Istorija, dabartis ir ateitis. Pokalbis su Valstybinio Vilniaus kvarteto primarija D. Kuznecovaite ir altininke K. Anusevičiūte

Gerbiama Dalia, penkeri metai esate VVK primarija, VVK gyvuoja jau penkiasdešimt penkerius metus, pasidalinkite savuoju patyrimu kvarteto, kaip ir kuo jis gyvena, kaip Jūs pati jaučiatės jame?

Profesorė, ilgametė VVK primarija Audronė Vainiūnaitė man perleido išties įspūdingą muzikinį kraitį, sukauptą solidžią penkiasdešimties metų kvarteto gyvavimo patirtį. Šiemet penkiasdešimt penktuosius metus švenčiantis VVK yra apkeliavęs daugiau nei penkiasdešimt šalių, koncertavęs žymiausiose pasaulio scenose, tokiose kaip Niujorko „Carnegie Hall“, Maskvos konservatorijos, Sankt Peterburgo filharmonijos Glinkos salėse, Leipcigo „Gewandhaus“, Vienos „Musikverein“, Amsterdamo „Concertgebouw“.

Būti tokią unikalią istoriją turinčio kvarteto nare – be galo didelė garbė, įvertinimas, o kartu ir atsakomybė. Perimti kvarteto vairą iš ilgametės jo primarijos A. Vainiūnaitės man buvo tikras iššūkis. Muzikavimas kvartete atvėrė visai naujus ir neapsakomai plačius kvartetinės muzikos repertuaro klodus, praplėtė mano ne tik kaip smuikininkės, bet ir muzikantės sugebėjimus, išmokė tokio kvartetiniam skambesiui svarbaus muzikinio lankstumo, spontaniškumo bei sugebėjimo ne tik įsiklausyti į save, bet ir suvokti bendrą kolektyvo skambesio visumą.

Sunku būtų suskaičiuoti, kiek naujų muzikinių opusų per šiuos jau beveik penkerius metus kvartete teko išmokti. Darbas kvartete ugdo ir mano asmenines, žmogiškąsias savybes. Norint pasiekti bendrus komandinius rezultatus, teko išmokti nuolat balansuoti tarp įsiklausymo, supratimo, o kartu išlikti ištikimai savo supratimui, neprarasti moralinio stuburo.

Kristina, 2020 m. tapote VVK nare. Koks jūsų įspūdis esant čia?

Labai džiaugiuosi šia nauja, dar nelabai turėta profesionalia patirtimi. Neslėpsiu, pradžioje buvo šiek tiek nerimo, kaip man pavyks pritapti prie šio kolektyvo, ar galėsiu pateisinti lūkesčius ir įvykdyti man skirtas užduotis; tačiau labai džiaugiuosi, kad, rodos, puikiai pritapau, jau esu šio kolektyvo dalis ir galiu dalintis meninėmis idėjomis bei patirtimis kartu su VVK nariais ir publika.

Apie kvartetą esu jau kartą sakiusi, kad tai man – istorija, dabartis ir ateitis. Šie žodžiai atliepia ir mūsų idėjas bei atliekamą muziką, nes stengiamės nepamiršti ir praėjusių šimtmečių kompozitorių, ir populiarinti šiuolaikinę lietuvių bei užsienio kompozitorių muziką, esame atviri įvairiems šios muzikos festivaliams ir projektams.

Dalia, kokios yra pirmojo smuiko pareigos, jo užduotis kvartete?

Kvartetinės muzikos tėvas Josephas Haydnas padėjo pamatus kvarteto žanrui, kuris iki šių dienų yra laikomas viena sofistiškiausių meno formų. Pirmas smuikas J. Haydno kvartetuose – ansamblio lyderis, solistas. Būtent taip buvo sukomponuoti Josepho Haydno, taip pat jo amžininko Wolfgango Amadeus Mocarto kvartetai – pirmo smuiko partija atlikdavo pagrindinę, vedančią ir virtuoziškiausią liniją. Ankstyvojo romantizmo kompozitoriai, tokie kaip Giovanni Battista Viotti ar Louisas Spohras, savo kvartetuose taip pat išryškino pirmojo smuiko vaidmenį, jų kvartetai vadinami „quatuor brillant“ arba netgi kameriniu koncertu smuikui su trijų balsų pritarimu.

