Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Istorijos mokytojas D. Ramanauskas: „Lietuva vaikams yra svajonių šalis“

Asmeninio archyvo nuotrauka

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo centro pokalbių cikle su užsienio lituanistinių mokyklų praktikantais kalbamės apie pasaulio lietuvių gyvenimą ir lietuvybės puoselėjimą.

Švietimo mainų paramos fondo remiamos praktikos lituanistinio švietimo įstaigose, lietuvių bendruomenėse ir lituanistikos centruose ne vienam studentui buvo viena iš įsimintiniausių gyvenimo patirčių. Ekskursijų vadovas, istorijos mokytojas Deimantas Ramanauskas pusmetį praktiką atliko Jungtinėje Karalystėje, Porstmuto lituanistinėje ugdymo studijoje „Jūra“. Su juo kalbėjomės apie aktyvius Didžiosios Britanijos lietuvius, mokinių motyvaciją ir klaidingą daugelio tautiečių požiūrį į emigrantus. 

Kaip jums kilo mintis dalyvauti Švietimo mainų paramos fondo programoje? 

Norėjau išbandyti save užsienyje, pamatyti, kokios ten švietimo realijos. 2019 metų pavasarį nusprendžiau rinktis šią programą. 

Kodėl pasirinkote Jungtinę Karalystę ir Portsmutą?

Nebuvo taip, kad rinkausi tiesiogiai. Peržiūrėjau konkurso sąlygas ir nurodžiau tris skirtingas šalis: Australiją, JAV ir Jungtinę Karalystę. Tiesiog nutiko taip, kad Portsmuto mokykla mane pasirinko ir sutarėme dėl atvykimo. 

Kuo Porstmuto lituanistinė ugdymo studija „Jūra“ yra ypatinga? 

Beveik visi studijos mokiniai yra vaikai, daugelis jaunesni – iki 10 metų. Jie mokosi lietuvių kalbos dėl dviejų priežasčių. Visų pirma – tėvų įtaka. Antra, vaikai Lietuvą mato gana retai, ji jiems kaip svajonių šalis, kurios kalbą jie nori mokėti, nori grįžti čia gyventi. Tuos pačius dalykus pastebėjau Valdo Adamkaus atsiminimuose, kur jis rašo, kad išeivijoje buvo sukurtas Lietuvos kaip svajonių šalies įvaizdis. 

Vaikai apie Lietuvą daug išmoksta, išgirsta, dažniausiai visos žinios yra pozityvios. Lietuva tampa paslaptinga ir įdomia vieta, į kurią norisi grįžti. Tai svarbi motyvacija. Kartais norima mokėti lietuvių kalbą ir todėl, kad būtų galima šia kalba bendrauti su draugais, o vietiniai nesuprastų. 

Kokį įspūdį susidarėte apie Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenę? 

Kaip ir kiekvienoje bendruomenėje, yra dvi dalys. Dauguma žmonių nėra aktyvūs nariai, bet yra ir nemažai aktyvistų, kurie viską išjudina. Lietuvių bendruomenės aktyvioji dalis nėra tokia jau maža, palyginti su įprastinėmis bendruomenėmis. Daugelis žmonių, išvykę iš Lietuvos, atranda lietuvybę kitaip. 

Kokios yra vaikų lietuvių kalbos žinios?

Kalbos lygis yra labai įvairus. Jis priklauso labiau ne nuo mokytojų, o nuo tėvų noro ir įsitraukimo. Dauguma vaikų moka vidutiniškai arba gerai, tai mane maloniai stebino. Vaikų, kurių kalbos žinios prastesnės, mažiau. Mišriose šeimose gyvenantys vaikai bent jau šiek tiek moka lietuvių kalbą, gali susikalbėti. Tie, kurie kalba silpniau, deda nemažai pastangų, kad išmoktų. Mokytojo pavyzdys jiems tikrai svarbus, jeigu mokytojas sugeba sudominti vaikus, gali padaryti jiems didelę įtaką. 

Asmeninio archyvo nuotrauka

Kas mokiniams sunkiausia mokantis lietuvių kalbos?

Turbūt sunkiausia yra kirčiavimas. Bet, aišku, svarbiausias dalykas yra žodynas. Kiekvienos pamokos metu stengėmės įtraukti naujų žodžių, kad vaikai geriau gebėtų susikalbėti, paaiškinti mintis, apibūdinti. Kuo jie sužino daugiau žodžių, tuo lengviau išreiškia save per kalbą. Žodyno trūkumas yra didžioji problema, dėl kurios rečiau vartojama lietuvių kalba. Juk dauguma vaikų sutinkamų žmonių kalba angliškai, dėl to ir jiems būtina mokėti šią kalbą. Lietuvių kalba lieka vietinės bendruomenės, šeimos kalba. 

Kiek mokykloje skiriama dėmesio ne tik lietuvių kalbai, bet ir kultūrai, tradicijoms pažinti? 

Tai glaudžiai susiję dalykai. Lietuvių kalba, istorija ir kultūra moko pažinti valstybę. Žvelgiant iš mūsų perspektyvų atrodytų, kad mokinių pažintis su lietuvių tradicijomis yra gana paviršutiniška, bet juk jiems daug kas yra visiškai nauja. Svarbu, kad jie susipažįsta su savo tautos kultūra, ko negali padaryti angliškoje mokykloje. Dažniausiai tai vyksta per pamokas, bet yra rengiamos ir šventės: Joninės, Velykos, Kūčios, Kalėdų vakarai, taip pat Lietuvos vėliavos diena, Liepos 6-oji, Vasario 16-oji, Kovo 11-oji. Šį pavasarį mokykloje turėjo vykti didžiulė šventė, skirta Lietuvos Nepriklausomybės 30-mečiui. Buvo numatyta programa – vėliavos nešimas, muzikinė dalis, vaikų piešinių paroda „Aš laisvas pasaulio lietuvis“. Vaikai siuntė piešinius iš viso pasaulio, keliolikos valstybių, sulaukta daugiau negu 200 piešinių. Dėl pandemijos renginys buvo nukeltas ir surengtas per vasaros stovyklą, kurioje vaikai dalyvavo su šeimomis. Tada ir įvyko paroda, lietuviškų dainų vakaras, šokiai, tradiciniai žaidimai, dalyviai susipažino su baltiška kultūra. 

Kuo išskirtinis gyvenimas Jungtinėje Karalystėje? 

Įsiminė keletas dalykų. Visų pirma – miestų vaizdas, ypač mažesnių. Nors Porstmutas milijoninis miestas, jame beveik nėra dangoraižių, dauguma namų privatūs – daug nedidelių namukų vienas greta kito. 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Britai beveik neturi tradicinės virtuvės, dominuoja Azijos virtuvių mišinys. Tai buvo šiek tiek keista, nes mūsų regione žmonės mėgsta tradicinius patiekalus. 

Įsiminė bendravimo kultūra, būdinga daugeliui Vakarų Europos valstybių. Jeigu eidamas gatve netyčia atsitrenki į žmogų, visada tavęs atsiprašys, padės atsistoti. Jeigu stovi eilėje, o tave užkalbina žmogus ir klausia, kaip gyveni, ką čia veiki, dažniausiai nelaukia atsakymo, tai yra tik kultūringas gestas, kad pasijustum geriau. Tai – tuščias ženklas. Rytų Europoje mes įpratę prie artimesnio bendravimo. 

Daug kas turi klaidingą nuostatą, kad Didžiojoje Britanijoje nėra nieko įdomaus, todėl neverta ten vykti. Aš nuvykau kaip turistas ir įsitikinau, kad ten galima laisvai keliauti, aplankyti gamtos objektus, istorines, archeologines vietas. Šalis turi nuostabių parkų, saugomų teritorijų, kur galima maloniai praleisti laiką. 

Ką mes, gyvenantys Lietuvoje, galėtume padaryti, kad pasaulio lietuviai jaustųsi mūsų šalies dalimi?

Prieš išvykdamas neturėjau aiškios nuomonės apie pasaulio lietuvius, bet po praktikos susidariau įspūdį, kad ten gyvenantys žmonės nori būti lietuviais. Kartais susiduriu su požiūriu, kad išvykusieji lietuviai yra prarasta šalies dalis. Gaila, bet tokiu uždaru mąstymu mes patys mažiname savo tautą. Niekur nemačiau tokių patriotiškų, tautiškai nusiteikusių žmonių kaip Didžiojoje Britanijoje. Dažnas jų nori grįžti, ypač vaikai ir jaunimas, ir tik realūs trukdžiai kol kas neleidžia jiems to padaryti. Per pusmetį net kelios šeimos grįžo į Lietuvą visam laikui, nes nebenorėjo ten ilgiau gyventi, nepaisant uždarbio ir pragyvenimo lygio. 

Gyvenantiems Lietuvoje reikėtų plačiau žiūrėti į lietuvybę. Žmogus gali gyventi kitoje šalyje, bet svarbu, kuo jis nori būti ir kuo save laiko. Ne bendruomenė sprendžia, kas tu esi. Gali spręsti tik pats. 

Lietuviai, gyvenantys savo šalyje, po truputį bando suprasti šį dalyką, bet tam reikia laiko. Mes patys išvykusiuosius bandome atmesti kaip nukirstą šaką. Geras pavyzdys yra Airija: iš jos žmonės irgi aktyviai vykdavo gyventi į kitas šalis, tačiau airiai kiekvienais metais skaičiuoja saviškius ir mato, kad jų daugėja, nes įtraukia ir tuos, kurie gyvena kitose šalyse. Tai padeda žmones išlaikyti. 

Puoselėti savo tautiškumą kitoje valstybėje nėra paprasta. Jeigu mes žengtume Airijos keliu, suvoktume, kad Lietuva nėra tik tie žmonės, kurie gyvena mūsų šalyje, bet ir gyvenantys svetur. Tada patys pradėtume geriau jautis, suprastume, kad tauta nenyksta, tik po truputį keičiasi. 

Kuo pusmetis Didžiojoje Britanijoje praturtino jus kaip žmogų?

Supratau, kad be galo myliu savo žmoną, artimuosius. Buvo sudėtinga praleisti be jų pusmetį. Suvokiau, kad tiek, kiek galiu, noriu padėti žmonėms, esantiems emigracijoje. Ir iki praktikos laikiau save gana tautišku ir patriotišku žmogumi, tik galbūt bijojau tai labiau parodyti. Po praktikos supratau, kad neturiu ko bijoti, turiu didžiuotis, jog esu lietuvis ir galiu tai viešai demonstruoti.