Istorikas M. Nefas: istorija užtrunka ateiti į žmonių gyvenimus

Knygos „Dvasios aristokratai. Lietuvos šaulių sąjungos siekiai ir realybė, 1919–1940 m.“ autorius M. Nefas kalbėdamas apie XIX–XX a. pradžios Europos istoriją pastebi, kad vyrauja gana segreguotas požiūris į valstybes kuriančias tautas ir ten gyvenančias tautines mažumas.

Istorikas sako, kad šis požiūris nėra atsitiktinis: „XIX a. Europoje išvešėjęs nacionalizmas XX a. pradžioje stipriai įsitvirtina Lietuvoje – mes siekiame atkurti savo valstybę. Vadinasi, pagrindinė tauta yra lietuviai, o šalia gyvena kitos tautos. Kai kalbame apie prieš šimtą ar daugiau metų vykusius įvykius, natūraliai pradedame skaidyti – štai lietuviai darė tą ir tą, o tautinės mažumos – kažką kitą. Toks požiūris būdingas ne vien tik Lietuvai, bet ir visai Europai.“

Istorijai reikia laiko

„Tradicija yra galingas reiškinys istorijoje, ir ją pakeisti reikalautų nemažai laiko. Istorikai gali mėginti keisti istorinį pasakojimą, bet tai nereiškia, kad visuomenė jį iš karto priims“, – teigia M. Nefas.

Taip pat jis atkreipia dėmesį, kad istoriografija juda šiek tiek greičiau, nei didžioji dalis visuomenės keičia nuomones. Tai jis iliustruoja švietimo pavyzdžiu: „Naujai išleista istoriko monografija į mokyklinę istorijos programą įtraukiama po penkerių ar net dešimties metų. Vadinasi, bent dešimtmetį užtrunka, kol žmonės pradeda tikėti naujais tyrimais, nauju pasakojimu. Istorijai užtrunka laiko ateiti į žmonių gyvenimus.“

Pasak M. Nefo, susidomėjimas Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) reikalais atsirado jau seniai. Parengęs magistro darbą apie Klaipėdos krašto šaulių veiklą ir nusprendęs tapti mokslų daktaru, jis pasirinko nagrinėti LŠS ideologiją. Svarbiausi tyrimo klausimai: kaip ji veikia visoje visuomenėje ir atskirose jos grupėse.

Kartu su tema atsirado poreikis pasižiūrėti, kaip šaulių idėjas ir veiklą priėmė tuo metu Lietuvoje gyvenusios tautinės mažumos: „Man svarbiausia tame tyrime buvo pasižiūrėti, ar veikė šaulių ideologija atskiras visuomenės grupes ir, jeigu neveikė arba minimaliai veikė, kokios buvo to priežastys.“

Visuomenės atspindys

Istorikas pastebi stiprią koreliaciją tarp to, kokios nuotaikos vyravo to meto Lietuvos visuomenėje ir koks buvo LŠS lyderių požiūris į tautines mažumas. Tuo metu visuomenėje suaktyvėjęs susiskirstymas atskiromis tautomis atliepė ir pasiskirstymą organizacijomis: čia mūsų parduotuvės – ten jų parduotuvės, čia mūsų mokyklos – ten jų mokyklos, čia mūsų organizacija – ten jų organizacijos. M. Nefo teigimu, šiuo klausimu LŠS neišsiskyrė ir atliepė to meto visuomenės nuostatas.

Pažymima, kad lietuvių, tarp jų – ir LŠS narių, santykį su tautinėmis mažumomis stipriai veikė ir tuo metu vykstantys politiniai procesai bei tarptautiniai įvykiai. Nepriklausomybės karas, Vilniaus ir Klaipėdos krašto praradimas, sovietų ir vokiečių okupacijos darė įtaką plačiosios visuomenės požiūriui į šių tautybių asmenis, gyvenančius Lietuvoje.

Jau minėtoje knygoje rašoma: „Nuo pat 1919 m. kitataučių (pvz., žydų, rusų ar vokiečių) skaičius organizacijos narių gretose, nors ir nebuvo labai didelis, bet buvo.“ Šioje vietoje M. Nefas kelia klausimą, kodėl LŠS idėjos plačiau neplito ir kodėl į organizaciją neatėjo daugiau tautinių grupių atstovų.

