2021 05 17

Mindaugas Jonušas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Išskirtinis paramedikės interviu: begalinis stresas, nepakeliamas krūvis ir baimė dėl savo gyvybės

Asmeninio archyvo nuotrauka

Pandemijos siautėjimo epicentre atsiradę greitosios medicinos pagalbos medikai vieni iš pirmųjų susidūrė su koronaviruso infekcijos atvejais. Padažnėjo iškvietimų skaičius, padaugėjo nerimo, iš pradžių reikėjo susiorientuoti, ko griebtis, kai liga nepažįstama.

Apie tai, kaip pasikeitė pirmo ir dabartinio karantino darbo krūviai,  su kokia realybe susiduria medikai ir kuo skiriasi COVID-19 nuo gripo, kalbamės su Vilniaus GMP paramedike Neringa Urbanaviče.

Kodėl pasirinkote paramediko darbą? Kaip jūs vertintumėte savo veiklos kryptį?

Jau būdama dvylikos metų žinojau, kad užaugusi dirbsiu darbą, susijusį su medicina. Studijuodama kineziterapiją įsidarbinau Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės skubiosios pagalbos skyriuje registratore. Ten artimiau susipažinau su greitosios pagalbos darbuotojais, jų darbu. Visada rasdavome kuo pasidžiaugti ar pasiguosti. Vieną kartą manęs paklausė, ar nenorėčiau įgyti paramediko specialybės ir dirbti greitojoje medicinos pagalboje. Tuo metu tokia galimybė buvo tik Kaune. Jau dirbdama kineziterapeute nusprendžiau, kad gal reikėtų pabandyti. Norėjosi išbandyti situacijas, kuriose viskas sprendžiamas čia ir dabar.

Kai įgijau paramediko specialybę, nebuvo laisvų darbo vietų Vilniaus mieste, todėl pradėjau ten savanoriauti. Vėliau įsidarbinau. Tai buvo vienas geriausių mano sprendimų. Šiuo metu Utenos kolegijoje studijuoju bendrosios praktikos slaugą, siekiu gauti skubiosios pagalbos specialisto licenciją ir vadovauti brigadai. 

Paramedikas yra toks specialistas, kuris gali dirbti tiek vienas, tiek komandoje. Dirbdamas vienas, paramedikas turi vadovautis SAM priimtu įsakymu dėl paramedikų kompetencijų normų. Ne viską galime daryti be mediko leidimo, jei mediko nėra šalia, turime susisiekti su vyr. gydytoju ir gauti leidimą kai kuriems veiksmams atlikti. Kritiškais atvejais teikiama pagalba siekiant stabilizuoti paciento būklę, kol atvyks kita brigada.

Labai džiugu, kai vieno GMP automobilio komandoje yra skubiosios pagalbos specialistas arba gydytojas, vairuotojas paramedikas ir trečias asmuo paramedikas. Tokiu atveju galime veiksmingai ir laiku suteikti profesionalią pagalbą , o tai, esant kritinei būklei, ypač svarbu pacientui. Gaila, bet šiuo metu, o ypač Lietuvos periferijoje tokių brigadų labai mažai arba išvis nėra.

Kokių savybių reikia jūsų profesijai?

Šiai profesijai labai svarbus atsakingumas, gebėjimas ir noras mokytis, tobulėti, vertinti save kritiškai, mokytis iš nesėkmių ir džiaugtis pergalėmis. Staigi reakcija, gebėjimas dirbti komandoje ir greitai orientuotis situacijoje bei ypač svarbu empatiškumas. 

Ką galėtumėt papasakoti apie įrangą, jos pastebėtus pokyčius, kokią  įtaką turi kintanti technika? 

Noriu tikėti, kad visos Lietuvos GMP turi naujausią ir puikiausią įrangą, kuri ne tik padeda gelbėti žmonių gyvybes, bet ir palengvina medikų darbą. Šiuo metu  greitosios pagalbos automobiliai, o ypač reanimobiliai (kuriame ir aš dirbu) aprūpinti visa reikalinga įranga, kuri ne tik gyvybę gelbsti ir palaiko, traumų metu saugo pacientą nuo tolesnių pasekmių. 

Kaip pakito jūsų veikla pandemijos pradžioje ar pokyčių grandinė tęsiasi?

Pandemijos pradžioje, kaip ir visoje Lietuvoje, buvo jaučiamas sutrikimas, nežinomybė. Nebuvo gerai sustyguota ir išaiškinta, kaip viskas vyks. Pacientai buvo pasiskirstę į dvi barikadų puses: vieni buvo tokie, kurie sakė, kad „nėra to covido“, nors ir duso bei vyraudavo visi kiti simptomai, o kiti iškart vos sukarščiuodavo, kviesdavo GMP, patys sau nusistatę diagnozę, kad jiems koronavirusas.

Labai trūko šeimos gydytojų ir pacientų komunikacijos, paaiškinimų pacientams, kada reikėtų kviesti greitąją medicinos pagalbą, tačiau, manau, tam įtakos turėjo tokia netikėta pandemija visame pasaulyje bei žiniasklaidos nuolat eskaluojama baimė, niūrios naujienos bei prognozės. 

Prasidėjus antrajai COVID-19 bangai, mes, medikai, jau buvome geriau pasiruošę, viskas vyksta sklandžiai, aiškiai, ramiai, o ir skeptikų pacientų smarkiai sumažėjo, nes dauguma turi pažįstamų, kurie sirgo lengvesne, sunkia ar net mirtimi pasibaigusia forma. Todėl pagaliau nesijaučiame ir nesame vadinami avimis, parsidavėliais, kad mums buvo sumokėta, kad skleistume melagingą informaciją apie šią ligą. 

Kaip veikia edukacija su masinių informavimo priemonių pagalba, kaip keičiasi pastaruoju metu susirgusių asmenų ir anksčiau sirgusiųjų elgesys apskritai ir bendraujant su medikais?

Labai trūko, o ir dabar trūksta tikslingos, mokslinės, bet žmonėms suprantama kalba paaiškintos informacijos per žiniasklaidą, interneto portalus, televiziją. Pirmiausia apie tai, koks tai virusas, kokie simptomai, kokios galimos išeitys, kokios galimos komplikacijos. 

Taip pat trūksta informacijos apie skiepus. Žmonės, negaudami tikslios informacijos iš patikimų šaltinių, ją susiranda antikoroninkų, antivakserių puslapiuose, kurie labai efektyviai naudojasi įsibaiminusiais, nežinomybėje esančiais piliečiais. 

Norėčiau pasidžiaugti, kad vis daugiau Lietuvos piliečių suvokia situaciją, gerbia medikus ir yra nuoširdžiai dėkingi už suteiktą pagalbą. Tai matome net iš jų akių, nes kartais ir gero žodžio jie neturi jėgų pasakyti.

Kokios patirtys labiausiai įstrigo atmintyje?

Maždaug vienuolika GMP automobilių stovėjome prie Santaros klinikų infekcinio priėmimo, laukdami eilėje, kol galėsim atiduoti savo pacientus, Santaros medikai sukosi kaip bitutės, stengdamiesi, kuo greičiau priimti pacientus, bet jau ir fiziškai tai buvo nebeįmanoma, kiekvienam reikia apžiūros, dėmesio, o mes visi per racijas išgirdome, kad galbūt kuri nors brigada greit atsilaisvins, nes prie Žaliųjų ežerų, griovyje guli moteris, galimai be sąmonės, kol atvyks kita artimiausia laisva brigada, prarandamas svarbus laikas. Na, o mes savo pacientų iš mašinų juk neišvarysim, daugumai tiekiamas deguonis, ir kiekvienas pacientas yra svarbus. Tas bejėgiškumo jausmas ir buvo pats skaudžiausias.

Virusai mutuoja, ar keičiasi COVID-19 požymiai, ligos eiga, gydymas, slauga?

Viruso mutacijos bent mes, GMP medikai, nepastebėjome, nes mūsų darbas kuo skubiau suteikti pagalbą ir nuvežti pacientą į atitinkamą medicinos įstaigą, toliau ištirti ir gydyti. 

Atvykę pas pacientus, įvertiname objektyvius duomenis (AKS, pulsą, ypač svarbią saturaciją, tai yra deguonies kiekį kraujyje, jeigu reikia užrašome kardiogramą), susirenkame anamnezę, ar galėjo turėti kontaktą, kokiomis ligomis serga, kokius medikamentus vartoja ir pan. 

