Istorikas S. Jazavita: 1941-ųjų birželio 23-iosios sukilimo tikslas buvo savigyna

Pastarasis naratyvas itin aktyviai buvo populiarinamas sovietmečiu, visus sukilėlius vaizduojant nacių pakalikais. Lietuvai tapus nepriklausoma buvo iškelta herojiškoji sukilimo samprata, ypač ryški išeivijos autorių darbuose. Dar ir šiandien šios dvi sukilimo vertinimo koncepcijos neatranda bendro dėmens, kuris padėtų visuomenei susivokti, kas gi iš tiesų įvyko tomis birželio pabaigos dienomis. Vis dėlto pastaruoju metu (ypač oficialiuose, valdžios organizuojamuose renginiuose) labiau girdimas sukilimo kritikų balsas, o jų oponentai pakviečiami pasisakyti dažnai tik dėl nuomonių įvairovės.

Tačiau tiesa, kaip dažnai būna, yra kažkur per vidurį, o jos paieškos reikalauja daug pastangų ir ypač sąžiningo požiūrio į įvykius bei žmones. Kauno miesto muziejaus istorikas dr. SIMONAS JAZAVITA, 2020-ųjų rudenį apsigynęs daktaro disertaciją „Kazio Škirpos geopolitinė Lietuvos vizija ir pastangos ją įgyvendinti 1938–1945 m.“, teigia, kad sukilimas suvienijo labai plačius visuomenės sluoksnius: su ta pačia vėliava ėjo labai daug skirtingų žmonių, vėliau pasukusių įvairiais keliais.

Karta, užaugusi sovietmečiu, nedaug buvo girdėjusi apie Birželio 23-iosios sukilimą. Jo dalyvius sovietiniai veikėjai laikė nacių pakalikais, svajojusiais susigrąžinti prarastus turtus ir grobusiais žudomų žydų nuosavybę. Lietuvai tapus nepriklausoma, istorinio teisingumo svarstyklių lėkštė nusviro į priešingą pusę – sukilimu siekta pasauliui parodyti, kad tauta priešinasi sovietiniam okupantui. Kaip Jūs vertinate šio sukilimo tikslą? 

Mes turėtume akcentuoti, kad tikrasis sukilimo tikslas buvo savigyna – kaip žmogus turi teisę į ją, taip ir bėdoje atsidūrusi tauta turi teisę gintis. Yra skirtumas tarp grobikiškojo karo ir tokio, kai esi priverstas atsakyti į smurtinius veiksmus. Birželio 23-iosios sukilimą matyčiau būtent šiame kontekste. Kai kas sako, kad reikėjo priešintis jau birželio 15-ąją, bet tuomet dar nebuvo įsakymų, susitarimų, nors jau vyko susitikimų tarp kariuomenės, Šaulių sąjungos atstovų, mūsų diplomatų, kalbančių apie pasipriešinimą. Tas pasipriešinimas galiausiai virto sukilimu. Tie asmenys nebuvo vedami kažkokių asmeninių tikslų ar aklai sekantys nacistine propaganda, ką bandė vaizduoti sovietai. Pagrindinis tikslas buvo atkurti Lietuvos nepriklausomybę, tai sujungė labai įvairius žmones po viena vėliava.

Sukilimo dalyvių ir žuvusiųjų skaičius buvo padidintas. Spėjama, kad sukilime, trukusiame apie savaitę, istoriko Valentino Brandišausko nuomone, galėjo žūti apie 600 žmonių. Buvęs tarpukario Lietuvos krašto apsaugos ministras Stasys Raštikis ir istorikas Zenonas Ivinskis nurodė 2000, pasipriešinimo sovietiniams ir nacių okupantams atstovas Adolfas Damušis ir LAFo įkūrėjas Kazys Škirpa – 4000. Ir šis skaičius viršija žuvusiųjų kare dėl nepriklausomybės skaičių. Lietuvių aktyvistų fronto kūrėjas Kazys Škirpa, kiti sukilimo lyderiai net kalbėjo apie 130 000 sukilimo dalyvių. Tas skaičius, aišku, yra stipriai padidintas, dabartiniai istorikai laikosi nuomonės, kad su ginklu sukilime galėjo dalyvauti  20 000–30 000 žmonių, praktiškai visa taikos metų Lietuvos kariuomenė. Dalyvavo buvę kariai, atsargos karininkai, šaulių, paramilitarinių struktūrų atstovai, taip pat asmenys, nieko bendra neturėję su kariuomene.

