Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Istorikas T. Čelkis: apie atradimo džiaugsmą ir augantį dėmesį gimtajam kraštui bei žemei

Vilniaus bernardinų vienuolyno geometrinis planas, kuriame pavaizduoti Šv. Onos, Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčių, vienuolyno, kepyklos, bravoro ir kiti ūkiniai pastatai, kapinės, daržai, sodai, Vilnelės upė bei vandens kanalai, tiltai, aplinkinės kalvos, taip pat pridedamas objektų aprašymas. VU bibliotekos skaitmeninė kolekcija

Šįmet tūkstančiai suskaitmenintų Vilniaus universiteto bibliotekos mokslo ir kultūros paveldo vertybių atveriamos viešai naudoti – bibliotekoje saugomi kultūros objektai nuo šiol žymimi „Public domain“ ženklu ir tampa laisvai prieinami visuomenei, o jų panaudos neriboja autorių teisės.

Istorijos fakulteto Senovės ir viduramžių istorijos katedros asistentas dr. TOMAS ČELKIS tyrinėja XIII–XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinę geografiją, LDK kartografijos istoriją, rankraštinius žemėlapius ir planus, yra išleidęs ne vieną publikaciją, mokslinį straipsnį istorinės kartografijos tema. Kalbiname mokslininką norėdami sužinoti, ko jis ieško, ką randa ir į ką vertėtų atkreipti dėmesį mūsų bibliotekos skaitmeninėse kolekcijose.

Tarp Jūsų mokslinių interesų sričių – LDK kartografijos istorija, rankraštiniai žemėlapiai ir planai. Esate parengęs ir išleidęs knygą apie VU bibliotekoje saugomus žemių planus. Kas Jums įdomiausia mūsų bibliotekoje ir skaitmeninėse kolekcijose?

Mėgstu pasižiūrėti plačiau – visada įdomu ir reikia žvelgti plačiau, paieškoti, kokio paveldo turime Lietuvoje. Kartais nutinka, kad patys nežinome, kokių turtų turime čia pat, o ieškome užsienyje. Retkarčiais mėgstu užsisakyti medžiagą, apie kurią nieko nežinau. Kartais taip ieškodamas netikėtai randi labai įdomių ir netikėtų dalykų, nes juk yra daug medžiagos, kuri dar laukia savo eilės būti ištyrinėta ir aprašyta. Tokia žvejyba ar medžioklė kartais labai pasiteisina. Labai gerai, kad fondai pasidarė atviri, prieinami. Kai gyveni Vilniuje, yra vienaip, viskas čia pat, bet juk Lietuva – ne tik Vilnius. Tokia medžiaga labai domisi kraštotyrininkai. Tai labai palengvina, pagerina prieinamumą, o ir atpigina sąnaudas, nes nebereikia važiuoti į Vilnių.

Aš domiuosi įvairiomis temomis. Buvo laikas, kai domėjausi kartografija; prieš gerus devynerius metus VU bibliotekos žemių planų fondas man buvo didelis atradimas. Mes labiau pratę prie spausdintų, paskelbtų kartografinių kūrinių, o čia išlikę rankraštiniai brėžiniai, planai – tarsi meno kūriniai. Man tai buvo visai nežinoma. Puikiai išlikę, puošnūs ranka daryti brėžiniai man buvo didelis atradimas. Tai ne tik istorijos šaltiniai, jie parodo ir mentalitetą, atskleidžia, kaip žmogus įsivaizdavo erdvę, kaip sugebėjo ją išreikšti popieriuje, kur sudėlioti prioritetus. Tai ir to meto žmogaus pasaulėvaizdžio atspindys, todėl labai įdomus ir suteikiantis daug informacijos tyrėjui.

Dabar labai susidomėjau istoriografijoje mažokai įtvirtintais šaltiniais – vadinamaisiais inventoriais. Tai yra dvarų, miestelių, miestų, kaimų, dvarų žemių valdų turto aprašymai, kuriuos gali sudaryti keli rankraščio lapai, o kartais visas kelių šimtų lapų sąsiuvinis. Jie pradėti sudarinėti XVI amžiuje, bet daugiausia turime išlikusių iš vėlesnių laikų. Iš inventoriaus galime susidaryti labai detalų, pavyzdžiui, kaimo aprašymą: pradedama nuo gatvės, kur ji veda, tada – kiek ten namų, kokia bendruomenė juose gyvena. Tarkime, pažymėtas žydų galas, o mieste – Vokiečių gatvė. 

Aprašomas kiekvienas namas, kiek šeimų jame gyvena, jos nariai, kokio amžiaus, kiek turi turto, kuo užsiima. Jei tai dailidė, surašomi jo įrankiai. Tai kompleksinės apimties dokumentai, iš kurių gali susidaryti vienos lokalios erdvės paveikslą. Tai istorinis to laikotarpio pasakojimas. Tokie šaltiniai paspartina tyrimus, nes dažnai iš vieno šaltinio gauni labai daug informacijos. O jei aprašomos žemių valdos ar dvaro sklypas, tai inventoriuose gali rasti ir žemėlapių. Juk taip yra ir dabar, kai prie nuosavybės dokumentų turime ir sklypų planus.

Tiesa, kai kurie žemėlapiai ar planai yra dideli, todėl su inventoriaus aprašais gal nepatogu juos būdavo laikyti. Gal saugant juos, kad nesuplyštų, jie buvo padedami atskirai, todėl tenka atrasti ir tokių žemėlapių našlaičių. Kartais bekapstydamas randi inventorių ir pagal vienodą datavimą, rašto braižą ir bendrą stilistiką prisimeni matęs panašų žemėlapį ir juos susieji – būna ir tokių netikėtų atvejų.

Inventorius atspindi ekonominį potencialą. Neretai jie kartodavosi, buvo surašomi kas penkerius ar dvidešimt metų. Ir sudėjęs kelis lyginimo būdus gauni labai daug informacijos.

Man, kaip istorijos tyrinėtojui, sunku būtų skaitmeninėse kolekcijose ką nors atmesti. Žvelgiame kompleksiškai, viskas svarbu, įdomu ir vertinga. Čia kaip kurapkos klausti, kurie jos vaikai jai gražiausi. Istorikui reikia vertinti visus šaltinius vienodai.

Goniondzo dvaro valdų pietryčių ribų planas. VU bibliotekos skaitmeninė kolekcija
Neišaiškintos vietovės (Zabielų dvaro prie Valinčių ?) geometrinis planas, kuriame pažymėta upės vaga, pastatai, tiltai, kapinės, malūnas, keliai, miškai, dirbami žemės plotai, be pavadinimų. VU bibliotekos skaitmeninė kolekcija

Ar ir užsienyje tiek suskaitmeninta?

Tai visuotinis reiškinys. Pavyzdžiui, Lenkijoje suskaitmeninta daug. Ten gal kita problema: kartais istorikui norisi gauti originalų, juos paliesti, pavartyti, o ten visur tik skaitmena, ypač ankstyvieji dokumentai. Norint gauti originalą reikia rašyti specialų prašymą, pagrįsti. Pavyzdžiui, pergamentai prieinami tik skaitmenine forma, o, tarkime, Latvijoje, Rygoje – atvirkščiai. Ten Valstybės istorijos archyve išduodami originalūs dokumentai. Baltarusijoje dar kitaip, nes jie turi mažai ankstyvos medžiagos, todėl jie senienas labai saugo ir išduoda tik skaitmenas arba mikrofilmus.

Ar domėjotės Lelevelio kartografijos kolekcija, jo rankraštiniais žemėlapiais-kopijomis?

Taip, jie suskaitmeninti, nors gal ne visi. Įdomūs jo perpiešti rankraštiniai žemėlapiai. Dalies senųjų žemėlapių jis negaudavo ir neįpirkdavo ar nerasdavo reikiamų, todėl pats juos kopijuodavo ir perpiešdavo. Dalis tokių kopijų yra surištos į kelis tokius albumus. Darau prielaidą, kad patyrinėjus paaiškėtų, jog tarp jo perpieštų žemėlapių gali būti ir tokių, kurių originalų galbūt daugiau jau nebeišlikę. Jis perpiešdavo labai tiksliai, turėjo tam įgūdžių.

Kokį sau esate padaręs didžiausią atradimą besigilindamas į VU bibliotekoje saugomas žemių planų, žemėlapių kolekcijas?

Man visas tas žemių planų fondas (F 23), kuriame saugomi rankraštiniai žemėlapiai, miestų, miestelių, dvarų, vienuolynų, žemės valdų planai, buvo didelis atradimas.

Kai bibliotekoje varčiau korteles, maniau, kad tai perpiešti spaudiniai, ne rankraštiniai brėžiniai. Bet kai pamačiau, kas tai yra, išsižiojau. Ši kartografija apima ne tik LDK laikus, tai ir XIX, XX amžius, pavyzdžiui, ten yra savanorių sklypų medžiaga. Problema, kad istoriografijoje buvo susiformavęs toks supratimas, jog žemėlapis – tai paveiksliukas. Jis dažnai nebūna susijęs su tekstu, tik jį papildo. Tai yra pastebėjęs ne vienas XX a. antrosios pusės mokslininkas, kad žemėlapiai taip išsamiai nenagrinėti ir nenaudoti.

Išties žemėlapį reikia mokėti skaityti. Geografai, kurie nagrinėdavo senuosius žemėlapius, dažniausiai ieškodavo, kiek XVII–XVIII a. kartografas padarė klaidų lokalizuodamas objektus, atvaizduodamas erdves, kiek tiksliai išreikštas mastelis. Nežinau, gal ir dabar dar taip pasitaiko. O kad toks žemėlapis perteikia to laiko realijas, pasaulėjautą, urbanistinį paveikslą, ilgą laiką buvo nesuprasta. Tik dabar tas žemėlapio prakalbinamas ir einama į gylį. Man tai taip pat buvo nauja pažintis ir patirtis.

Žemųjų Linkaučių dvaro inventorius, kuriame surašyti Mikolajūnų, Tolminių, Daugelėnų, Lamparių, Degėsių, Barepų, Antaniškių, Keliotiškių, Šikšnių ir Stipinų kaimų baudžiauninkai ir jų prievolės, pateikta instrukcija dvaro administratoriui. VU bibliotekos skaitmeninė kolekcija

Kaip manote, kas plačiajai visuomenei galėtų būti įdomiausia mūsų kolekcijose, ką jie visų pirma turėtų pamatyti?

Mano nuomone, suskaitmeninimas yra labai gerai, nes tai palengvina priėjimą. Ne visi kraštotyrininkai turi lėšų, galimybių atvykti ir skaityti senuosius dokumentus. O dabar viskas paprasčiau – tai didžiulė pagalba. Gali net būdamas Dusetose ar Antalieptėje imti, atsiversti tuos dokumentus ir skaityti, tyrinėti savo krašto istoriją. Tas kraštotyrininkų susidomėjimas savo žeme, savo kraštu yra labai svarbus ir reikalingas. Dabar ir studentai neretai išreiškia norą rašyti darbą apie savo kraštą. Atsiranda ar gal sugrįžta noras atrasti, aktualizuoti tą žemės lopinėlį, kur užaugai, kuriame viskas ypač sava. Todėl internetinė prieiga aktuali. Juolab kad žmonės pamato istorinių šaltinių masyvą, jo įvairovę. Kai kurie pirmą kartą tokiu būdu įkelia koją į elektroninį archyvą. Tokia žvalgyba iškelia įvairiausių idėjų. Ir tai įkvepia.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien