Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Istorija kaip lemtis ir pašaukimas

Simona Merkinaitė. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Šis tekstas perpublikuotas iš žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ (2022 nr. 3)

Jan Patočka, „Eretiškos esė apie istorijos filosofiją, Vilnius: „Phi knygos“, 2021, 180 p. Iš čekų kalbos vertė Almis Grybauskas. Serija Filosofemos. XX a. filosofija, antroji pataisyta ir papildyta laida. Dizainerė Laura Klimaitė-Lusa

Jano Patočkos (1907–1977) Eretiškos esė apie istorijos filosofiją pasirodė 1975 m. kaip „samizdatas“ sovietinėje Čekoslovakijoje. Pati knygelė atrodo sumanyta kaip pilietinio protesto manifestas – jos mažas formatas ir minkštas viršelis tinka nešiotis kišenėje, kaip savotiškas žemėlapis, padedantis orientuotis ne fizinėje, o kultūros, politikos, moralės ir istorijos erd­vėse.

Lietuviško J. Patočkos esė rinktinės leidimo viršelis

Knyga maža, tačiau savyje talpina milžiniškus Vakarų būk­lės, modernaus žmogaus lemties, Europos idėjos ištakų, transformacijos ir nuosmukio, sekuliarizacijos, technologijų ir mokslo plėtros klausimų apmąstymą. Ir nors Patočka dažnai pristatomas kaip žymiausias XX a. čekų filosofas, jis atstovauja daug daugiau – XX a. totalitariniam siaubui, dviem pasauliniams karams, kurie, kaip matysime, jam tampa svarbiausiu įvykiu, formuojančiu mus. Eidamas į dialogą su svarbiausiais XX a. mąstytojais, žvelgdamas į pasaulį per fenomenologinę perspektyvą, jis niekada neprarado savosios erdvės ir jos istorijos užkrauto specifinio pojūčio. Todėl jo darbuose skaitytojas atras ne tik čekišką ar filosofinę perspektyvą, bet kažką išskirtinai savito, būdingo Cent­rinės ir Rytų Europos regionui.

Kartu šiose šešiose esė sutalpinama pakankamai plati ir esminga Vakarų filosofijos, politikos ir socialinė kritika. Todėl jis ne tiek įsilieja į laisvą mintį anapus geležinės uždangos, bet veikiau ją dominančius klausimus svarsto iš šios patirties perspektyvos. Paprastai tariant, žvelgiant į Vakarus iš už geležinės uždangos, juose Patočka apčiuopia tam tikras problemas ir tendencijas, kurias galima matyti išskirtinai iš Centrinės ir Rytų Europos požiūrio taško. Patočka neturėjo iliuzijų, kad išsivadavimas iš tironijos slypi anapus geležinės uždangos. Veikiau tikroji laisvė – atsigręžime į save ir į pasaulį, atvirume jam. Jeigu Sovietų imperija save apibrėžė per uždarumą, tai Vakarai dažnai pamiršta šį atvirumą puoselėti. Visą Vakarų pasaulį jis mato kaip tam tikrą judėjimą, tarp priešistorės, istorijos ir grįžimo į priešistorinę būklę.

Istorija ikiistoriniam žmogui yra lemtis. Įvykiai žmogui nutinka, suvaldyti ar kontroliuoti šių įvykių jis negali. Milžinišką reikšmę ikiistoriniam žmogui turi epai, mitai, kurie jam patvirtina savasties menkumą ir bejėgiškumą didžiųjų jėgų akivaizdoje. Šie ikiistoriniai pasakojimai, mitai ir epai, kaip teigia Patočka, suka žmogų uždarame „amžinojo sugrįžimo“ rate, atsikartojančiame gimimo, darbo ir mirties cikle. Tokie mitai ir epai nepašaukia žmogaus istorinei būklei – tam reikalinga iniciatyva, kuri skatintų reaguoti į įvykius bei nutikimus ir prisiimti juos ne kaip pasyviam stebėtojui, o veikėjui.

Janas Patočka. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Istorija prasideda nuo mūsų pastangos įvaldyti įvykius, o ne tik leisti, kad jie mums įvyktų. Svarbu pabrėžti, kad šis įvaldymas nėra tapatus tam, apie ką kalba Nietzsche, – valia galiai. Veikiau šis įvaldymas prasideda nuo pastangos suprasti, taigi ir nuo paklusimo mitams ir jų kvestionavimo. Tai nėra valia, kuri save įtvirtina jėga, ji nesiekia pasiglemžti pasaulio ar jį pajungti mūsų poreikiams. Todėl šis judesys link istorijos yra filosofinis, tai judesys link supratimo. Ikiistoriniam žmogui istorija yra lemtis, kuri jį užklumpa kaip tik dėl to, kad yra nesuprobleminta ir nereflektuota. Gyvenimas istorijoje, paprastai kalbant, yra tiesos ir kartu išminties siekis. Šis siekis reikalauja jėgos suvaldyti save, t. y. siekdami pažinimo, turime suvaldyti gebą ir pastangą jį primesti pasauliui. Šis susivaldymas reikalauja ne tik žinojimo, bet ir savęs pažinimo, taigi implikuoja tai, ką Patočka apibūdina kaip rūpestį siela. Tai savitas žvilgsnis, kuris žvelgia į pasaulį, bet kartu žvilgsnį kreipia į vidų, tai savo galimybių, daiktų prigimties suvokimas ir kartu veikimas darnoje su jais.­

Filosofinė pastanga suvokti, judėti link tiesos visuomet pasipildo pastanga gyventi tiesoje, ir tai jau veda prie politinio gyvenimo, kai darome judesį laisvės link. Kaip tik kalbėdamas apie istorijos pradžią, Patočka ją sieja su Atėnais, ten užgimusia demokratija ir filosofija, kurios tapo Vakarų Europos istorijos pradžia ir kartu pačios Europos idėjos atspirtimi. Poliui apmąstyti buvo įvesta skirtis tarp ūkio, arba namų gyvenimo ir polio, tad Patočka siūlo jos pagalba mąstyti apie ikiistorinį ir istorinį žmogų. Ikiistorinis pasaulis yra natūralus – mes gyvename savo būtinųjų poreikių tenkinimo ritmu. Darbas yra nesavanoriškas, be jo mes neturime galimybių išgyventi, taigi jis vargina, jam būdingas sunkis. Darbas mus susaisto abipusiais ryšiais, mes naudojamės vieni kitų darbu ir jo rezultatais, perduodame ateinančioms kartoms mokslo ir technologijos laimėjimus, taip palengvindami šį mus slegiantį sunkį. Tačiau šioje perspektyvoje Vakarų technologijos ir mokslo laimėjimai neturi jokios kitos prasmės ir gali tapti tiesiog mechaniniu „amžinojo rato“ palaikymu. Istorija prasideda ten, kur gyvenimas tampa laisvas, kur sąmoningai kuriama erdvė tokiam pat laisvam ir vien lemties priėmimu neapsiribojančiam gyvenimui. Kaip pastebi Patočka, autentiškai transcenduoti į pasaulį galima ne taip, kaip argumentavo Immanuelis Kantas – proto ir intelekto aktyvumu transcenduoti galima tik dėl laisvės (p. 79). Greičiausiai tai yra svarbiausias Vakarų paveldas – visapusiškas politinės laisvės plėtojimas šalia mąstymo laisvės.

Patočkos istorijoje pasirodančios minties ir veiksmo laisvės judėjimą galime skaityti kaip tiesioginę sovietinės tironijos kritiką. Kalbėdamas apie rūpestį siela, jis tarsi maištauja prieš sovietinės tironijos kūno įkalinimą, prieš jos ribotumą ir nuolatinę pastangą pakeisti mąstantį žmogų buitiniu žmogumi. Tačiau kartu jo svarstymus galima suvokti ir kaip Vakarų Europos kritiką. Europos, kuri susikoncentruoja į tos pačios gerovės, vartojimo kultą. Jeigu Sovietų Sąjunga bando priversti žmogų užsidaryti nuo pasaulio, tenkintis mažu pasauliu, tai Vakarai leidžia tiesiog pamiršti rūpestį siela, atpalaiduoti nuo tiesos paieškų. Taigi judėjimas tarp aistoriškumo ir istorijos nėra nei progresinis, nei vienakryptis. Galima kurti imperijas su komplikuota biurokratija, teisine sistema ir hierarchija, ir vis dėlto nebūti istorijoje. Vakarai, patys to nepastebėdami, gali atsidurti anapus istorijos. Galbūt galime sakyti dar griežčiau – galime gyventi vieni šalia kitų, kur vieni gyvena istorijoje, yra atviri pasauliui, o kiti, atsiduodami jam kaip lemčiai, atsiduria už istorijos ribų. Paprastai kalbant, kaip teigia Patočka, klausimas, kurį turime užduoti šiandien, yra – ar istorinis žmogus vis dar nori prisiimti istoriją (p. 140).

Paskutinis knygos tekstas „XX a. karai ir XX a. kaip karas“ atrodo taip, lyg būtų parašytas per kelis pastaruosius 2022 m. mėnesius, reflektuojant dabartines Europos politines realijas. Pirmasis pasaulinis karas viską pakeičia. Norint jį suprasti, nebetinka iki tol egzistavę aiškinimai. Paprastai karą mes matome kaip pertrūkį, kaip pauzę ir tamsią naktį, po kurios turėtų ateiti diena. Įtikiname save, kad „masiškai organizuota mirtis yra nemaloni, tačiau būtina pauzė, kurios negalime atsisakyti palaikant gyvenimo tęstinumą“ (p. 142). Tačiau kas, jei karas yra mūsų būtis? Galbūt nuo Ant­rojo pasaulinio karo pabaigos kurta tarptautinė teisinė sistema, vieningas ir integruotas Europos projektas, nesuskaičiuojama gausa iniciatyvų siekiant suprasti, kas įvyko, sukūrė ne progresą, o tik jo iliuziją? Kas, jei naktis, prasidėjusi su Pirmuoju pasauliniu karu, taip ir nesibaigė, nes klaidingai manėme, kad karas baigėsi tada, kai buvo nutraukti karo veiksmai? Kas, jei karas tik įgavo kitas – karštojo karo, masinio naikinimo, atominės bombos ar šaltojo karo – formas?

Pasak Patočkos, karas tapo visa apimančiu, jis yra pamatinė mūsų pasaulį išjudinanti jėga – progresas įmanomas tik karo būdu, per nuogą ir naikinančią galią. Galima sakyti, kad karas – tai žmogaus „atmetimas“ anapus istorijos. Klausimas, ar karas yra šio atmetimo išraiška ir rezultatas, ar pats karas yra šio „atmetimo“ forma? Knygoje galima rasti dvejopą atsakymą. Galima sakyti, kad pasitraukimas iš istorijos paverčia karą mūsų nauja būtimi, savotiška neišvengiamybe, atsukus nugarą į pasaulį.

Mokslas ir technologijų plėtra gamtą vertė tyrimų lauku, veikiau hipotetine konstrukcija, o ne tiesiogiai patiriama tikrove. Tai reiškia, kad pasaulis tampa svetimu mums, jis neprieinamas kaip tiesioginis patyrimas, kuris gali būti apmąstytas, kuris gali mus kažko išmokyti, su kuriuo galėtume užmegzti tam tikrą santykį ir dialogą. Pasaulis nebebyloja mums, jis neturi prasmės, kuri nėra primesta, arba, kaip įvardija Patočka, „žmogiškai centruota“ (žr. esė „Ar istorija turi prasmę?“). Netgi patirtas pasaulis išlieka resursas, kuriuo galime naudotis ir pajungti saviems tikslams. Prasmė yra atmetama tikslingumo naudai. Bet jeigu nėra prasmės, o save mobilizuojame, pasaulį traktuodami kaip konstrukcijų ir eksperimentų laboratoriją, kas gali apsaugoti žmogaus sielą nuo tapimo viena iš eksperimento medžiagų, pajungtų išteklių doktrinai? Tikslingumas, be abejo, negali sutapti su pasirengimu gyventi tiesoje, jos ieškant, ar rūpesčiu siela, nes siela tvirtėja ne per daiktus, kuriuos galime subordinuoti sau (tokie daiktai tiesiog nekelia iššūkio sielai). Gamtos ir pasaulio įvaldymas tegali vykti per gryną, nuogą galią, kurios nuolatiniai palydovai yra prievarta ir smurtas. Pasaulio virsmas į laboratoriją turi vykti karo būdu. Taigi visa praryjantis ir naikinantis karas tapo ne tik įmanomas, bet pagrįstas ir pateisinamas, tikrinant mūsų gamtos ir žmogaus sielos užgrobimo bei pavergimo ribas. Tai savotiškas grįžimas į priešistorę, kadangi mūsų istoriją stumia nereflektuojami procesai, o naujos patirtys, „sukrėtimai“, kuriais tapo pasauliniai karai – atmetami. Reikia pastebėti, kad Patočkos kritika neapsiriboja vien technologijų, mokslo, vartojančio žmogaus kritika. Tai ir tingaus žmogaus, pasiduodančio įvairiems mitams ir ideologijoms, „švytintiems“ dienos motyvams, kritika. Tai pasauliui nebeatsiveriančio bevalio žmogaus kritika.

