradicija – gyvoji grandis, jungianti praeitį ir ateitį“ iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba.