Ištirpti buityje

„Gde vaš ukrainskij pasport?“ – palydovė itin dažnai klausia šito ir supranti, jog aplink gausu atstovų tautos, kurios vėliavomis ankstyvą pavasarį pražydo veidaknygių profiliai ir miestų bokštai. Moterys – vyresnės ir jaunos – vaikai ir vyrai – o iš kur vyrai? Ak, tiesa, atsimeni, kad Ukrainos kariuomenė ne guminė – netilps visi. Tarpstotė kažkuri, gal Kretinga–Plungė, ir pamatai šalia stovinčią vyresnę moterį, kurios irgi prašė paso. Gal užleisti vietą? Kaip džentelmenui. Bet aplink pilna ir kitų piliečių, kurie lygiai taip pat galėtų užleisti vietą. Ir nedrįsti įveikti praeivio efekto, bėga laikas, geležinkelio kilometrai ir piketai, kol galiausiai prieš pat Plungę ukrainietė randa, kur prisėsti.

Aplink – kažkokia jaunų sportininkų šeimynėlė. Kelios merginos bėgikių aprangomis, vyras – gal treneris, o gal tėvas – su džinsais. Pavargę. Gal nuo karščio, gal nuo įveiktų kilometrų, gal nuo abiejų, o gal ir nuo paslapčia, nežinant treneriui (tėvui?) išgerto sidro ir nematant auklėtinėms (dukroms?) išgerto alaus. Kažką patyliukais aptaria jaunosios lengvaatletės, mini kažkokius triženklius skaičius – gal šuoliu įveiktų kartelių aukščius, gal pusnuogiais portretais su natiurmortiškais žvilgsniais ir debiliškomis šypsenomis surinktų laikų kiekius. Nuskamba fragmentas apie jaunučių varžybas ir naują stadiono dangą, kuria sunkoka bėgti, tartum limpa nuo prakaito sportbačiai. Šalia sėdinti ukrainietė – ta pati – žvelgia į niekur (o iš tikro pro traukinio langą į rudenėjančią Lietuvą) ir, matyt, mąsto apie namie raketomis ištaškytus sporto ir gyvenimo aikštynus bei kareiviškus batus, limpančius nuo kraujo.

O greičiausiai – ji apie tai nemąsto. Tik galvoja – galvoja apie kasdienius rūpestėlius čia, Lietuvoje. Kaip grįš nuo pajūrio į kokius Šiaulius ar Radviliškį. Kaip eis į parduotuvę prieš pat užsidarymą – tada būna pigesnių bandelių ir dirba vyresnės kasininkės, kurios dar moka rusiškai, jei ko prireiktų. Kaip grįš į naujuosius lietuviškus namus, praeis pro panamiais ant suoliukų nesuprantama kalba šurmuliuojančius paauglius, gers arbatą tokią, kokios Ukrainoje nepirkdavo (nes tos, kurią mėgsta, čia nėra), o po to patyliukais klausysis muzikos – linksmos. Linksmos ir patyliukais. Linksmos, nes traumas norisi išstumti, o ne trinti druska ir švitriniu popieriumi. Patyliukais, nes kaimynai skersakiuoja: „Žiūrėk, iš Ukrainos ir linksminasi, klausosi muzikos. Jūs turite vaikščiot pajuodę ir verkti kamputyje!“

Sportininkų šeimynėlė kažkurioje stočių pradingsta ir keista kaklaraištine peteliške prisismaugusi palydovė jau tikrina prieky manęs įsitaisiusios porelės bilietus. Traukinys pajuda, pajuda ir įsimylėjėliai – tik ne fiziškai ar lytiškai, o į didžiąsias dvasines paieškas: merginos telefono ekrane renkasi atributus artėjančioms vestuvėms. Spyna su šitokia graviruote ar su tokia? Gal visgi peteliškę su raudonais taškiukais tą? Dera prie fantazijos. Tu visai be fantazijos – ši fantazija nedera prie peteliškės, imsim šitą. O spyna su šita graviruote. O balandžių ar reikia? Ko tu dar klausi, aišku reikia. O gal pakviesim pusbrolį Andrių visgi? Jis darbą susirado? Taip. Tada pakviesim.

Ukrainietė kiek pagyvėja, matydama šalia bėgių rupšnojančias stirnas. Porelę stirnų, matyt. Kita porelė (ne stirnų) stirnų porelės nepastebi, nes baigę balandžių atrankos procesą pradeda skraidančių žibintų paiešką. Jei ukrainietė suprastų lietuviškai – nusišypsotų ironiškai. Balandžiai, lesantys skeveldros nudobto kario rankoje likusią duonos riekelę. Liepsnojantys žibintai danguje – raketos – milžinišku greičiu skriejantys laidotuvių žibintai. Spynos dailiomis graviruotėmis, liekančios kaboti susprogdintų tiltų griuvėsiuose. Nusipirkit geriau, jaunuoliai, metalo pjūklą. Kad po metų, kai trankiai skirsitės, spyną nuo tilto it atmintį nupjautumėte.

