Istorikas D. Juodis apie naująją knygą: „Kiekvienas pabėgimas iš SSRS buvo rizika“

Knygos autorius išskiria kelis prasiveržimo pro geležinę uždangą laikotarpius: pabėgimai nuo pirmosios sovietų okupacijos 1940–1941 m., nuo antrosios sovietų okupacijos po Antrojo pasaulinio karo, partizanų prasiveržimai bei pabėgimai į užsienį vėlesniais metais.

Dr. D. Juodžio knygoje rasite ne tik įvairių pabėgėlių istorijų, bet ir asmenų bei sienos kirtimo vietų nuotraukų, dokumentų iš Lietuvos ypatingojo archyvo, asmeninių ir visuomeninių archyvų.

Pateikiame Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos tyrėjos Inos Ėmužienės pokalbį su LGGRTC vyr. istoriku dr. Dariumi Juodžiumi apie jo knygą „Prasiveržti pro geležinę uždangą (Lietuvos gyventojų pabėgimai iš SSRS)“.

Kokiais šaltiniais rėmėtės rašydamas šią įdomią knygą?

Mano pirmasis tikslas buvo pakalbėti su šių įvykių tiesioginiais dalyviais, tačiau nepavyko dėl įvairių priežasčių – vienų nebėra gyvų, o kitų kontaktų nepavyko surasti. Teko tenkintis pokalbiais su tais, kurie pažinojo tiesioginius dalyvius prieš jiems pabėgant ar su kuriais vėliau bendravo išeivijoje. Kitas svarbus šaltinis – medžiaga iš KGB archyvo: baudžiamosios bylos, kurios buvo užvestos kiekvienam pabėgusiam, ir sekimo bylos, kurių yra gerokai mažiau. Dar vienas šaltinis – spaudos publikacijos.  

Knygos nenorėjau pradėti tik nuo 1950 ar 1960 metų, todėl ir pradedu nuo sakinio, kad pirmasis nuo sovietų okupacijos į Vakarus pabėgo Antanas Smetona 1940 m. birželio 15 d. Tačiau, aišku, didžioji dalis prasiveržimų į Vakarus vyko po Antrojo pasaulinio karo ir čia pirmiausia turime omenyje Lietuvos partizanus, Juozą Lukšą ir kitus. Tačiau taip pat negalime pamiršti ir sovietų saugumo, kuris siuntė į Vakarus savo agentus, pridengdamas juos pasipriešinimo dalyvių legenda, todėl knygoje paminiu ir tokius „prasiveržimus“.

Knygoje mažai paminėta pabėgusių moterų, tad klausimas toks: ar radote visas pabėgimų istorijas, ar moterys mažiau bėgdavo iš okupuotos Lietuvos?

Pirmoje knygos dalyje atrinkau personalijas, kurios pabėgo ir negrįžo į okupuotą Lietuvą, t. y. negrįžo iki 1990 metų. Kai spausdino knygą, atrodė, kad surinkau visas tokias pabėgusių istorijas, bet dabar matau, kad galėčiau papildyti ir naujomis. 

Pirmoji į Vakarus pabėgusi moteris buvo Vilniaus pedagoginio universiteto dėstytoja Birutė Bilevičiūtė, ji 1958 m. išvyko į turistinę kelionę užsienyje ir pabėgo. Manau, kad mažesnį pabėgusių moterų procentą lėmė specifinės aplinkybės, pavyzdžiui, jūreiviai buvo viena iš pagrindinių grupių, kurios sugebėdavo pabėgti, o ši specialybė – vyriška. 

Susiformavęs mitas, kad žmonės bėgdavo dėl politinių priežasčių. Kokios buvo pagrindinės pabėgimo priežastys?

Žiūrint per sovietų baudžiamosios teisės prizmę visi pabėgimai yra politiniai, pabėgėliams buvo taikomas politinis straipsnis – tėvynės išdavimas. Bet kad visi pabėgėliai vidujai buvo nusiteikę prieš santvarką – sunku būtų teigti. Kai kurie jau iki pabėgimo buvo pasireiškę antisovietinėje veikloje, tačiau kai kurių pabėgimą visgi nulėmė ir ekonominės priežastys – jie norėjo gyventi kitaip. 

Plačiai yra nuskambėjęs Simo Kudirkos pabėgimas peršokant iš sovietinio laivo į amerikiečių. Kaip buvo su kitais pabėgimais, ar jų herojai taip pat buvo plačiai aprašomi užsienyje, kaip susiklostė jų likimai?

Tikrai ne visi pabėgimai nuskambėjo kaip Simo Kudirkos, apie kitus užsienio spauda parašydavo tik kelias eilutes. Buvo pabėgėlių, sąmoningai vengusių didesnio ažiotažo, taip bandant apsaugoti Lietuvoje likusius gimines, kurie po pabėgimo patekdavo į KGB įskaitą.

Vienas žinomiausių pabėgimų yra tėvo ir sūnaus Brazinskų, užgrobusių lėktuvą. 

Brazinskų pabėgimas yra vienas iš prieštaringiausiai vertinamų net pačioje išeivijoje. Šiais laikais toks pabėgimas būtų įvardinamas kaip teroristinis aktas, nes žuvo stiuardesė, niekuo dėti lėktuvo keleiviai pateko į pavojų. Daug ką pasako jų pačių likimas Amerikoje: tėvo Brazinsko nebėra, o sūnus nuteistas už tėvo nužudymą. 

Kuri pabėgimo istorija asmeniškai Jums patraukliausia?

Kiekvienas pabėgimas iš SSRS buvo rizika, tačiau galėčiau išskirti kelias rizikingiausias  istorijas (čia nekalbėsiu apie partizanų prasiveržimus, apie kuriuos galima kurti detektyvinius filmus). Paminėčiau trijų jūrininkų pabėgimą 1951 metais, kai pabėgėliams planus teko keisti pagal susidariusias aplinkybes, kai teko blefuoti, kad turi granatą, skaičiuoti kiekvieną jūrmylę iki Švedijos kranto – buvo labai didelė vidinė įtampa. 

Stiprų įspūdį paliko Vlado Šakalio istorija, kuris pėsčiomis kirto SSRS ir Suomijos sieną. Tokio atvejo daugiau nėra, tokiam pabėgimui reikėjo daug žinių, ištvermės ir šiek tiek laimės. 

Vienas pabėgėlis iš Klaipėdos ilgai stebėjo, kaip vaikšto, kada keičiasi pasieniečiai, po to gumine valtimi nuplaukė iki neutralių vandenų, kur jam pasisekė – jį aptiko laivas ir nuplukdė į užsienį.