Ludwigo van Beethoveno kvartetai – tikra sensacija kamerinės muzikos istorijoje. Juose visi keturi balsai atsiskleidžia vis labiau kaip lygiaverčiai, vienodai svarbūs muzikinės minties plėtotojai. Pirmo smuiko kaip solisto vaidmuo po truputį blanko, į pirmą planą perėjo visų keturių balsų lygiavertė muzikinė komunikacija, melodiniai dialogai. Visgi iki šių dienų išliko tradicija, kad būtent pirmasis smuikas yra tas, kuris atlieka tam tikrą „dirigento“ funkciją – užsimoja parodydamas įstojimus, pagal jį yra derinamasi ir kt.

VVK penkiasdešimt penktajame sezone pristato ciklą „Atverk užmaršties vartus“, papasakokite apie jį.

Dalia Kuznecovaitė: Ciklo pavadinimas pasiskolintas iš Onutės Narbutaitės Antrojo styginių kvarteto. Mintis parengti tokį ciklą kilo norint priminti publikai apie tuos tikruosius kamerinės muzikos grynuolius – Ludwigą van Beethoveną, o kartu ir atverti užmaršties vartus į netolimą, bet dažnai pamirštamą praeitį – mūsų šalies kultūrinius lobynus ir kamerinės muzikos perlus. Jaučiame tendenciją, kad žmonės ir ypač jaunoji karta linksta prie to, kas yra lengvai suvartojama, sukramtoma – populiarioji muzika. Iškyla grėsmė, kad ir mums, akademinės muzikos atstovams, norint išlaikyti pilnas koncertų sales, gali tekti po truputį pamiršti tuos tikruosius muzikos filosofus, kurie tampa vis sunkiau suprantami dabartinei publikai.

Šiuo ciklu parodome, kad ir toliau atsakingai tęsime savo misiją ir liksime ištikimi klasikinės muzikos sklaidai. Kas, jei ne mes, kultūros atstovai, būsime atsakingi už tai, kuo remsis rytojaus kultūra?

Kristina Anusevičiūtė: Šio ciklo idėja – dar kartą prisiminti ir naujai atlikti taip kvarteto žanrą vertinusio L. van Beethoveno vėlyvuosius kvarteto opusus, taip pat atverti pažinimo džiaugsmą mums ir klausytojams prisiminus puikius XX a. lietuvių kompozitorių kvartetus.

Koncertų ciklą pradėjome rugsėjo 28 d. atlikdami O. Narbutaitės Styginių kvartetą Nr. 2 „Atverk užmaršties vartus“ ir L. van Beethoveno Styginių kvartetą Nr. 12 Es-dur, op. 127. Vėliau, esant šiai sudėtingai situacijai visame pasaulyje, mūsų koncertų datos ir programa šiek tiek keitėsi, tačiau vis dar stengiamės išpildyti šią idėją.

Labai džiaugiuosi, kad galėjome įrašyti visą J. Karnavičiaus kvartetų ciklą. Mano nuomone, viso ciklo grojimas leidžia atlikėjui daug labiau ir arčiau prisiliesti prie kompozitoriaus, jo kūrybos. Tokiu būdu gerokai daugiau pajuntama ir suvokiama kompozitoriaus muzikinės sampratos vystymosi, jo tobulėjimo ir pasaulėjautos.

Šis pokalbis įkvėptas lapkričio 28 d. virtualioje salėje įvykusio kompozitoriaus Jurgio Karnavičiaus kvartetų koncerto. J. Karnavičius daugiau žinomas kaip operų autorius, jo kamerinė instrumentinė muzika skamba retai, tad, gerbiama Dalia, kaip muzikė pasidalinkite mintimis apie J. Karnavičiaus styginius kvartetus.

J. Karnavičiaus styginių kvartetai man buvo tikras ir labai netikėtas atradimas. Pirmuosius du kvartetus paruošėme ir įrašėme dar per pirmąjį karantiną. Pats darbo procesas buvo gerokai apsunkintas, nes pirmieji kvartetai Lietuvoje nebuvo atlikti, teko jų partitūrų ieškoti muzikos archyvuose, taip pat kreiptis į gerbiamą kompozitoriaus anūką pianistą Jurgį Karnavičių. Trečiojo kvarteto spausdintos partijų versijos taip ir neradome, o rankraščio įskaityti buvo beveik neįmanoma, todėl teko valandas praleisti karpant atskiras eilutes iš partitūros ir klijuojant po taktą…

J. Karnavičiaus kvartetų muzikinė stilistika labai savita. Jo estetinėms pažiūroms įtakos turėjo simbolizmas, kūrybos braižas formavosi veikiamas vėlyvojo romantizmo, rusų klasikinės muzikos tradicijų, lietuviško folkloro ir XX a. pradžios modernizmo. Kompozitorius išgyveno Pirmojo karo nelaisvę, to akivaizdoje gimė antrasis styginių kvartetas, kuriame ryškiai jaučiu niūrias ir pesimistines nuotaikas. Nerimo ir baimės emocijomis persmelkti taip pat ir trečiasis bei ketvirtasis kvartetai. J. Karnavičiaus gyvenimą purtė karo baimė, tamsios nuojautos dėl ateities, tai labai atsispindi jo muzikoje.

Tikriausiai panašiomis nuotaikomis gyvename ir šiomis dienomis… Gal dėl to J. Karnavičiaus muzika man tokia artima ir, atrodo, jau tokia pažįstama, ir daugkart išgyventa…

VVK šiuo metu įrašinėja visus keturis J. Karnavičiaus styginių kvartetus žymiausios Suomijos klasikinės ir šiuolaikinės muzikos įrašų leidyklos „Ondine“ užsakymu. Papasakokite apie šį reikšmingą įvykį. Kada galime tikėtis jau turėti galimybę įsigyti įrašą?

D. Kuznecovaitė: Pirmųjų dviejų kvartetų įrašai jau yra pateikti leidybai, todėl labai tikimės, kad pasaulį jie išvys jau artimiausiais mėnesiais. Na, o trečiojo ir ketvirto kvartetų įrašus baigėme prieš savaitę, tad laukia įrašų montavimo darbai, kurie paprastai užtrunka kiek ilgiau. Manau ir viliuosi, kad abi kompaktines plokšteles pristatysime dar iki paskutinio sezono koncerto pavasario pabaigoje ir jau nebe skaitmeninėje salėje, o gyvai žvelgdami į išsiilgtų klausytojų veidus, jusdami jų išgyvenimus bei emocijas.

K. Anusevičiūtė: Labai džiaugiuosi, kad galėjome įrašyti visą J. Karnavičiaus kvartetų ciklą. Mano nuomone, viso ciklo grojimas leidžia atlikėjui daug labiau ir arčiau prisiliesti prie kompozitoriaus, jo kūrybos. Tokiu būdu gerokai daugiau pajuntama ir suvokiama kompozitoriaus muzikinės sampratos vystymosi, jo tobulėjimo ir pasaulėjautos.

Skaitmeninėje salėje atlikome paskutinius du J. Karnavičiaus styginių kvartetus. Grodamas šiuos kvartetus gali jausti, kaip kompozitorius modernėjo, kokios skirtingos technikos buvo naudojamos ir ką jis tuo norėjo pasakyti. Žinoma, tai nevyksta greitai, norint perprasti kompozitoriaus muzikinę kalbą reikėjo nemažai laiko viską šlifuoti ir tai įprasminti savo grojimu. Tačiau manau, kad mums pavyko ir klausytojai taip pat, kaip ir mes, galėjo mėgautis kompozitoriaus muzika ir mūsų atlikimu.