Dažno COVID-19 sergančio paciento deguonies kiekis kraujyje per mažas, tokiu atveju pirminis ir geriausias vaistas yra per kaukę tiekiamas deguonis, tolesnį gydymą taiko ligoninėje. 

Dauguma pacientų skundžiasi dusuliu, gerklės skausmu, skonio ir kvapo praradimu, stipriais galvos skausmais, labai aukšta temperatūra, sausu kosuliu, dideliu bendru silpnumu, pykinimu, viduriavimu, bėrimu. Kartais pacientas išsako tik kelis nusiskundimus, kartais net visus išvardintus. 

Jaučiasi tikrai blogai ir ne kartą teko girdėti tokius pacientų žodžius: „Netikėjau šiuo virusu, ne kartą sirgau gripu, plaučių uždegimu, bet, kad taip blogai būtų, niekada negalėjau įsivaizduoti…“ Mums belieka tik padėti pacientui ir tikėtis, kad jis pasveiks ir galbūt kitam skeptikui pasakys, jog ne visi perserga lengva forma.

Kokios problemos labiausiai kelia nerimą paramedikams?

Esant pandemijai ir dideliems COVID-19 sergančių pacientų skaičiams, GMP brigadų skaičius nekito, todėl krūvis tapo labai didelis, nes kitos ūmios ligos, traumos niekur nedingo. Beje, dabar, mano žiniomis, yra sukomplektuota viena COVID mašina, kuri dirba darbo valandomis. 

Svarbūs yra visi pacientai, todėl pagalba turi būti suteikta visiems. Būdavo tokių budėjimų, kad ketvirtadalis Vilniaus greitųjų vežiodavo vien tik COVID-19 patvirtintus ar galimai sergančius pacientus, tuo tarpu kitiems kolegoms tekdavo aptarnauti visus kitus kvietimus.

Ką norėtumėte patarti žmonėms, kaip jie turėtų elgtis, kad išvengtų infekcijos?

Svarbiausia – asmens higiena. Kuo dažniau kruopščiai plautis rankas, neliesti rankomis veido, čiaudėti, kosėti į vidinę alkūnės pusę. Jaučiant bet kokius virusinius simptomus, neiti į darbą, viešas vietas. Ir be abejo – vakcinacija. Norint suvaldyti pandemiją, turi būti kuo daugiau paskiepytos arba persirgusios, antikūnų turinčios visuomenės. 

Kuo skiriasi gripas ir COVID-19?

Nors gripo ir COVID-19 infekcijos simptomai ir yra labai panašūs, o viena iš dažniausiai pasitaikančių komplikacijų yra pneumonija, tačiau pagal užsikrėtimų ir mirčių skaičių COVID infekcija smarkiai lenkia gripą. ULAC duomenimis, nuo gripo 2019–2020 metais mirė 11 asmenų, tuo tarpu nuo COVID infekcijos jau yra mirę 4059 asmenys. 

Todėl nederėtų COVID infekciją vadinti paprastu gripu, o ir komplikacijos persirgus skiriasi. Be pneumonijos, širdies ir kraujagyslių, neurologinių ligų, pacientam išsivysto organų funkcijų nepakankamumas, ypač pavojingi kraujo krešėjimo sutrikimai.

 Kaip apibūdintumėte paramediko darbą pandemijos metu, ir ar jau matyti šviesa tunelio gale?

Visų medikų darbas šios pandemijos laikotarpiu yra žymiai sudėtingesnis, pavojingesnis. Apsauginiai kostiumai, visa amunicija nėra labai patogi. Vasarą be galo karšta, žiemą lauke šalta, o būnant pas pacientus namuose sukaistama ir išėjus į lauką gresia peršalimas. Taip daug kolegų ne tik persirgo COVID-19 infekcija, bet ir sirgo įprastomis peršalimo ligomis. 

Visgi norisi tikėti, kad yra šviesa tunelio gale, o ją turime matyti visi, kitaip net negalėtume dirbti tokio darbo. Mes, medikai, esame optimistai, visada, net ir beviltiškiausiomis akimirkomis, tikimės geriausio. To norėčiau palinkėti visiems Lietuvos žmonėms – optimizmo, viskas bus gerai.