Istorijos iš Lenkijos ir Ukrainos pasienio: nė vienas ukrainietis neatmetė maldos ar paguodos

Dievo jėga tamsiu metu 

Dominyka Mieželytė teigia, kad kelionė pakeitė gyvenimą, o šis laikotarpis privertė išlįsti iš komforto zonos, tarnauti artimui, negyventi sau, palikti savo kryžių, išsižadėti savęs. Pasak merginos, visur reikia pagalbos, o jų komandai kaip tik atsirado galimybė nuvažiuoti į Lenkijos ir Ukrainos pasienį. Įspūdžiai buvo neįtikėtini, o ukrainiečiai – be galo atviri Dievui ir nužeminti šitų aplinkybių, norintys priimti Jėzų į savo širdį ir maldą.

„Tokiomis akimirkomis dingsta vakarietiškas išdidumas. Tai labai įkvepia. Mano tikėjimą labai sustiprino pažintis su žmonėmis, kurių gyvenimas – skelbti Evangeliją Afrikoje“, – pasakoja Dominyka.

Iveta Jonikaitė dalinasi, kad neįtikėtina, jog humanitarinę pagalbą teikia žmonės iš įvairiausių pasaulio kampelių – Aliaskos, Afrikos, Jungtinių Valstijų, Portugalijos, Norvegijos.

„Reikia ir dvasinės pagalbos, žmonės vargsta, kenčia skausmą, nes iš jų atimta viskas: darbai, namai, artimieji, – sako Iveta. – Traukiniais keliavome kartu su pabėgėliais. Kalbėjomės, susikibę meldėmės. Neapsakomas jausmas ir nenupasakojama patirtis. Esu sužavėta Dievo jėga, šviesa šituo tamsiu metu.“

Komandą sulipdė Dievas

Prieš dvejus metus I. Jonikaitė atliko praktiką „Hungry Generation“ bažnyčioje, kurioje susipažino su vokiečiu Benjaminu. Jis paskambino Ivetai ir pranešė, kad į Ukrainos ir Lenkijos pasienį keliauja kartu su „Awakening Europe“, „Christ for all Nations“, „Jesus image“, „Kingdom Movement“ ir daugelio kitų bažnyčių atstovais bei skelbs Evangeliją ir tarnaus žmonėms, teiks reikalingą pagalbą.

„Tiesiog pajutau, kad Dievas atidarė duris. Pasakiau, jog nebereikia apie save galvoti ir kad važiuoju kartu, – sako Iveta – Prisijungė mano draugė Dominyka. Man atrodo, kad komandą Dievas sulipdė, nors nebuvo jokių skelbimų.“

D. Mieželytė antrina: „Tuo metu buvau Londone. Paskambino Iveta ir paklausė, ar pirkti bilietus. Žinoma, patariau pirkti. Tada paskambinusi savo mamai atsiprašiau jos, paprašiau melstis ir nesijaudinti, nes mane šaukė Dievas važiuoti. Mama iš karto sakė, kad važiuočiau ir aš.“

Sudužę žmonės šaukiasi Dievo

Misijos vyksta trimis kryptimis. Pirma – pabėgėlių centrai. D. Mieželytė pasakoja, kad pirmą dieną keliavo į stovyklą Lenkijoje, į kurią autobusais iš Ukrainos atgabenami ukrainiečiai. Tai – tarpinė stotelė, iš kurios jie vyksta į kitas Europos šalis. Specialiai pritaikytame prekybos centre žmonės miega ant išlankstomų lovų, čia yra maisto stotelių, higienos priemonių.

„Komandos misija buvo skelbti Evangeliją, tad ėjome prie tų žmonių, kalbėjome, siūlėme maldą, – pasakoja Dominyka ir priduria, kad tą patį darė traukiniuose. – O trečia misijos kryptis – pasienis. Manėme, kad būsime Lenkijos pusėje. Tačiau patekome į Ukrainą. Lipome į autobusus su išvykstančiaisiais ir evangelizavome. Išties daug žmonių norėjo priimti Jėzų į gyvenimą. Jie yra sudužę, todėl šaukiasi Dievo. Šventoji Dvasia taip lietėsi, kad ir mus drąsino.“

Vis dėlto I. Jonikaitė įsitikinusi, kad šituo laiku svarbu neįsileisti neapykantos žmonėms ar tautai: „Dievas mus kviečia atleisti, kaip ir Jis mums atleido. Mes drąsiai kalbėjome, kad Dievas yra teisingas teisėjas, todėl siūlėme teismus perleisti Jam. Neįtikėtina, nebuvo piktų žmonių. Tokios atviros ukrainiečių širdys!“

Merginos sako, kad problemų nekilo ir dėl kalbos barjero – abi nekalba rusiškai, nors netrukus ėmė suprasti, o galiausiai – ir giedoti giesmes. Susikalbėti padėjo ir gestai. Neįtikėtinas Dievo liudijimas – kai reikėdavo, atsirasdavo tinkamų žodžių, kuriais pavykdavo persiųsti pagrindinę žinią.

Patarimai klausytojams

Iveta sako, kad dabar lietuvių Bažnyčia turi progą pasitarnauti, ji kviečia radijo klausytojus tarnauti ten, kur tarnauja, bei daryti tai, ką daro. Juk į Lietuvą atvažiuoja labai daug ukrainiečių, kuriems reikia įvairiapusės pagalbos – būsto, maisto, finansinės paramos ir pan.

„Gražiausia yra Kristaus karalystės kultūra, kai palaikome vieni kitus. Mes su Dominyka ir bijojome, ir abejojome. Tačiau mus palaikė brangūs žmonės. Lygiai taip pat palaikymo reikia ir tarnaujantiems Lietuvoje. Nebūtina visiems važiuoti į Ukrainą, klauskite savo Bažnyčios pastorių, lyderių, kaip galima tarnauti čia ir dabar. Kviečiu mažiau koncentruotis į save, nes, kai kyla baimė ar panika, tada norime gelbėti save. Bet Kristus mus kviečia paimti savo kryžių, jį nešti ir galvoti apie kitus. Kuo labiau tai darysime, tuo didesnė bus Dievo karalystė, tuo laisvesni būsime nuo savęs ir savo baimių“, – ragina I. Jonikaitė.

Dominyka pritaria, kad Kristaus kūne esame visi brangūs ir atliekame skirtingas funkcijas. Todėl nėra vieno teisingo atsakymo, kaip turime elgtis: „Šventoji Dvasia kalba kiekvienam ir veda kiekvieną labai skirtingai. Pavyzdžiui, aš gavau stiprų Dievo paraginimą antrą kartą keliauti, nuo to negalėjau pabėgti ir likti namie prie įprastų kasdienių darbų. Privalome pasitikėti Šventąja Dvasia, kuo mažiau politikuoti, įrodinėti ir būti šviesos pusėje.“

Parengė Kotryna Mauliūtė