Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2023 01 13

Rasa Baškienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Istorikas ir bardas P. Girdenis: tomis sausio dienomis nejaučiau baimės

Istorikas, bardas Povilas Girdenis. Benedikto Januševičiaus nuotrauka

„Dabartiniam žmogui netgi sunku paaiškinti, kaip jautėsi žmonės tuometėje Sovietų Sąjungoje, o jie buvo viskuo nusivylę...“ – sako istorikas, bardas, knygos „Artima praeitis“ autorius POVILAS GIRDENIS. Su juo kalbamės apie tas giliai į atmintį įsirėžusias 1991-ųjų sausio dienas.

Povilas tuomet buvo trečiakursis VU Istorijos fakulteto studentas, pasinėręs į egzaminų sesiją. Už pečių jau buvo likę metai ir trys mėnesiai priverstinės tarnybos sovietų armijoje, debiutas su grupe „Etapas“ pirmuosiuose roko muzikos festivaliuose perestroikos krečiamoje sovietinėje Lietuvoje.

Savo knygoje „Artima praeitis“ P. Girdenis rašo apie grupę „WC“, pirmąją pankroką Lietuvoje groti pradėjusią grupę, kurią 1986-aisiais įkūrė legendiniai jaunimo dievukai Nėrius Pečiūra-Atsuktuvas, Vikintas Darius Šimanskas-Varveklis ir Edgaras Mazurkevičius-Drakonas. 1987-aisiais, pasirodžius straipsniui žurnale „Jaunimo gretos“, apie šiuos daug galvos skausmo tvarkos organams kėlusius vyrukus sužinojo ir visa Lietuva.

Knygos viršelis

Jaunimas visais laikais priešinasi vyresniųjų uždėtiems varžtams, o ką jau kalbėti apie Lietuvos Sąjūdžio laikų jaunimą, aštuntajame dešimtmetyje gimusią kartą, augusią ir brendusią santvarkų bangų lūžio metu. Vilniaus moksleiviai ir studentai buvo visa galva pasinėrę į tų neramių dienų įvykius, visur buvo pilna jaunimo: ir prie Seimo, ir prie Televizijos bokšto, gal kiek mažiau – bent iki sausio 12 d. – prie Televizijos ir radijo komiteto.

„Visi tuomet buvo prigludę prie televizoriaus. Didžiulis suaktyvėjimas jautėsi po Kovo 11-osios paskelbimo. 1990-ųjų vasara buvo labai sunki – infliacija, blokada, milžiniškas Sovietų Sąjungos spaudimas. Man, tarnavusiam sovietų kariuomenėje, tomis sausio dienomis nebuvo baisu. Pažįstantieji tą sovietinę sistemą nejuto baimės, nors kariuomenė siautėjo jau nuo 1990-ųjų.

Įsivaizduokime, kaip būtų, jei šie įvykiai vyktų dabar ir kariuomenė būtų ne Sovietų Sąjungos, o dabartinės Rusijos? Pripažinkime, kad tų laikų kariuomenėje irgi vyravo permainų nuotaikos ir buvo paisoma tam tikrų normų. To meto karta dar atsiminė, kas buvo karas, ir požiūris į žmogaus gyvybę buvo kiek kitoks nei dabartinės kartos, karą suvokiančios tam tikroje virtualioje realybėje“, – sako P. Girdenis.

1991-ųjų sausio pradžioje premjerės Kazimiros Prunskienės vadovaujamai Vyriausybei pakėlus maisto produktų kainas, parduotuvėse pasigirdo įsiutusių pirkėjų šūksniai: „Jie iš proto išsikraustė!“, „Tas Liandsbyargis! – vaabščė!..“ „Ne Landsbergis, o Prunskienė!“ Sausio 8 d. „Jedinstvo“ pakvietė savo rėmėjus šturmuoti Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą. Iš visų miesto kampelių atskubėjo žmonės ginti savo išrinktos valdžios.

VU Istorijos fakulteto dekanas pranešė, kad sesija atidedama, ir pakvietė tuos, kurie nebijo, eiti saugoti svarbiausių valstybės institucijų. Dalis studentų grįžo namo į provinciją, o kiti ėjo saugoti radijo ir televizijos pastato juodojo įėjimo.

„Tą dieną su kompanija apėjome visus saugomus objektus, visur žmonės dainavo, grojo. Atsinešęs gitarą bičiulis padainavo kelias balades. Atmosfera buvo keistai šventiška, netgi, sakyčiau, nesveikai linksma. Kitas bičiulis turėjo kelis butelius vyno, bet mums buvo linksma ir be to. Vėliau tas vynas buvo sugirdytas merginoms, kurias jau po įvykių ištiko isterija…“ – pasakoja P. Girdenis.