Žiūri ir į mane ukrainietė – nežinau, ar kaip į tolimą stirnų giminaitį evoliucijos klystkeliuose, ar kaip į milijardinę Lietuvos peizažo dalį – bet žvelgia trumpai ir nebyliai. Aš atsargiai žvalgausi tai po vagoną, tai po laukus, o po stoties bare išgerto porterio grįžta visokie smulkūs, padieniai rūpesčiai, disertacija. Niekas neskaitys tos tavo disertacijos, – jei skaitytų mano lietuviškas mintis, sakytų ukrainietė. Iš tikrųjų, – mintyse esu linkęs jai pritarti, – mažai kas skaitys: gal vadovas, gal artimieji, recenzentai, o gal po dvidešimties metų ir koks jaunas akademinis „sabaka“, sumanęs atkartoti tą pačią temą. Neskaitys, – nebyliomis mėlynomis akimis byloja ukrainietė, – neskaitys. – Bet juk vis tiek – mokslo pažanga, tobulėjimas ir visa kita, – teisinuosi nebyliai. Neskaitys, – kartoja ji, nusuka žvilgsnį šalin, akių pokalbėlis nutrūksta, ir aš banaliai vaizduojuosi jos akyse ašaras, keikiančias mokslo pažangą sukurti dideles sprogstančio metalo strėles, galinčias akimirksniu ištaškyti kokios nepažįstamos taikios šeimos gyvenimą.

Būsimiesiems jaunavedžiams išnykus, prieky atsiranda daili trečiabalsė moteris, kuri netrukus išskleidžia nešiojamąjį kompiuterį ir ima koreguoti kažkokius savo verslo reikalus. Per sėdynių tarpą kartkartėmis stebėdamas jos ekraną matau kažkokį itin širdingą susirašinėjimą. Po to girdžiu garsų telefoninį pokalbį, turbūt su pavaldine. Piktoką pokalbį, pasibaigiantį plačiai interpretuojamu grasinimu, kad jei iki antradienio neatveš medžiagų, žiūrėsim, kaip čia su tavo darbu, Agne. Nuskalpavusi pavaldinę, šaunioji verslininkė vėl panyra į širdingą susirašinėjimą. Įtempęs akis matau, kad rašo kažkoks vyras. Matyt, vyras. Po to šauniajai verslininkei skamba telefonas, ekrane nuotrauka – vyras su vaikais. Matyt, vyras. Vyrų ekranuose vardai skiriasi. O ir su šituo, antruoju, pokalbis – visai neširdingas. Dalykiška pasakėčia apie vaikų būtį darželiuose, namų valymą, mašinos taisymą ir kada grįš. Pabaiga, the end, koniec. Ir vėl širdingas susirašinėjimas. Ukrainietė ironiškai šypsosi (akimis).

Nieko nežinau – ir negaliu žinot – apie šią vyresnę moterį su ukrainskij pasport, kuri keliauja naktiniu traukiniu per Lietuvą. Ar matė ji karą? Ar žuvo jos artimieji? Ar prievartavo ją penki girti rusų soldafonai? Nieko tikro neįmanoma žinoti, tik spėti. Tik prielaidos ir palaidos tuščios mintys, žvilgsniu masažuojant tamsoje paskendusią taikią (kol kas) šalį. Galvojant apie žmones, nuskendusius, ištirpusius buityje – smulkiuose kasdieniuose rūpesčiuose, tirštame tuštybės rūke. Ir save patį, ten pat ištirpusį.

Ką veiksiu rytoj? Nežinau, miegosiu. Po to kelsiuosi, gersiu kavą, sėsiu rašyti. Pamiršiu šį traukinį, šį vagoną, ukrainietę, stirnas, sportininkes, porelę, balandžius, spynas ir šauniąją verslininkę su dviem vyrais ir vaikais. Toliau tirpsiu buityje, bukomis akimis saugiu atstumu – per ekraną – stebėsiu, kaip bando atsiimti Chersoną, kaip žūsta žmonės ir dūžta gyvenimai. Ir tai man – ištirpusiam buityje – bus kažkaip tolima ir netikra: kaip pasaka, kurią kas vakarą seka Feiginas ir Arestovičius. Kaip pasaka apie mūsų smulkius – ir iš esmės bereikšmius – rūpesčius, kurie vieną vasario rytą gali virsti pačiu nuostabiausiu dalyku, kurį kažkada turėjome.