Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Istorijos mokytojas S. Staponkus: „Didžiausia Argentinos lietuvių svajonė – „paragauti“ Lietuvos“

Sergejus Staponkus Argentinoje. Asmeninio archyvo nuotrauka

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo centro pokalbių cikle su užsienio lituanistinių mokyklų praktikantais kalbamės apie pasaulio lietuvių gyvenimą ir lietuvybės puoselėjimą.

Švietimo mainų paramos fondo remiamos praktikos lituanistinio švietimo įstaigose, lietuvių bendruomenėse ir lituanistikos centruose ne vienam studentui buvo viena iš įsimintiniausių gyvenimo patirčių. Istorijos mokytojas ir skautas Sergejus Staponkus praktiką atliko vienoje jauniausių lietuvių bendruomenių – dešimtmetį švenčiančioje Argentinos Tandilio miesto asociacijoje „Laisva Lietuva“. Su Sergejumi kalbėjomės apie lietuvių pomėgį šokti ir dainuoti, apie gyvenimą Argentinoje ir jaunos lietuvių bendruomenės kasdienybę. 

Kaip kilo mintis dalyvauti Švietimo mainų paramos fondo konkurse stipendijai lituanistiniuose centruose gauti?

Pirmiausia dėl atsitiktinumų, kurie mus nuolat lydi gyvenime. O didelis pažinimo noras ir rasta galimybė Švietimo mainų ir paramos fondo puslapyje tik inspiravo šį troškimą. Tuo metu studijavau magistrantūroje Šiaulių universitete, o studento statusas atveria vartus – net jei tau jau 39-eri, kaip dainuoja Saulius Prūsaitis. Kartu tai buvo proga po dešimties metų profesinio darbo mokykloje padaryti pertrauką. Savotiškas restartas, kurį turi Lenkijos pedagogai: išdirbę dešimt metų jie gali gauti vienų metų mokamas kūrybines atostogas.

Tautų šventės dalyviai lietuvaičiai. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kodėl nusprendėte pasirinkti būtent Tandilį?

Be idealizavimo – pragmatiškai. Vyko vidiniai svyravimai tarp Australijos ir Argentinos – šalių, kurios sunkiai pasiekiamos laiko ir finansine prasmėmis. Vienas iš veiksnių – prieš 15 metų savanoriaudamas Italijoje susipažinau su argentiniečiu, kuris į mane kreipdavosi broli, o aš į jį fratello (liet. brolis). Prieš 10 metų jis aplankė mus Lietuvoje, tad jubiliejaus proga tikėjausi jį apkabinti Argentinoje. 

Kodėl Tandilis? Argentinoje yra ne viena lietuvių bendruomenė, todėl rinkausi ne tik aš, bet ir jie. Pati bendruomenė gyvena miestelyje, kuris panašaus dydžio kaip Šiauliai – turi apie 100 tūkstančių gyventojų, todėl tai rami vieta gamtos apsuptyje. Viena skautė jau buvo atlikusi praktiką tame miestelyje, todėl jos patirtis, rekomendacija taip pat prisidėjo prie mano apsisprendimo. Dar vienas svarus motyvas buvo noras pažinti Pietų Amerikos senąją kultūrą – inkų civilizaciją. Po praktikos suplanavau mėnesį keliauti po inkų širdį – Peru.

Kuo ypatinga Kultūrinės Tandilio miesto asociacijos „Laisva Lietuva“ lituanistinė mokykla? Kokie žmonės čia renkasi išmokti lietuvių kalbos? Kodėl jiems tai yra svarbu?

Ko gero, labiausiai išskiriantis bruožas  – kad tai jauniausia lietuvių bendruomenė jei ne visoje Amerikoje, tai bent jau Argentinoje. Šiomis dienomis bendruomenė švenčia 10 metų jubiliejų. Tai labai aktyvi bendruomenė, Tandilyje ji gerai žinoma ir kviečiama į įvairias šventes, kuriose ir aš turėjau džiaugsmo dalyvauti. Taip pat bendruomenė išsiskiria unikaliais nariais: karininkas Gustavas, gydytojų Pečelių šeima, veterinaras Mauricijus, mokytojos Selenė ir Solė ir daug kitų puikių žmonių, ant kurių pečių laikosi bendruomenė. Į bendruomenę aktyviai įsitraukia ir lietuvaičių antrosios pusės su vaikais. Visus juos vienija žodis Lituania. Kas labiausiai žavi – antrosios pusės net labiau išreiškia lietuviškumą negu tiesioginiai lietuvių palikuonys (įsitraukia į lietuvių tautinių šokių ansamblius, yra išsitatuiravusių vyčio ženklus). Vienas iš svarbių saitų, jungiančių juos su Lietuva, – praktikantai. Per juos į bendruomenę ateina lietuviškumas. Ne tik per lietuvių kalbos pamokas, bet, dar svarbiau, – per šokius, dainas, žaidimus, filmus, kugelio gaminimą, tradicijas…

Sergejus Staponkus Argentinoje. Asmeninio archyvo nuotrauka

Argentiniečiai yra tauta, susiformavusi nuo XIX a. pradžios iki pat XX a. vidurio daugiausia iš atvykusių Europos emigrantų. Dauguma žmonių gręžiasi į praeitį ieškodami tapatumo, šaknų. Tautiškumas puoselėjamas visoje Argentinoje vykstančiais renginiais – įvairiausiais tautinių mažumų festivaliais: gatvių, pastatų, kompanijų ar net alaus rūšių. 