Kartu frontas – tai akistata su tikrove, rezistencija prieš „demoralizuojančius“, terorizuojančius ir suvedžiojančius dienos motyvus, ar tai būtų tiesiog nerūpestingas, patogus namų gyvenimas, ar kova už tautą, valstybę, beklasę visuomenę, pasaulio vienybę (p. 156). Karas parodo, kad kai kurie mirtingieji gali prisiliesti prie dieviškumo, prie to, kas sudaro aukščiausiąją būties vienovę ir paslaptį. Tai – sukrėstųjų solidarumas. XX a. kaip karas nulemtas ne tik prasmės praradimo, polinkio plėstis neribotai per mokslą ir technologiją, bet kartu karas grąžina prie autentiškos ir prasmingos patirties. Tačiau, ar nėra taip, kad šiandien gyvenimas istorijoje reikalauja milžiniškos kainos? Šiandienos Europos bandymas prisiminti savą idėją vyksta Ukrainos žmonių gyvybių sąskaita. Tie, kurie šiandien aukojasi kare yra vienintelė tikroji žmogiška jėga, priverčianti nebent šiek tiek apsiriboti valios galiai jėgas.

Derėtų iškelti klausimą, kodėl Patočkos istorijos filosofija yra eretiška. Filosofijos kaip tokios negali būti ten, kur siekiama uždarumo. Tokiomis aplinkybėmis pats filosofinis paklausimas tampa eretišku, nes destabilizuoja mums įprastas prasmes ir praktikas. Eretiškas yra kvietimas išeiti iš įprasto, patogaus ir kartu riboto pasaulėlio, palikti namų ūkį. Tai išjudina žmones iš savo vietų, tampa laisvės ir sukilimo prieš esamą tvarką prielaida. Juk erezija visuomet savyje talpina riziką – persekiojimo, pasmerkimo ar mirties. Pats disidentinis judėjimas, sujungiantis skirtingų šalių pogrindžius, šias rizikas jautė nuolat ir labai aiškiai.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Jano Patočkos svarstymus apie gyvenimą istorijoje ir už jos ribų galima suvokti kaip sovietinio režimo kritiką. Toks kvietimas gyventi tiesoje gali atrodyti eretiškas 1975 m. Čekoslovakijoje. Tačiau ne mažiau erezijos galima aptikti ir visus šešis esė vienijančioje Vakarų Europos kritikoje. Erezija reiškia nepriimti jokio naratyvo ar idėjos kaip savaime suprantamo dalyko. Patočkos įsitikinimu, Europa pamiršo savo dinamizmą, kurį suteikia pastanga gyventi tiesoje. Europa pati sau tapo neprobleminė, neįdomi. Ji stagnuoja ant savo sukurtų institucijų. Juk joms pradžią davė judesys link istorijos – atvirumas ir bandymas suprasti.

Pokariu Vakaruose ne tik imta kvestionuoti tiesos galimybė, bet kartu ir jos politinė bei moralinė būtinybė. Postmodernizmas ir poststruktūralizmas rėmėsi radikaliu tikrovės ir tiesos sąvokų atmetimu. Juos įkvėpė troškimas nepasiduoti didiesiems naratyvams, kvestionuojant tiesą, atsilaikyti prieš tendenciją ją paversti galios ir galiausiai totalitarizmo akstinu. Kol Vakarai žaismingai diskutavo apie tai, kaip žodyno ir diskurso pakeitimas gali transformuoti tikrovę, šiapus geležinės uždangos sugebėta atsilaikyti prieš politinio žodyno sąmonės ir gyvenimo transformacijas – tai buvo vienintelė tikra rezistencijos ir pasipriešinimo tironijai forma. Pats kvietimas gyventi tiesoje yra eretiškas. Kaip tik tai ir išskiria Jano Patočkos balsą iš visos pokario Vakarų filosofinės tradicijos. Tiesos nuojauta, leidusi pajusti, kad anapus idėjų iškraipyto vaizdo egzistuoja tikrovė, praktiškai tapo visą disidentų judėjimą telkiančiu pagrindu. Jai skirta ir garsioji Václavo Havelo knyga apie Patočką, The Power of the Powerless, tapusi paprasto sovietinio žmogaus pasipriešinimo vadovu.

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.