Kalbamės pasauliui vis dar išgyvenant COVID-19 pandemiją. Kaip VVK tai patiria, kaip Jūs priimate ir suvokiate šią grėsmę, ligą ir jos baimę, kuri stabdo gyvenimą, tačiau kartu ir kviečia atrasti naujų, kitų galimybių gyventi prasmingai?

D. Kuznecovaitė: Šie metai – pilni nežinios, baimės ir neapibrėžtumo. Šiais jausmais vis dar gyvename ir šiandien. Pandemija pasaulį užklupo tokiu metu, kai viskas jame, atrodo, buvo pasiekiama ranka – vieną dieną esi Niujorke, kitą – jau Pekine… Bėgome, skubėjome, vartojome, o visa tai suvokti, atrodo, nebuvo net kada. Paklausti savęs, dėl ko visa tai ir kokia to kaina. Pandemija mus sustabdė ir parbloškė į akistatą su savimi. Man ji pradžioje buvo gana gąsdinanti, bet tapo labai prasminga ir neįkainojama. Kai kurios problemos ar nesėkmės ligų ir mirčių akivaizdoje įgavo visai kitą svorį, o kartu kitomis akimis pradėjau žvelgti ir į tokias gyvenimo dovanas, kurios anksčiau man atrodė savaime suprantami ir tiesiog esantys dalykai.

K. Anusevičiūtė: Žinoma, neramu, neramu kaip atlikėjai, kvarteto narei, kas laukia mūsų, kaip dirbsime, kaip koncertuosime. Neramu kaip dukrai dėl tėvų, artimųjų, tačiau supranti, kad reikia gyventi ir išgyventi. Žmonijos istorijoje buvo ir daug baisesnių tragedijų, karų. Tiesiog džiaugiesi atėjusia diena, kad tau artimi žmonės kol kas sveiki, ir tuo gyveni. O grįžtant prie muzikos, smagu, kad atsiranda naujų galimybių transliuoti koncertus virtualiai, dirbti, nors ir su kaukėmis, tačiau gyvai, žinoma, neaišku, kiek ilgai, bet, kaip ir minėjau, džiaugiesi dabartimi, esamu momentu.

Pokalbio pabaigoje, gerbiamos: Dalia, savo – primarijos penkmečio akivaizdoje, ir, Kristina, savo pirmųjų metų VVK, kvarteto penkiasdešimt penkerių metų jubiliejaus proga ir artėjant didžiausioms metų šventėms – Jūsų linkėjimas muzikos menui, jo kūrėjams, klausytojams, VVK kolektyvui, sau pačioms, muzikėms, tiesiog unikalioms asmenybėms.

D. Kuznecovaitė: Labiausiai šiuo metu visiems linkiu dvasinės stiprybės ir vidinės ramybės. Pilni išbandymų ir sukrėtimų metai – jau į pabaigą, tad noriu vadovautis posakiu – rami jūra stiprių jūreivių neišugdo. Tikiu, kad šią pandemiją išgyvenę tapsime stipresni, išmintingesni ir sąmoningesni. Kiekvieną sunkumą galima paversti nauja galimybe – to visiems nuoširdžiai ir linkiu.

K. Anusevičiūtė: Kvartetui, žinoma, linkiu gyvuoti dar mažiausiai tiek pat, būti ištikimiems savo idėjoms ir toliau aukštinti meną; o visiems kitiems – jaukių švenčių, susikuriant šventinę atmosferą ir tokiomis nepalankiomis aplinkybėmis, prisimenant kultūrą, stengiantis ją puoselėti, nesvarbu, kad ir kas nutiktų, nes tai reikšminga mūsų dalis. (Tiems, kam tai atrodo ne taip svarbu, pabandykite išgyventi be muzikos, filmų, koncertų, spektaklių, nors ir virtualių.) Sau pačiai linkiu ir toliau mylėti muziką, turėti tokius nuostabius žmones, kolegas šalia, kokiais galiu džiaugtis dabar ir stengtis visur įžvelgti kuo daugiau džiaugsmo bei pozityvių minčių. Gražių švenčių!