Kokį įspūdį susidarėte apie Argentinos lietuvių bendruomenę? Kokios veiklos joje gyvybingiausios?

Bene ryškiausiai mūsiškiai atsiskleidžia per šokį – pačių pasisiūtais margaspalviais tautiniais kostiumais dailiai sukasi ir renginiuose. Šokėjai įvairaus amžiaus – nuo 4 iki 64 metų. Vykdamas į bendruomenę mokėjau liaudies šokių, ketinau jų išmokyti Argentinos lietuvius, bet, mano didžiulei nuostabai, tai jie mane mokė šokti! Po kelių repeticijų gavau drabužius ir jau lipau į sceną. 

Kiek lietuviai dar moka lietuvių kalbą, domisi tradicijomis? Ar mokiniams sunku mokytis lietuvių kalbos? Kokie didžiausi iššūkiai? 

Žinome, kad lietuvių kalba yra sunki. Bet daininga! Todėl daug dainuodavome, ypač sutartines. Būtent per dainą, jos prasmę, melodiją labiausiai ir mokėmės lietuvių kalbos. Tie, kurie būdami maži girdėjo tėvelių, senelių kalbą arba projektų metu yra lankęsi Lietuvoje, tie neblogai ir kalba. Tam, kad kalba įsišaknytų mintyse, reikia nuolat kalbėti ir turėti didelį užsispyrimą. Tokių deimančiukų turi ir Tandilio bendruomenė, su kuriais gerdami matę, žiūrėdami nuotraukas, filmukus mokėmės ir lietuvių kalbos. 

Galbūt įdomiau už kalbą jiems buvo baltų kultūros, tradicijų pristatymas. Atsitiko taip, kad Tandilyje tapome bene toliausiu nuo Lietuvos tašku, uždegusiu Baltų vienybės dienos ugnį. Ne tik uždegusiu ugnį, bet ir susipažinusiu su jos istorine, dvasine kilme, tradicijomis, dainomis, žaidimais. 

Sergejus Staponkus Argentinoje. Asmeninio archyvo nuotrauka

Įstrigo dar vienas jaudinantis momentas – benaršydamas Mario Pečelio senų relikvijų lagaminą, radau 1988 m. gautą laiškelį iš Lietuvos, kuriame prie šv. Kalėdų sveikinimo buvo išlikęs ir sveikas kalėdaitis. Taip gimė paskaitėlė apie Kūčias, tradicijas, patiekalus ir kalėdaičio laužymą.

Kas gyvenant Argentinoje paliko didžiausią įspūdį? Kas jus labiausiai praturtino šios patirties metu? 

Be jokio abejo – žmonės ir jų istorijos. Surinkus visas istorijas būtų galima ir knygą išleisti. Be istorijų, išsivežiau ir 5 matės puodelius su 10 bombilų – tradiciją gurkšnoti arbatą dalijantis pasakojimais su draugais. Nepraėjo be nuostabos ir aplinka – kalnai, kriokliai, gausybė palaidų šunų gatvėse, saulė, besisukanti į priešingą pusę, galimybė gruodžio mėnesį pajusti svilinantį vasaros karštį. Praturtėjau savo profesijos žiniomis, pasaulio akiračio praplėtimu, kultūrų pažinimu per sutiktus žmones, skautų organizacijas, Tandilio bendruomenę „Laisva Lietuva“. Praturtėjau ryšiais ir suvokimu, kad pati pagrindinė kalba visame pasaulyje yra ne anglų, ispanų ar mandarinų, o meilės kalba. Ši savitarpio supratimo ir tolerancijos kalba padėjo įveikti tiek kalbos, tiek bendravimo barjerus. 

Asmeninio archyvo nuotrauka

Ką mes, gyvenantys Lietuvoje, galėtume padaryti, kad užsienio lietuviai labiau jaustųsi mūsų šalies dalimi? 

Nepamiršti jų palaikyti. Tas ryšys jiems yra be galo svarbus. Svarbu ugnies pakurstymas iš išorės per projektus, įtraukiančius išeivius į bendrą veiklą, praktikas. Nors esam toli, bet juk net „Zoom“ gali sujungti į bendrą projektą. Pavyzdys – pavasarį su Tandilio lietuvaite Selene jungsimės į bendrą virtualią pamoką mokiniams apie XV a. Amerikos ir Lietuvos istoriją. 

Bene didžiausia kiekvieno jų svajonė – surasti ir aplankyti savo šaknis – paragauti Lietuvos.