Kas neįvyko 1940-ųjų birželį, įvyko 1941-ųjų birželį. 

Ar šis sukilimas vyko stichiškai, ar jam buvo rengiamasi iš anksto? Kas buvo pagrindiniai sukilimo organizatoriai? Ar pavyko jiems suvaldyti savivalę ir smurtą, nuo kurio nukentėjo niekuo dėti gyventojai, tarp kurių buvo ir žydų tautybės asmenų? 

Į šį sudėtingą klausimą galima bandyti atsakyti žvelgiant keliais aspektais. Sukilimas buvo koordinuojamas LAFo. 1940-ųjų spalio 9-ąją Kaune buvo įkurtas pogrindžio branduolys – struktūra, į kurią susibūrė studentų, ateitininkų, šaulių organizacijų atstovai, Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojai, taip pat pogrindinių organizacijų, turėjusių patirtį smetoninėje Lietuvoje, nariai. Lapkričio 17 d. pirmasis Lietuvos savanoris, Lietuvos Respublikos pasiuntinys Vokietijoje (de facto jis dar buvo pripažįstamas kaip einantis pareigas diplomatas) Berlyne įkūrė Lietuvių aktyvistų frontą. Šie organizaciniai centrai stengėsi keistis žiniomis per sovietų saugomą sieną ir bendrai koordinuoti būsimą sukilimą. Tačiau prisidėjo ir gyventojų, kuriuos sukrėtė birželio 14-osios trėmimai, priešiškumas. Sunku būtų paprieštarauti minčiai, kad ne atsišaukimas paskatins kovos veiksmams, bet artimųjų, draugų netektis, dingimas, suvokimas, jog ir pats gali atsidurti jų vietoje.

Laikinoji Lietuvos vyriausybė, vadovaujama Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio, birželio pabaigoje–liepos pradžioje visokeriopai talkino naciams, siekė satelitinės valstybės statuso, tačiau buvo paleista 1941-ųjų rugpjūčio 5-ąją. LAFo įkūrėjo K. Škirpos manymu, lietuviai kariai kovoti Vokietijos pusėje galės tik tada, kai Lietuvai bus pripažinta visiška nepriklausomybė. Kokia būtų buvusi Lietuvos ateitis, jei Vokietija būtų pripažinusi Lietuvą savo satelite ir priėmusi jos siūlymą kartu dalyvauti žygyje prieš komunizmą? 

Lietuva buvo įsprausta tarp kūjo ir priekalo. Iš vienos pusės, sovietinis komunizmas, svetima, Lietuvai primesta ideologija, įgyvendinama jėga. Tačiau Vokietijos nacionalsocializmas irgi buvo ideologija, pasižymėjusi genocidine politika. Tiesa, tuomet dar niekas to nežinojo: Lietuva tapo tuo bandymų poligonu, per kurį ėjo pirmieji naikinamieji daliniai, holokaustas joje prasidėjo birželio dienomis. Todėl ir pasaulio dėmesys nukrypo į Lietuvą.

Lietuviams teko rinktis tarp to kūjo ir priekalo, suvokiant, kad vieniems nepavyks pasipriešinti. Tai lėmė ir tam tikrus kompromisus, Laikinoji vyriausybė bandė žengti tokiu keliu, bandė užtarti žydus. Matome LAFo nario, buvusio Lietuvos kariuomenės vado, krašto apsaugos ministro Stasio Raštikio bandymus kalbėtis su Vermachto karininkais, kurie skėsčiojo rankomis, tarsi negalintys niekuo padėti. Daugelis jų turėjo antisemitinių nusistatymų, tačiau netgi ir jie nepritarė masiniam žydų žudymui. Tad jei Vermachtas nieko negalėjo padaryti, tai ir Laikinoji vyriausybė buvo bejėgė.

Aišku, galėjo būti daugiau tokių iniciatyvų, tačiau visuomenėje po sovietų okupacijos buvo padidėjęs antisemitinis nusistatymas, įsigalėjęs „žydo komunisto“ stereotipas, tarsi kiekvienas žydas jau savaime prijaučia komunistinei ideologijai. Aišku, tai buvo klaidinga nuostata: kaip gali ješivų studentas, rabinas ar sionistinės organizacijos narys, svajojantis apie Izraelio valstybę, būti komunistas?

Tai buvo didelė tų žmonių klaida, bet nereikia, žvelgiant iš šilto XXI amžiaus fotelio, įsivaizduoti, kad jų žodis kažką reiškė naciams.

Kaip tokią provokišką Laikinosios vyriausybės laikyseną vertino antihitlerinės koalicijos valstybės? 

Kazys Škirpa rėmėsi Slovakijos modeliu, kuris jam atrodė gana geras kompromisas, nes vokiečiai įkūrė tautinę Slovakijos valstybę, pasinaudodami tautiniais slovakų nesutarimais su čekais. Vokiečiai tai išnaudojo, nors ir traktavo visus slavus kaip žemesnius rasine prasme. Bet, geriau susipažinęs su situacija, 1942 m. K. Škirpa jau sakė J. Ambrazevičiui-Brazaičiui: „Ten nė vienas obuolys nenukrenta be vokiečių žinios…“ Tariamai nepriklausoma Slovakija nutraukė visus ryšius su Vakarų šalimis, turėjo vykdyti provokišką politiką, įskaitant ir aktyvų prisidėjimą prie holokausto.

Šiuo atveju gal buvo tik vienas pliusas, ką yra pastebėjęs ir Raulis Hilbergas, vienas garsiausių holokausto tyrėjų, kad galimybė sukurti nacionalinę valstybę vis dėlto buvo galimybė tam tikru būdu laviruoti. Amerikiečių istorikas Timothy Snyderis irgi tai akcentuoja savo knygoje „Juodžemis“. Nors Slovakijos  prezidentas Jozefas Tiso naudojosi tam tikru dekretu, kuriuo kai kuriems žydams suteikė apsaugą ir neliečiamybę, tačiau daugumos žydų tai neišgelbėjo, juos žudė ir slovakai. Vokiečiai mums nesuteikė net tokio statuso.

Suomijai sekėsi šiek tik geriau, ji tapo gana gerbiama sąjungininke, ką matė ir Vakarų šalys. Ši šalis buvo didžiojo kelio iš Berlyno į Maskvą nuošalyje (vėlgi jos didenybė geografija), žydų ten buvo labai mažai, Suomija visiškai nedalyvavo holokauste, o sąjungininkai vokiečiai net nustebo pamatę Suomijos karių žydų sinagogas. Bet vėlgi daugeliu atvejų Suomija – taisyklės išimtis. Sunku pasakyti, ar Lietuvai būtų buvę geriau, jei ji būtų iškovojusi tokį statusą.

Aišku, lietuviai džiaugėsi, kad nors trumpam pavyko atkurti valstybingumą, tačiau, žvelgiant iš kitos pusės, po karo K. Škirpa iš JAV ambasados Paryžiuje gavo patvirtinimą, jog jo veiksmus jie supranta: maža valstybė, siekdama laisvės, laviravo, tačiau nukentėjo ir nuo sovietų, ir nuo vokiečių. Tuo tarpu į valstybes, turėjusias nepriklausomybę ir palaikiusias nacius, buvo žvelgiama kritiškiau. Lietuvoje už sovietų karo belaisvių ir žydų žudymą buvo atsakingas Vokietijos Reichas. Tai pripažįsta ir atsiprašo dabartinė Vokietija. 

Ar panašių sukilimų vyko aplinkinėse sovietų okupuotose valstybėse? 

Panašiausias vyko Vakarų Ukrainoje. K. Škirpa buvo pažįstamas su Stepanu Bandera ir kitais ukrainiečių nacionalistų organizacijos OUN nariais. Iš kai kurių išlikusių dokumentų matome bendrus veiksmus, bendrus pažįstamus. Ukrainiečiams baigėsi netgi blogiau: jie neturėjo savo valstybės, siekė ją įkurti, buvo paskelbtas 1941-ųjų birželio 30-osios aktas, kurio niekas nepripažino, kaip nepripažino ir Kaune sukilėlių paskelbto Birželio 23-iosios akto. Tik Lietuvos Laikinosios vyriausybės nariai buvo apsaugoti, prie to prisidėjo K. Škirpos pažintys su įtakingu generolu  Karlu von Rochesu, sugebėjusiu paaiškinti, kad kariuomenei svarbus tiekimas, vietinių gyventojų palankus nusiteikimas, o tai padeda kariuomenei greičiau žygiuoti į priekį.

Ukrainiečių tauta buvo didesnė, tad bijota jos išpuolių, prisidėjo ir rasistinis vokiečių nusiteikimas prieš slavus. Tai lėmė, kad didelė S. Banderos bendražygių dalis buvo sušaudyta Babij Jare, kur buvo žudomi žydai. Ukrainiečiams, kuriems vokiečiai siūlė idėjas išplėsti valstybę nuo Krokuvos iki Kaspijos jūros, tai buvo itin skaudus smūgis.

Estijoje padėtį kontroliavo sovietai, vokiečiai į ją įžengė daug vėliau, ten sukilimas neįvyko. O Rygoje pulkininkas leitenantas Viktoras Deglavas, buvęs karo atašė Lietuvoje, organizavo sukilimą, bet neaiškiomis aplinkybėmis mirė tuo metu, kai vokiečiai pareikalavo sudėti ginklus. Gal buvo gestapo nužudytas? Beje, sovietai Rygos sukilimą sugebėjo numalšinti, spėjama, kad gavo informaciją iš tų pačių vokiečių, tad, aišku, sukilimas buvo nenaudingas vokiečiams. Jis nebuvo plačiau išplėtotas – bent taip kaip Lietuvoje, tačiau ten buvo pogrindis, kurį užgniaužė sovietų NKVD. Buvo įkalintųjų, nužudytųjų, panašiai kaip Rainiuose. Matome, kad latviams, kaip ir ukrainiečiams, sukilimas nepavyko, lietuviams pasisekė netgi geriau nei jų kaimynams.

Ar Lietuvoje pakanka istorinių tyrimų apie Birželio 23-iosios sukilimą, kurie mums leistų patiems, be svetimų valstybių įtakos jį įvertinti? 

Kai yra politinis kad ir draugiškų valstybių, sąjungininkų spaudimas, tai nėra malonu. Tų tyrimų yra nemažai, bet ši tema dar neišsemta. Yra ką tikslinti, ieškoti sąsajų, tikslinti biografijas, o tai yra sunkus ir visuomenę dirginantis dalykas – aiškintis, ką koks žmogus yra nuveikęs ar pasakęs.

Biografijos atskleidžia platų vaizdą. Štai du sukilimo dalyviai, du kariuomenės leitenantai: Stasys Jucevičius ir Bronius  Norkus. S. Jucevičius sugebėjo patraukti į sukilėlių pusę nemažai Kauno milicijoje tarnavusių žmonių, bandė suimti Justą Paleckį. Pastarajam pavyko pabėgti. Prieš šią misiją į Sibirą buvo ištremti jo žmona ir dvejų metų vaikas. Ši asmeninė kančia jo nepalaužė, jis ir toliau vykdė savo misiją.

B. Norkus, atleistas iš Lietuvos kariuomenės, sukilimo metu iškėlė Lietuvos vėliavą ant Prisikėlimo bažnyčios stogo. Tačiau vėliau jų biografijos pasisuko labai skirtingu rakursu. Bronius Norkus tapo vienu svarbiausių žydų žudynių IX forte vadovų, buvo kalbama, kad net Vermachto karininkai juo šlykštėjosi. S. Jucevičius, įstojęs į vokiečių organizuotus savisaugos dalinius, vėliau tuo pasinaudojo, išgelbėdamas žydų šeimą. Tad negalime sudėti visų atvejų į vieną pintinę. O viešojoje erdvėje norima labai tiesaus atsakymo: arba visi geri, arba visi blogi buvo. Tokie vertinimai prasilenkia su istorijos mokslu. 

Kam naudingas sukilimo reikšmės menkinimas ir jo dalyvių juodinimas? 

Sukilimo reikšmė didelė. 1940-ųjų sovietinė okupacija buvo ypatingas atvejis, nes tai buvo ne tik okupacija, bet ir ideologinis prievartavimas visose gyvenimo sferose, gilus kišimasis į žmonių mąstymą, jų visos veiklos keitimas, totalitarinis prievartavimas. Netgi dvasinis prievartavimas, keičiant visuomenės supratimą, požiūrį į privačią nuosavybę, patriotines vertybes, antireliginė propaganda. Viskas iš esmės buvo keičiama, ardomi šeiminiai santykiai, o tai kėlė didžiulį šoką. Tam nesipriešinti buvo neįmanoma. Tai buvo tautos savigarbos klausimas, rodantis tvirtą patriotizmą (ar nacionalizmą), kuris kartais yra niekinamas. Tarpukariu buvo vartojamas geras terminas „šovinizmas“, rodantis radikaliąją nacionalizmo formą, kuri buvo grėsminga kitiems. O šiuo atveju vyravo daugiau patriotinis požiūris, pasiaukojimas už savo tėvynę, kuris tarpukario Lietuvoje buvo laikomas vertybe.

Tai jei dabar kai kam dėl ideologinių priežasčių stipri savarankiška Lietuvos valstybė su jos patriotiškais, pilietiškais, aktyviais žmonėmis nėra vertybė, tai stengiamasi ir istorinius įvykius sumenkinti. Tą grėsmę aš visą laiką matau. Mes, aišku, neturime užsiimti gynybine reakcija, neigti kažkokius faktus – tai būtų irgi paviršutiniškas, šiek tiek šovinistinis požiūris, lyg mes vieninteliai esame teisūs, o visi kiti – kvailiai. Tas antipatriotiškas mąstymas yra kenksmingas lietuvių valstybei ir tautai. Į sukilimą turime žvelgti blaiviai, suprasdami jo prasmę. Nekaltų žmonių žudymą – ypač civilių gyventojų žudymą pagal rasę, siekiant išnaikinti visą tautą, turime smerkti.

Istorinei Rusijos politikai tai nepatogus faktas, paneigiantis tarsi savanoriško, draugiško įstojimo į Sovietų Sąjungą mitą. Dauguma Lietuvos gyventojų ėmėsi aktyviai kovoti, o tai paneigia mitą apie nekaltą valstiečių tautą, nesidomėjusią tokiais dalykais. Matėsi simpatijų vokiečiams, nors nepamirškime, kad iki 1940-ųjų tų simpatijų ir nebuvo, nė vienas žydas nebuvo nužudytas per visą tarpukario Lietuvos istoriją. Tai kas nutiko, kad vokiečiai buvo sutikti su gėlėmis?

Aišku, ta propaganda yra veiksminga, plinta net ir Vakarų šalyse, galime jos rasti ir anglakalbėje spaudoje. Čia prisideda kairiųjų intelektualų, kurių nemažai yra prestižiniuose Vakarų universitetuose, nekritiškas komunizmo vertinimas, tam tikra simpatija neva komunistinei utopijai. Jie teigia, kad nacių ideologija buvo žiauri, o kuriant komunizmą pasirinkti ne tie metodai… Tą dainelę galime išgirsti ir šiais laikais. Tokie žmonės nesupranta kovos ir savigynos prasmės, nesupranta mūsų regiono istorijos. Ignoruoja tą patį nacionalizmą, kuris yra tautinės valstybės susikūrimo ir išlikimo garantas, jis vertinamas kaip blogas dalykas. Tad taip manantiesiems viskas, ką darė sukilėliai, atrodo nepateisinama, sakoma, kad jo nereikėjo. Manau, toks požiūris pavojingas Lietuvos valstybingumui, kurį ir XXI amžiuje turime saugoti ir ginti.   

Ko reikėtų, kad galų gale visos pusės sutartų dėl bendro sukilimo vertinimo? O gal toks klausimas utopinis? 

Vertinant sukilimą tarpvalstybiniu lygmeniu visuomet kils įtampų. Bet, kalbant apie skirtingas pasaulėžiūrų grupes, nedidelis sutarimas galėtų būti: „Gyvenk ir leisk gyventi…“ Galime ginčytis dėl skirtingų požiūrių, galime bandyti juos suprasti, vis dėlto žmonės savo pasaulėžiūros nepakeis.