Okupantų priešai

Istorikas teigia, kad sovietinės okupacijos laikotarpiu daugelis organizacijų buvo traktuojamos kaip pavojingas elementas: „Nuo 1936 m. Lietuvoje galiojo draugijų įstatymas, pagal kurį galėjo veikti tik tos organizacijos, kurioms leidimą išduodavo valdžia. Sovietai bet kurią organizaciją, kuri veikė legaliai, traktavo kaip priešus. Tai buvo vienas iš faktorių, lemiantis, ar asmuo galėjo patekti į suimtųjų ar tremtinių sąrašus.“

Per pirmąją sovietinę okupaciją buvo suimami įvairaus lygmens Šaulių sąjungos vadai. M. Nefas sako, kad šioje vietoje sistemingo paveikslo nupiešti tikriausiai negalėtume, bet gana aiški sovietų pozicija – priklausymas tokiai organizacijai buvo blogis, o represijos taikomos tam, kad kiti organizacijos nariai nemėgintų priešintis ar atkurti buvusių struktūrų.

Šauliška ideologija ir lojalieji

M. Nefas teigia: „LŠS veiklos stubure yra keli labai svarbūs dėmenys: paramilitarinė organizacija, savo veikloje turinti daug sukarintos veiklos požymių, ir modernusis nacionalizmas.“

Pagrindine ir svarbiausia ideologijos ašimi tapo lietuvių tautos idėja, todėl visos kitos tautinės grupės, gyvenančios Lietuvoje, turėjo atlikti lojaliųjų vaidmenį.

„Buvo reikalaujama, kad šie asmenys mokėtų lietuvių kalbą, laikytųsi įstatymų, nereikalautų didelių teisių. Natūralu, kad ilgainiui šie dalykai kito, bet buvo formuojamas požiūris, kad tautinių mažumų atstovai turi būti lojalūs Lietuvos valstybei“, – svarsto istorikas ir daro išvadą, kad būtent stiprus tautinis susiskirstymas lėmė nedidelį kitataučių skaičių organizacijoje.

Tai, kad nors ir maža jų dalis vis dėlto dalyvavo LŠS veikloje, istoriko manymu, galėjo lemti Antano Smetonos valdymo metu propaguotas Lietuvoje gyvenusių žydų „suvalstybinimas“: „Buvo sakoma, kad tie žydai, kurie moka lietuvių kalbą, skaito laikraštį „Apžvalga“, yra lojalūs Lietuvos valstybei. Tikriausiai ši dalis žydų matė prasmę prisijungti prie šaulių.“

Istorikas išskiria ir tai, kad LŠS prisidėjo prie nacionalistinės idėjos plėtojimo: „Kryptis buvo brėžiama pagal nacionalistinius principus, tačiau tai būdinga ne tik Lietuvai. Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Suomijoje, Čekoslovakijoje – šalyse, kurios susikūrė arba atsikūrė po Pirmojo pasaulinio karo, nacionalizmas buvo svarbesnis nei tose šalyse, kuriose jis jau buvo išvešėjęs XIX a. Reikėjo jas pasivyti.“

LŠS ir tautinės mažumos

Pagrindinis M. Nefo tyrimo tikslas – pažiūrėti, kaip šauliškos idėjos veikė tautines mažumas, ar jos priimdavo tas idėjas. Istorikas daro išvadą, kad absoliuti žydų dauguma šių idėjų nepriimdavo, jos jiems išliko svetimos. Panašiai – ir kitoms tautinėms grupėms. Pastebima, kad tautiniu požiūriu LŠS pamažu tapo vis grynesnė organizacija.

Istorikas akcentuoja – kaip šauliai vertino tautines mažumas, tiesiogiai susiję ne su tautinių grupių vykdytais veiksmais, bet valstybėmis, iš kurių jos yra kilusios. Santykius su lenkais apkartino Nepriklausomybės karas ir Vilniaus krašto praradimas, Lietuvos ir Vokietijos santykiuose užkoduotas konfliktas dėl Klaipėdos krašto. Pasak M. Nefo, ypač aštrios nuotaikos Klaipėdos krašte vyravo tarp lietuvių, kurie atsikėlė iš didžiosios Lietuvos po 1923 m., ir vietinių vokiečių autochtonų, kurie buvo gimę ir gyvenę Klaipėdoje daugybę amžių.

Tačiau pastebima ir kita pusė: „Įtampa kildavo ir tarp pačių lietuvių: Klaipėdos vietinių ir tų, kurie čia atvykdavo. Galima įžvelgti neigiamą lietuvių bruožą visur pritaikyti savo taisykles ir požiūrį į gyvenimą tiek kultūrine, tiek politine prasmėmis. Tą patį galime matyti ir santykiuose su tautinėmis mažumomis. Vyravo mąstymas – visi „svetimi“ turi prisiderinti prie mūsų.“