Povilas Girdenis 1990-ųjų gruodį. Asmeninio archyvo nuotrauka

Tačiau vėliau situacija pasikeitė pasklidus žiniai, kad „jau čia sproginėja…“

„Matėme ir girdėjome kažkokius lyg ir fejerverkus iš Televizijos bokšto pusės. Mačiau šokinėjančius pro langus Televizijos ir radijo komiteto darbuotojus, kažkas išmetė rankinę su videokasetėmis. Matėme pastato koridoriais vaikštinėjančius desantininkus, adrenalino kupini bandėme veržtis į tą mėsmalę, bet padarę užtvarą milicininkai nieko pro ją nepraleido. Manau, kad prie komiteto nebuvo šaudoma koviniais šoviniais, bet buvo mėtomi sprogstamieji paketai, įprastai naudojami pratybose. Vienas bendrakursis tuomet buvo netgi kontūzytas. Mačiau, kaip šaudė trasuojančiomis kulkomis, girdėjau kažkokį Gelbėjimo komiteto atstovo balsą, kalbantį apie darbo liaudį, bet žmonės jį perrėkė. Gal tai ir įrašas buvo, nežinau…“ – prisimena P. Girdenis.

Pasibaigus šturmui, žmonės skirstėsi. Jaunuolius, ėjusius į netoli gyvenusio bičiulio namus, labai nustebino pakeliui sutiktų vietinių rusų emocijos. Viena gerokai pagyvenusi moteriškė iš visų jėgų keikė Burokevičių: „Greičiau tuos sukas išnaikintų…“ Žmonėms, pergyvenusiems Antrąjį pasaulinį karą, turėjo būti baisu, bet gal dar baisiau buvo sulaukti lietuvių neapykantos…

„Tuomet pas draugą susirinkę svarstėme, ką dabar reikės daryti, jau tikrai bus okupacija, teks lįsti į pogrindį, bet, pradėjus veikti Sitkūnų radijui, atsirado daugiau optimizmo“, – pasakoja P. Girdenis. Pasak jo, sausio 13-osios rytas jau buvo kitoks. Žmonės dalinosi įspūdžiais, visi laukė parlamento šturmo.

Rež. Sergejaus Loznicos filmo „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ (2021 m., Lietuva, Ukraina) kadras

„Atsimenu, kai V. Landsbergis pranešė apie paliaubas, mums kažkodėl kilo kone isteriškas juokas…Tą dieną ieškojome vieno bičiulio, kurio pasigedo žmona, dar pradingo kažkieno pusbrolis. Visą dieną ko nors ieškojome – ieškojome ir telefono automatų, kurių pusė buvo sugedę. Paskambinau savo tėvams – jie baisiai jaudinosi dėl manęs. O aš buvau jiems sumelavęs, kad esu pas draugą. Atsimenu, paskelbus komendanto valandą, vieną bičiulį kieme sumušė kariškiai…“ – prisimena P. Girdenis.

Po sausio 13-osios prie Aukščiausiosios Tarybos iškilo barikados, degė laužai, atsirado košės, bandelių, sumuštinių, jais vaišinosi dienas ir naktis laisvę saugoję žmonės. Aikštė tapo nuolatinių susirinkimų vieta, į kurią žmonės ateidavo papolitikuoti, pakomentuoti gausėjančių ant barikadų užrašų ir šūkių ar šiaip pasėdėti prie laužų.

***

Pabaigoje norėtųsi pasidalinti ištrauka iš Povilo Girdenio teksto „1991-ųjų blyksniai“, publikuoto kultūros savaitraštyje „Literatūra ir menas“ (2021 m. gruodžio 3 d.).

„Vieną tokį gana ramų vakarą mums baigėsi cigaretės! Ne visiškai pasibaigė, bet trims liko apibyrėjęs „Primos“ stagaras, kurį traukėme dalindamiesi. Sulaukęs savo eilės, atkreipiau dėmesį į mus stebėjusią garbaus amžiaus moteriškę. „Tik jos iki pilnos laimės dabar ir trūko, – pagalvojau godžiai traukdamas smilkstančią smarvę, – tuoj pradės apie rūkymo žalą jauniems organizmams iki gyvo kaulo įgrisusius moralus skaityti ir pabodusias patriotines giesmes giedoti.“

„Klausykit, vyručiai! – netikėtai švelniu, draugišku, truputį net melodingu tonu prabilo pagyvenusi ponia, – matau, kad nebeturite rūkalų – tai aš jums duosiu!“ Ir mums net nespėjus dorai sureaguoti, puolė traukti iš rankinuko aukso vertės pakelius.

„Imkit drąsiai, nesikuklinkit, matau, kad jums reikia. Mes už talonus tas cigaretes nusipirkome, o namuose niekas nerūko!“ Apdalino visus. Vienas pakelis atiteko ir nerūkančiam bičiuliui. Tas bandė paaiškinti. „Turėk, vaikeli! – net negalvodama atsiimti švelniai, motiniškai šūktelėjo. – Kai tavo draugai pabaigs – tu juos pavaišinsi!“

Taip ir likom stovėti kiekvienas su pakeliu rankose. O moteriškė, palinkėjusi „Tesaugo jus Dievas!“, nuėjo prie Aukščiausiosios Tarybos pastato, kur šimtai tokių kaip ji dieną naktį meldėsi.“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien