2020 11 03

Rasa Baškienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

2020 11 03

Rasa Baškienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Istorikas S. Jazavita: pasigendu blaivaus požiūrio į Kazio Škirpos asmenybę

Kas buvo Kazys Škirpa – Lietuvos patriotas ar nacių kolaborantas? Kodėl dalis visuomenės įnirtingai pasipriešino Vilniaus m. savivaldybės tarybos sprendimui 2019-ųjų vasarą pervadinti jo vardu pavadintą gatvę? Ar galime iš dabarties pozicijų įvertinti pasirinkimus, kurie iškilo prezidentui A. Smetonai ir visam politiniam Lietuvos elitui, kai du diktatoriai be skrupulų braižė naują Europos politinį žemėlapį? Ar lietuviai patys turi nuspręsti, kas yra jų herojai, ar tą už juos padarys kiti?

Apie šiuos ir kitus klausimus kalbamės su istoriku dr. SIMONU JAZAVITA, neseniai apsigynusiu daktaro disertaciją „Kazio Škirpos geopolitinė Lietuvos vizija ir pastangos ją įgyvendinti 1938–1945 m.“

Simonas Jazavita. Asmeninio archyvo nuotrauka

Lietuvos prezidentas A. Smetona ir politinis Lietuvos elitas Lietuvai lemtingais 1938–1941 metais dairėsi į Lenkiją, SSRS, Vakarų Europos šalis, tačiau Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje K. Škirpa veikė savarankiškai, ieškodamas kontaktų Vokietijos diplomatinėse, karinėse, žvalgybos struktūrose, pasitelkdamas ir kitų šalių diplomatinių tarnybų atstovus. Kodėl net iki karo pabaigos, matydamas jau akivaizdų Vokietijos pralaimėjimą, K. Škirpa vis tiek tik Vokietiją laikė Lietuvos nepriklausomybės garantu?

Ilgą laiką dirbęs Vokietijoje diplomatinį darbą kaip kariuomenės atstovas, o vėliau kaip pasiuntinys K. Škirpa gerai susipažino su tos šalies karininkų ir politikų veikla. Ypač didelį įspūdį jam kaip kariškiui padarė tos šalies ginklavimosi mastai, kariuomenės, kuri po Versalio susitarimų buvo labai stipriai sumažinta, progresas, tas milžiniškas šuolis, kurį padariusi Vokietija tapo dominuojančia Europos jėga. Ir ta per itin trumpą laiką pasiekta karinė pažanga jam labai imponavo.

Stebėdamas, kaip vykstant karui tas jėgų balansas kinta, o karo pabaigoje antihitlerinė koalicija tampa ekonomiškai ir technologiškai daug pranašesnė, K. Škirpa vis tiek laikėsi nuomonės, kad Lietuvos likimas Sovietų Sąjungos sudėtyje grėstų didžiuliais nuostoliais, netgi tautos egzistencijos kaina. Karo pabaigoje jis vylėsi, kad Vokietija dėl tam tikrų išskaičiavimų, geopolitinių kombinacijų galėtų su Vakarų valstybėmis sukurti koaliciją ir kartu kovoti prieš Sovietų Sąjungą. Nebuvo toks naivus, kad patikėtų, jog viena Vokietija gali kovoti su Sovietų Sąjunga, bet manė, jog Vakarų šalys įžvelgs sovietų keliamą grėsmę ne tik Europai, bet ir kitoms pasaulio šalims, todėl bus suinteresuotos išsaugoti Vokietiją, tegul ir pasikeitusiu režimu.

Škirpa savo geopolitinę viziją įgyvendino įkurdamas Lietuvių aktyvistų frontą 1940 m. lapkričio 17 d. Berlyne. Ši jo vadovaujama organizacija suvienijo daugelį įtakingų Lietuvos kariuomenės, politikos ir visuomenės asmenybių. Savo darbe teigiate, kad pagrindinis LAF-o tikslas buvo Lietuvos išlaisvinimas iš sovietinės okupacijos, tačiau jo veikloje pasireiškė stipri geopolitinė orientacija į Vokietiją ir nemažai nacionalsocialistinės ideologijos bruožų. Tokios orientacijos, norėdamos įsiteikti Vokietijai, laikėsi ir jos sąjungininkės, pradėjusios žydų persekiojimus savo teritorijose. Iš dabarties pozicijų tą vertiname absoliučiai neigiamai, tačiau ar galime lyginti mūsų laikų ir ano meto realijas?

Aš atsižvelgčiau į stiprią konjunktūrinio dėmens įtaką. 1938 metais labai keitėsi Italijos politika. Šioje šalyje nebuvo negatyvaus požiūrio į žydų tautinę mažumą, kadangi Italijoje buvo glaudi žydų integracija, nemažai jų netgi rėmė fašistinį Benito Mussolini režimą. 1938 m. jau prasideda apribojimai žydams, tai buvo pastebėta ir Lietuvos spaudoje. Bet tai buvo daroma atsižvelgiant į faktą, jog Vokietija tampa dideliu geopolitiniu partneriu.

Jei tokie dalykai vyko Italijoje, ką tuomet kalbėti apie mažesnės valstybes? Kuo glaudžiau jos orientavosi į Vokietiją, tuo labiau ėjo tokios politikos linkme. Aišku, tam nėra pateisinimo, ir mes turime blaiviai vertinti tokias klaidas ir nusikaltimus, ypač Holokausto tragedijos mastą, bet tuomet tokia laikysena valstybės stengėsi laviruoti: vienur – sėkmingiau, kitur – ne taip sėkmingai.

Birželio 23-iosios sukilimas dėl žydų žudynių iki šiol Lietuvoje vertinamas labai nevienareikšmiškai. K. Škirpa buvo laikomas dideliu autoritetu sukilimo, kurio išvakarėse Lietuvos pasienyje jo dalyviams buvo išplatintas antisemitinio turinio atsišaukimas „Amžiams išvaduokime Lietuvą nuo žydiškojo jungo“. Ar galima teigti, jog jis, kaip LAF-o lyderis, buvo atsakingas už tai, kas vyko sukilimo metu?

Pirmasis sukilimo tikslas buvo sutelkti tautą antisovietinei orientacijai, atsikratyti okupacijos. Ką tik buvo įvykę trėmimai, taip pat buvo pastebėti žiaurūs NKVD nusikaltimai – tokie kaip žudynės Rainiuose, Pravieniškėse ir kitur. Tokioje atmosferoje pasitaikė ir tam tikrų keršto akcijų, tačiau nereikėtų visko dėti į vieną pintinę. Kadangi sukilimas sujungė labai plačius visuomenės sluoksnius, su ta pačia vėliava ėjo labai daug skirtingų žmonių. Sukilimo tikslams galėjo pritarti patys radikaliausi žmonės, taip pat ir daug nuosaikesni, kuriems kerštas nebuvo pirmoje vietoje. Didžiausia klaida buvo vadinamasis „žydo-bolševiko“ stereotipas, kurį noriai platino nacionalsocialistai ir kuriam, deja, pasidavė LAF-o aplinka ir pats K. Škirpa. Lietuvoje gyveno labai didelė žydų tautinė grupė, prijaučiantieji komunistinėms idėjoms joje sudarė mažumą – kaip ir tarp etninių lietuvių. Tačiau sovietams buvo naudinga kelti įtampą ir pjudyti tautas tarpusavyje. Tą sėkmingai naudojo ir vokiečiai.

Bundesarchiv nuotrauka

Sukilimui pritarė net K. Škirpos oponentai, tokie kaip Vasario 16-osios akto signataras Jurgis Šaulys, kurio manymu, sukilimas buvo būtinas. Pirmasis sukilimo tikslas buvo nusikratyti sovietinės okupacijos, o ne talkinti Vokietijai ar imtis veiksmų prieš žydų mažumą. Bet pasirodžius Vermachto daliniams prasiveržė pogromai ir net žudynės, kurioms, akivaizdu, net blaiviau mąstantys sukilėliai nebepajėgė užkirsti kelio.

Škirpą dauguma sukilimo dalyvių pažinojo ir dėjo į jį tam tikras viltis. Jis buvo garsus žmogus tarpukario Lietuvos visuomenėje, pirmasis savanoris, tad daugelis tai žinojo. K. Škirpos pozicijas stiprino tai, kad jis buvo LAF-o vadas, tam tikra alternatyva susikompromitavusiam valdančiajam elitui, priėmusiam sovietų ultimatumą. Sukilimas buvo K. Škirpos tikslas, savo knygose jis pabrėžė, jog laiko jį savo didžiausiu gyvenimo darbu ir juo didžiuojasi. Kaip LAF-o organizatorius ir įkvėpėjas, jis buvo susipažinęs su visais organizacijos dokumentais ir net turėjo didelę įtaką juos kuriant – pats minėjo, kad žinojo ir apie minėtą atsišaukimą.

Teigiate, kad K. Škirpa nepalaikė idėjos ne tik dėl lietuvių dalyvavimo SS legionuose, bet ir savisaugos daliniuose, per dideliu kompromisu laikė net kuriamą Vietinę rinktinę. K. Škirpos manymu, lietuviai kariai kovoti Vokietijos pusėje galės tik tada, kai Lietuvai bus pripažinta visiška nepriklausomybė. Tai rodo, kad jo negalima laikyti Vokietijos kolaborantu, ką pripažino gestapo pareigūnai savo dokumentuose. Beje, kolaborantu jo nelaikė ir JAV, Didžioji Britanija ir Prancūzija. Tad buvo K. Škirpa kolaborantas ar ne?

Dėl tų išvardintų argumentų K. Škirpos jokiu būdu negalima lyginti su tokiu kolaborantu kaip generolas Petras Kubiliūnas, noriai ėjusiu dirbti į vadovaujančias pareigas vokiečių nacionalsocialistinio režimo struktūroje, ar kaip Antanas Sniečkus, save pirmiausia laikęs bolševiku ir Sovietų Sąjungos atstovu, kovojusiu už jos tikslus. Tuo tarpu K. Škirpa orientavosi į Vokietiją, matė joje tam tikrą atsvarą prieš SSRS. Vokietiją jis laikė tiesiog mažesne blogybe, bet ne iš gero gyvenimo, o kaip šaltai žiūrintis karys – neturint kito pasirinkimo. Jis manė, kad Vokietijos politika laikui bėgant keisis, ir Lietuva neturėtų su ja kovoti. Kita vertus, jis niekada nesitapatino su Reicho interesais, nesiekė asmeninės naudos, netikėjo Didžiąja Vokietija, nesisveikino nacistiniais šūkiais kaip kai kurie Lietuvoje. Jis visada siekė Lietuvos nepriklausomybės, nors akivaizdu, jog geopolitinė padėtis buvo tokia, kad, net jei Vokietija būtų suteikusi fiktyvią nepriklausomybę, tikros laisvės spręsti savo likimą tikrai nebūtų buvę. Itin dėkingai susiklosčius aplinkybėms gal ir būtų pavykę pasiekti tik tokį režimą, kokį turėjo priklausoma nuo Vokietijos Slovakija, valdoma SS struktūrų ir tik retkarčiais iškovojanti vieną kitą nuolaidą, tačiau Vokietija Lietuvai nepripažino net tokio fiktyvaus statuso. Apie tai išsamiai esu rašęs atskirą straipsnį „Istorijos“ žurnale. Toks tikslas skyrėsi nuo asmeninio gen. P. Kubiliūno, noriai pozavusio su Reicho į Lietuvą atsiųstais valdininkais, pasirašiusio jų prašytus įstatymus, net namuose demonstratyviai kalbėjusio vokiškai, tikslo.

Kazys Škirpa. Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotrauka

Jei K. Škirpa, gerai žinomas ir gerbiamas Lietuvos visuomenės, būtų agitavęs jaunimą stoti į SS legionus, už tai vokiečiai jį būtų mažų mažiausiai pagyrę, suteikę asmeninių privilegijų, būtų kvietę susitikti su aukštais vadais. Bet jis tokio kelio nepasirinko ir vokiečių planams labai trukdė, tad galiausiai jie jį įkalino.

Savo darbe cituojate politologą Kęstutį Girnių, teigiantį, jog kiekviena tauta ir kiekviena šalis turi pati nustatyti, kaip ji supras savo istoriją, kaip ji vertins savo politikus, ko istorijos pamokose bus mokomas jaunimas. Ar pakanka Lietuvoje istorinių tyrimų – ir ypač Birželio 23-iosios sukilimo, kurie mums leistų patiems, be svetimų valstybių įtakos įvertinti mūsų istorijos skaudžiausius puslapius?

Manau, kad universalių didvyrių nėra ir neturėtų būti. Vienos diskusijos dalyvis pusiau provokuodamas manęs paklausė: ar Vilniuje nereikėtų pastatyti paminklo Lucjanui Želigowskiui? Ne, atsakiau, Vilniuje paminklo jam neturėtų būti, bet jei toks paminklas yra Lenkijoje, kodėl gi ne? Kiekviena šalis nustato savo tvarką pagal tai, kokie konkretūs žmogaus nuopelnai svarbūs tai valstybei, atsižvelgiant, ar tos valstybės piliečiai jiems pritaria. Kalbant apie K. Škirpą, būtent Lietuvoje turi vykti diskusijos ir, jei faktai yra žinomi, o juos studijuojantys žmonės nutaria, kad jo veiksmai verti įamžinimo, tai šis įamžinimas pirmiausia ir yra Lietuvos visuomenės reikalas.

Jis aiškiai formulavo dar gerokai iki karo, kad, jei Lietuvai tektų kovoti su Lenkija, ji turėtų užsitikrinti stipresnio kaimyno paramą, nes viena kovodama su daug didesne valstybe būtų sutriuškinta.

Einant laikui tie vertinimai gali keistis. Mes matome įvykius tam tikrame kontekste, lyginame su kitais istorijos dalyviais. Pritariu išsakytai nuostatai, kad remiantis tyrimais nereikėtų bijoti mokslinės diskusijos apie Birželio 23-iosios sukilimą, nereikėtų vengti aštrių kampų. Tyrimus reikėtų tęsti, nes sukilimas buvo reikalingas ir neišvengiamas, ką turėtų pripažinti net ir aršiausi jo kritikai. Tačiau reikėtų suprasti, kad žydų žudynės nebuvo sukilimo dalis, o vyko greta. Žydai buvo žudomi ir ten, kur sukilimo nebuvo. Praktiškai visose SSRS okupuotose teritorijose, kur tik įžengė Vokietijos kariuomenė, atsirasdavo vietinių, kurie pradėdavo pogromus ir žydų žudynes, o esesininkams belikdavo tuo pasinaudoti, ypač tuo 1941-ųjų liepos ir rugpjūčio mėnesių laikotarpiu, kai naikinimo politika buvo įgyvendinta. Reikėtų tirti, ar tai buvo sukilimo dalyvių, ar į sukilimą įsiskverbusių žmonių, pasinaudojusių proga suvesti asmenines ar tautinės nesantaikos pobūdžio sąskaitas, darbas.

Yra nemažai akademinių tyrimų, skirtų Birželio 23-iosios sukilimui, bet gal mes per mažai skiriame dėmesio viešajam pasakojimui? Viską traktuojame aštriai, todėl vyksta į kompromisą nevedanti kelių stovyklų kova. Tuomet mes atmetame dalį istorijos, nes vieniems tokie žmonės kaip K. Škirpa atrodo idėjiniai, niekada neklydę herojai, o kitiems jie atrodo kaip neigiami veikėjai, kolaborantai. Vertinant sukilimą reikia tyrinėti žmonių biografijas, aiškintis, kokia buvo dalyvių veikla. Aišku, civilių gyventojų žudynės, jas teisinant kilniais sukilimo tikslais, neturėtų būti toleruojamos, lygiai kaip negalima pateisinti žmonių, kurie naudojo „žydo-bolševiko“ stereotipą ir pamiršo, kad dauguma Lietuvos žydų bendruomenės visgi buvo dešiniųjų pažiūrų – dominavo religingi žydai arba sionistai, svajoję apie Izraelio valstybės įkūrimą. Ješivų studentai, rabinai ar sionistinių organizacijų nariai neturėjo jokių galimybių simpatizuoti SSRS – jų laukė Sibiras taip pat, kaip ir daugelio aktyvia visuomenine veikla užsiėmusių etninių lietuvių.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Sukilimas buvo kova su daug galingesne Lietuvą okupavusia valstybe, bandant išvyti jos represines struktūras, pasinaudojant stipresnio kaimyno pagalba. NATO 5-asis straipsnis Lietuvą pastato į panašią padėtį, numatant, kad užpuolimo atveju jai į pagalbą ateis galingas gynybinis blokas, turintis daug stipresnių pajėgumų. Tai, beje, susiję su K. Škirpos kaip karininko vizija. Jis aiškiai formulavo dar gerokai iki karo, kad, jei Lietuvai tektų kovoti su Lenkija, ji turėtų užsitikrinti stipresnio kaimyno paramą, nes viena kovodama su daug didesne valstybe būtų sutriuškinta. Tad ką jau kalbėti apie dar už Lenkiją didesnę ir galingesnę Sovietų Sąjungą. Tai ir vedė jį į kompromisų su Vokietija paiešką – juk tokių pačių kompromisų paieška demokratines JAV ir Didžiosios Britanijos valstybes nuvedė į sąjungą su sovietais.

2019-aisiais Kazio Škirpos vardu pavadinta gatvė buvo pervadinta Trispalvės pavadinimu, tuo tarpu iki šiol Vilniaus centre tebestovi paminklas sovietų kolaborantui Petrui Cvirkai. Ar čia viskas gerai su tokiu istoriniu įamžinimu? Ar nepaskubėjo Vilniaus m. savivaldybė su gatvės pervadinimu? Kaip manote, kokio įamžinimo nusipelno tokios asmenybės kaip Kazys Škirpa?

Kalbėdami apie įamžinimą kartais nueiname į tam tikrus kraštutinumus. Visuomenė yra nevienalytė, ir tas įamžinimas gali būti brangus tik nedidelei daliai žmonių. Kai akcentus dedame iš dabarties pozicijų, mums reikia kurti naujus herojus ar tokius, kurie atitiktų šiuolaikinį naratyvą. Bet tai nereiškia, kad praeities kartų ar prieš kelias dešimtis pastatytus paminklus reikėtų griauti – išskyrus akivaizdžius okupacinio režimo atvejus. Aš labai atsargiai vertinu paminklų nukėlimą, manau, geriau pastatyti naują, kuris sulauktų žmonių dėmesio, o kartu atitiktų dabarties istorinę politiką. Juolab reikia įvertinti – paminklas yra didesnis įamžinimas nei gatvės lentelė, kuri net nėra labai didelis akcentas. Lietuvoje gatvių vardus turi šimtai įvairiausių asmenybių, kurios ne istorikui bus mažai žinomos. Tad nuėmimą dalis visuomenės mato kaip tam tikrą išpuolį prieš žmogaus atminimą. Net jei žmogus buvo padaręs klaidų, gatvės lentelė nėra kažkas tokio, kaip turėtų būti vertinamos tik krištolinės asmenybės, jei išvis tokių yra. Aukščiausi standartai galėtų būti dėl naujų paminklų statymo ypač svarbiausiose reprezentacinėse valstybės vietose.

Jei gatvėje paklausinėtume žmonių apie K. Škirpą ar kitus istorijos veikėjus, nedaug kas žinotų, kas jie tokie buvo. Tuo tarpu tokios akcijos sukelia tam tikrą aštrumą, nes jos supriešina visuomenę ir paskatina rinktis poziciją arba, arba prieš. Manyčiau, tokių dalykų reikėtų vengti, nes tada visi pustoniai pradingsta. Tyrinėdamas šią temą su tuo susidūriau – blaivaus požiūrio labai trūksta. K. Škirpa arba heroizuojamas kaip kone galėjęs pakeisti Lietuvos likimą Antrojo pasaulinio karo mėsmalėje, arba smerkiamas, lyg būtų pagrindinis Holokausto Lietuvoje iniciatorius. Abu šie vertinimai yra diametraliai priešingi, tačiau, paradoksalu, abu jie vienodai nutolę nuo tiesos.

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo okupacinio režimo paminklai buvo šalinami, tuomet ir P. Cvirkos paminklas galėjo būti nuimtas, nors gatvės pavadinimai jam galėjo likti pirmiausia kaip žymiam rašytojui. K. Škirpa pagerbtas jau nepriklausomoje Lietuvoje, ir tai yra esminis skirtumas. Tad, siejant jį su K. Škirpos gatvės pavadinimo pakeitimu, reikėjo arba abu veiksmus atlikti kartu, arba nedaryti nė vieno. Kažkokia gatvės lentelė, svarbi nedidelei grupei žmonių, galėjo ir likti. Tuo tarpu kita grupė žmonių gali kitoje vietoje įamžinti savo herojų. Negalime net ir savo demokratinėje valstybėje turėti asmenybių, kurios tiktų visiems. Lygiai taip pat sunku būtų rasti žmonių, kurie visiems būtų absoliučiai nepriimtini. Manau, reikalinga platesnė diskusija, kaip elgtis su mūsų istorijos įamžinimu, nes mažos lentelės nuėmimas gali virsti didžiuliu šalį supriešinančiu įvykiu.