2022 03 25

Simonas Baliukonis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

11 min.
Teodoras Žukas. Mindaugo Mikulėno nuotrauka

2022 03 25

Simonas Baliukonis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

11 min.

Istorikas T. Žukas: kietosios politikos sugrįžimas gali įgalinti senų idealų atgimimą

„Kiekvienos naujos pasaulio tvarkos esminis siekis yra užkirsti kelią buvusią pasaulio tvarką sugriovusiam veiksniui. Kitaip tariant, naujos pasaulio tvarkos atsiradimą iš dalies sąlygoja vienodas suvokimas, kad tai, kas įvyko, daugiau nebegali kartotis“, – sako istorikas ir politologas TEODORAS ŽUKAS.

Pasaulyje niekada nevyravo absoliuti tvarka, tačiau po šių metų vasario 24-osios iškilo fundamentalus klausimas – ar ligi šiol gyvavusi, nors ir sąlyginė, tačiau be galo svarbi pasaulio tvarka sugriuvo? Jei taip, kokiais principais grįstame pasaulyje nuo šiol gyvensime? Galiausiai, ar tvari pasaulio tvarka apskritai įmanoma?

Pasak VU Istorijos fakulteto doktoranto T. Žuko, pasaulio tvarką reikėtų apibrėžti kaip daugiau ar mažiau bendrą valstybių suvokimą, kas mes esame kaip valstybių suma ir kokių nuostatų paisome sugyvendami tarpusavyje. Jei didžiųjų valstybių suvokimas apie bendrus principus yra apibrėžtas, tai ir yra pasaulio tvarka. Akivaizdu, kad klausimus apie bendrą sugyvenimą ir pasaulio viziją valstybės yra priverstos iškelti iš naujo, o radusios atsakymą kovoti už nustatytus principus.

Su istoriku į pasaulio tvarkai grasinantį karą Ukrainoje, skirtingų didžiųjų valstybių vaidmenį užtikrinant stabilumą bei esminius pasaulio tvarkos paradigmų pokyčius pažvelgėme tiek iš istorinių analogijų, tiek iš galimų ateities scenarijų perspektyvos.

Kuo Vakarų istorijoje iki šiol būdavo paremtas pasaulio stabilumas ir tvarka? Nuo Vestfalijos taikos XVII a. viduryje, per Vienos kongresą XIX a. pradžioje iki Pasaulinių karų pabaigos procesų buvo bandoma ne tik atstatyti teisingumą, bet ir atkurti tvarką, kuri būtų tvari. Kokie principai kylant vienam karui po kito pasirodė esantys nepakankami norint išlaikyti pasaulio tvarką?

Kai kalbame apie pasaulio tvarkas, kiekvienai iš jų yra priskiriamas esminis ją apibrėžiantis principas. Po trisdešimtmečio karo ir jo pabaigą žymėjusios Vestfalijos taikos esminiu principu tapo valstybių suverenumas. Ši pasaulio tvarka buvo unikali tuo, kad valstybių suverenumo principas yra išlikęs iki šiol. Valstybės negali kada panorėjusios kištis į kitų valstybių reikalus.

Vienos kongreso sistema, gyvavusi iki Krymo karo XIX a. viduryje, buvo paremta kontrrevoliucijos principu. Vienos kongreso valstybininkai suvokė, kad Napoleoną, grasinusį kiekvienam Europos dvarui, senosioms imperijoms, iškėlė Prancūzijos revoliucija. Buvo suprasta, kad revoliucija yra iš esmės blogas dalykas, nepriklausomai nuo to, kurioje valstybėje kyla. Iliustratyvus vadinamojo Europos koncerto veikimo pavyzdys buvo 1848 metų revoliucijos, kai sukilimą Austrijoje numalšino Rusijos imperija.

Vienos kongresas. Nuspalvota Jeano Godefroy graviūra pagal Jeano-Baptiste Isabey paveikslą, XIX a. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Po Pirmojo pasaulinio karo 1928 m. Kelloggo–Briando susitarime karas paskelbtas neteisėtu politikos pratęsimu. Po Antrojo pasaulinio karo kaip unikalūs veiksniai iškyla branduolinis ginklas ir JAV galia. Pasaulio tvarką po 1945 m. galima vadinti branduolinio ginklo tvarka, nes šis faktorius sankcionavo bet kokio didesnio tiesioginio JAV ir SSRS konflikto atsiradimą.

Kalbant apie pasaulio tvarką ir kodėl vasario 24 d. atsitiko tai, kas atsitiko, linkstama ieškoti pamokų istorijoje ir klausti, kaip nutinka, kad griūna pasaulio tvarkos. Aš nemanau, kad galima rasti struktūrinių priežasčių, kodėl sugriūna pasaulio tvarkos. Kiekviena epocha yra unikali ir joje veikia žmonės, kurie tą tvarką tiek kuria, tiek griauna. Iš esmės turime žiūrėti į žmogų kaip tokį, jo lūkesčius, baimes ir pasaulėvoką, kurios kuria ir griauna pasaulio tvarkas.

Kokiais principais buvo paremta pastarojo meto pasaulio tvarka? Ar karas Ukrainoje juos iš esmės pavertė nevalidžiais, o gal priešingai – karas parodė, kad jie tiesiog nebuvo iki galo įgyvendinti?

Tai yra esminis klausimas. Atskaitos tašku reikia laikyti Sovietų Sąjungos žlugimą 1991-aisiais. Dešimt–penkiolika metų po SSRS žlugimo egzistavo pax americana, t. y. JAV galia pasaulyje buvo tokia, kokios jokia valstybė moderniais laikais nėra turėjusi. Aišku, tai nereiškia, kad nebuvo konfliktų – buvo Balkanų konfliktas ir NATO operacija Jugoslavijoje, Ruandos genocidas, Rusijos invazija į Čečėniją.

Labai svarbus lūžis buvo JAV invazija į Iraką 2003 metais. Nemažai analitikų sako, kad nuo 2003 m. prasideda JAV galios saulėlydis. Tačiau aš nemanyčiau, kad taip yra. JAV vis dar buvo stipriausia politinė ir karinė galia pasaulyje ir 2011 m., kai karas Irake buvo baigtas. Svarbu tai, kad net ir po Irako karo JAV išlaikė valią naudoti karinę jėgą, jei tik karinės jėgos naudojimas laikomas teisingu ir legitimiu.

JAV kariai Irake 2003 m. Brian L. Wickliffe / „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Yra nuomonių, kad pax americana buvo sugriauta šių metų vasario 24-tąją. Galbūt. Bet čia yra kelios išlygos. Nemanau, jog vien tai, kad JAV neatgrasė Rusijos Ukrainoje, reiškia pax americana pabaigą. Nes tuomet galėtume sakyti, kad pax americana baigėsi jau 2008 m. sulig Rusijos įsiveržimu į Sakartvelą. Kitaip tariant, JAV negalėjo ir negalės atgrasyti visų pasaulio chuliganų nuo agresijos. Tačiau ji turi labai stiprių finansinių instrumentų ir politinę įtaką. Ir su šia politine įtaka ji gali bet kurią pasaulio ekonomiką įvaryti į neviltį (nors atskirai reikia svarstyti apie Kiniją). JAV turi labai dideles galimybes formuoti koalicijas. Ta valstybių puokštė, kuri prisijungė prie dabartinių sankcijų, yra netikėta ir didžiulė. Per artimiausią mėnesį pamatysime, ar Rusija ekonomiškai subyrės, ar ne, ir tai mano galva bus viena iš indikacijų, ar pax americana toliau egzistuoja, ar vis dėlto Rusijos išgyvenimas parodys, kad ši pasaulio tvarka iš esmės pakriko.

Pasaulio tvarkos sąvoka yra veikiau analitinė, tad ir dabartinę tvarką ar jos žlugimą bus lengviau apibrėžti retrospektyviai po dvidešimties–trisdešimties metų. Tačiau vis tiek galime išskirti esminius dabartinės pasaulio tvarkos principus. Pirmiausia – visuotinis žmogaus teisių principas. Nepaisant to, kad nuo Vestfalijos taikos valstybių suverenumas yra šventas, žmogaus teisės yra aukščiau. Ir kai buvo šiurkščiai laužomos šios teisės, JAV įsikišdavo. Pavyzdžiui, kai Assadas nuodijo savo piliečius, matėm Vakarų antskrydžius ant Asado karinės infrastruktūros. Žinoma, yra nutylėjimų, pavyzdžiui Saudo Arabija yra laikoma partnere, nepaisant labai prastos žmogaus teisių situacijos šios šalies viduje. Bet iš esmės žmogaus teisių principas yra kertinis.

Kitas šiandienės pasaulio tvarkos principas – tarptautinės teisės šventumas. Šis principas buvo labai svarbus nuo pat SSRS žlugimo iki 2014 m., kai aiškiai pradėjo matytis stipriausi tarptautinės teisės aižėjimai Ukrainoje, Sirijoje ir dabar vėl Ukrainoje.

Karas Ukrainoje. Kyjivas. Miguelio A. Lopeso / EPA-EFE nuotrauka

Tačiau man atrodo, kad jokiomis pasaulio tvarkos netobulumo ir nesėkmės kategorijomis neįmanoma suvokti to, kas įvyko vasario 24-tąją. Neva Vakarai kažką padarė ne taip po 1991 metų ir tai sąlygojo karą. Ne. Bėda yra ne Vakarai, ne JAV, o Rusija. Rusiją po SSRS žlugimo visais būdais buvo stengiamasi integruoti į naują tikrovę. Ji buvo įleidžiama į NATO plėtros programą, galėjo detaliai stebėti procedūras ir įsitikinti, kad NATO neturi jokių užslėptų imperialistinių ambicijų. Taip pat buvo skiriamas milžiniškas Vakarų kapitalas stengiantis reformuoti Rusiją. Galiausiai, vyko intelektualinis Vakarų eksportas į Rusiją siekiant jai padėti reformuoti valstybinį sektorių. Bet mes matome, kad Rusijoje neįvyko permąstymas, kaip suvokti savo istoriją, kas mes esam ir kur mes einam. Tokio mentalinio proceso Vakarai už pačią Rusiją negalėjo atlikti.

Tad Tavo įvardyti dabartinės pasaulio tvarkos principai lieka galioti. Taip pat akivaizdu, kad Rusija šių principų nesilaiko, o pax americana yra ribota. Akivaizdu ir tai, kad pirminė ir svarbiausia pasaulio tvarkos trūkinėjimo priežastis yra Rusija. Tačiau ko galėtų imtis Vakarai siekdami išlaikyti pasaulio tvarką dabartinėje realybėje?

Vakarai tam tikru metu – 2008, 2014 metais – galėjo objektyviau įsisąmoninti tai, kas vyksta, nes jie vis dar stengėsi „atžaisti“ Rusiją. Bet vėlgi Vakarų atsibudime šį mėnesį matau tik pozityvius ženklus. Mes pamatėme, kad Vakarų Europos visuomenėms nebeužtenka, kad jų vyriausybės krentant bomboms išreikštų gilų susirūpinimą. Tai irgi yra lūžis. Atsiranda nauja paradigma, kad dabartinė pasaulio tvarka turi būti ginama ir karinėmis priemonėmis. Visa ginkluotė, dabar plaukianti į Ukrainą, tam tikra prasme tai ir parodo.

Ar tai kažką pakeis ateityje? Ar tai taps nauju pasaulio tvarkos principu, kai prie žmogaus teisių, tarptautinės teisės ir šiuos principus užtikrinančios pax americana atsiras naujas karinės galios svarbos punktas?

Viena vertus, kolektyvinės karinės galios naudojimas gynybai buvo Jungtinių Tautų chartijoje nuo pat 1945 m. Šis principas buvo ne kartą realizuotas, pavyzdžiui, Korėjos kare, Kuveito išlaisvinimo operacijoje. Tačiau šis karas dar ryškiau parodė, kad kariniai veiksmai yra normalus politikos pratęsimo įrankis, jei tik tie veiksmai yra legitimūs ir teisingi Tomo Akviniečio teisingo karo prasme – šiuo konkrečiu atveju Ukrainos gynyba ir Vakarų parama jai. Nes pastaruoju metu buvo manoma, kad galima išvengti karo kitomis priemonėmis. Manau, kad šis atsibudimas nėra momentinis. Sakyčiau, jog ta destrukcija visiškai šalia mūsų sienų prabudino ir noriu tikėti, kad adekvatesnis pasaulio suvokimas išliks.

Grįžkim prie JAV kaip pasaulio policininkės. Kaip ir kalbėjom, ji pastarąjį šimtmetį atliko bene didžiausią vaidmenį užtikrinant pasaulio tvarką. Todėl nerimą kėlė sulig Trumpo išrinkimu išryškėjusi, bet Bideno iki galo neatsverta atsitraukimo retorika. Ar karas Ukrainoje privers JAV prisiminti senus idealus? Ypač noriu atkreipti dėmesį į Tavo minėtas raudonąsias linijas, kurias peržengus JAV ir Vakarų partnerės nedviprasmiškai atsakydavo siekdamos užtikrinti pasaulio tvarką. Assado cheminio ginklo panaudojimas ir Vakarų atsakas yra ryškus to pavyzdys.  Tačiau čia iškyla esminis klausimas – ar Vakarai ir konkrečiai JAV taip pat ryžtingai reaguotų, jei cheminį ginklą Ukrainoje panaudotų Rusija? Ar nėra taip, kad pasaulio tvarka saugoma tol, kol baimė neparalyžiuoja?

Iš pradžių apskritai apie Ameriką. Mes jos užsienio politiką suvokiame per prezidentus, bet svarbu atkreipti dėmesį į visas Amerikos užsienio politiką formuojančias institucijas – Valstybės departamentą, Pentagoną, kurie turi savo ilgalaikes veikimo praktikas ir raudonąsias linijas, kurios yra neperžengiamos. Šiuo atžvilgiu dėl raudonųjų linijų išlaikymo Obamos, Trumpo ir Bideno politika buvo labai panaši ir nesakyčiau, kad būtų įmanoma tikėtis smarkiai kitokios Amerikos prezidento reakcijos į karą Ukrainoje negu dabar.

JAV prezidentas Joe Bidenas Europos Vadovų Taryboje kovo 24 d. EPA nuotrauka

Klausimas, ką darytų JAV, jei Rusija bandytų panaudoti cheminį ginklą, yra fundamentalus. Tai priartintų JAV prie susidūrimo su branduoline valstybe. Kol kas NATO viršūnių žinutės Rusijai dėl cheminio ginklo naudojimo yra griežtos, nors ir abstrakčios. Aš neturiu atsakymo, ką darytų JAV. Būtų labai didelė dilema, kaip išlaikyti istoriniais precedentais aiškiai nubrėžtas raudonąsias linijas. Yra įmanomos NATO taikos palaikymo misijos Ukrainoje, bet tai jau yra NATO formatas ir patys žinom, apie ką mes kalbam – apie labai didelio masto branduolinio konflikto galimybę. Atsakymo neturiu, bet, jei Rusija bandytų panaudoti cheminį ginklą, JAV reakcija į tai parodytų, kur mes esame.

Ir jei JAV nereaguotų, dabartinė pasaulio tvarka de facto žlugtų? Nes būtų nebeaišku, kas gi dar tą tvarką palaiko.

Būtent. Sutinku, kad, jei Rusija panaudotų cheminį ginklą ir toliau būtų apsiribojama tik ginklų tiekimu, tai ženklintų visiškai naujos pasaulio tvarkos paradigmos pradžią, nes būtų peržengta raudonoji linija.

Kalbant apie JAV, Rusijos pralaimėjimas yra dviprasmiškas – jis atneštų daugiau stabilumo ta prasme, kad būtų eliminuotas akivaizdus tvarkos laužytojas, tačiau Rusijai  žlugus ji taptų savotiška Kinijos provincija. Ar stabili pasaulio tvarka apskritai įmanoma tol, kol bus esminis ideologinis skirtumas tarp dabartinių Vakarų ir ekspansyvaus komunizmo? Be to, kuo įtampa su Kinija skiriasi nuo ikikarinės Rusijos konfrontacijos su Vakarais?

Rusijos ateities klausimas yra labai įdomus. Viena vertus, taip, Rusija, ypač jos rytinė dalis, gali de facto tapti Kinijos provincija, iš kurios į Kiniją būtų sąstatais gabenami gamtiniai ištekliai. Kita vertus, Rusija gali suskilti į įvairius etninius vienetus. Taip pat kalbama apie tam tikrų miestų bei sričių autonominius judėjimus. Bet Rusija gali ir išlaikyti vientisumą, nes klausimas, ar ir patys Vakarai norės Rusijos sugriuvimo, dar vienų 1917 metų. Bet kuriuo atveju manau, kad po šito karo nebebus taip, kaip buvo per pastaruosius dvidešimt–trisdešimt metų, kai Rusija savo santykinę galią galėjo palaikyti remdamasi energetinių išteklių eksportu į Vakarų Europą ir kapitalo susigrąžinimu į Rusiją.

O dėl Vakarų ir Kinijos daug dalykų paaiškės būtent po dabartinio karo. Gali būti labai didelių pokyčių ir nenustebčiau, kad šie pokyčiai paskatintų Kinijos stabilumą. Ji turi įsisąmoninti, kad karas kainuoja labai brangiai. Net ir tai, kad Kinija yra Vakarų fabrikas, nesąlygoja to, kad jai bus leidžiama veikti taip, kaip nori. Nes analogiškai buvo kalbama apie Rusiją – esą Vakarai nieko nedarys, nes Vakarų Europa yra priklausoma nuo rusų naftos ir dujų. Pasirodė, kad su JAV lyderyste įmanoma atsikratyti šios priklausomybės. Vėlgi per kelis mėnesius pamatysim, ar bus paskelbtas visiškas embargas Rusijos naftai ir dujoms.

Taigi nenustebčiau, jei Kinija atsitrauktų ir permąstytų, kaip reikia vystyti santykius su Vakarais. Be abejo, Vakarų laukia labai sunkus darbas siekiant išlaikyti pasaulio tvarką, ir tam prireiks tiek labai aiškaus moralinio kompaso, tiek pozicijų tvirtumo, paremto karine galia, tiek bandymo sugyventi.

Kinijos prezidentas Xi Jinpingas. EPA nuotrauka

Matyti, kad Kinija siekia iš dalies atsiriboti nuo pagalbos Rusijai, nes akivaizdžiai matuojasi sau sankcijas, kurias Vakarai pritaikė Rusijai. Tačiau yra ir kita medalio pusė – analogiškos sankcijos Kinijai būtų daug skaudesnės ir Vakarams. Ar nebūtų taip, kad, Kinijai užpuolus, tarkime, Taivaną, valios ir galimybių greitai pritaikyti skaudžias sankcijas būtų daug mažiau?

Taip, tai būtų pagrindinė dilema. Tačiau, tarkime, kad bet koks rimtas susidūrimas su Kinija galėtų įvykti ne anksčiau kaip po trejų–septynerių metų. Mes jau dabar matome vertės grandinių pasitraukimo iš Kinijos procesus. Jau iki šiol buvo masinių JAV kompanijų gamybos perkėlimo, pavyzdžiui, į Meksiką precedentų. Žinoma, bet kuriuo atveju Vakarams jau dabar reikia galvoti, kas galėtų įvykti, jei Kinija užpultų kitą suverenią valstybę. Kad nebūtų taip kaip dabar, kai dėl rusiškos naftos ir dujų buvo atsikvošėta tik po vasario 24-osios. Gamybos ir vertės grandinių perkėlimas yra daug sudėtingesnis procesas, nei rasti naujų dujos ir naftos šaltinių. Bet panašu, kad gamybinis išėjimas iš Kinijos vyksta ir situacija su Rusijos žaliavomis tapo tam tikra nepriklausomybės nuo autoritarinių režimų kūrimo repeticija.

Rusijos karas prieš Ukrainą atskleidė ir Didžiosios Britanijos vaidmens svarbą, vėl buvo brėžiamos paralelės su Antruoju pasauliniu karu. Paradoksaliai, ypač pirmąją karo savaitę, Londonas galėjo veikti laisviau, nes nereikėjo derintis prie Europos Sąjungos. Kiek britai istoriškai prisidėdavo prie pasaulio tvarkos kūrimo ir palaikymo ir koks galėtų būti jų ateities vaidmuo?

Aš nemanau, kad Britanijos buvimas ar nebuvimas Europos Sąjungoje stipriai sąlygojo, kokios politikos ji gali imtis, nes net ir būdama ES ji vykdė gerokai aktyvesnę užsienio politiką nei kitos narės. Laisvos užsienio politikos prerogatyva Europos Sąjungoje yra gana plati.

Pamenu, kaip 2015 m. visų Sirijos įvykių kontekste žiūrėjau karštus parlamento debatus, ar reikia bombarduoti ISIS. Buvo nuspręsta, kad reikia, ir nuo sprendimo britų parlamente iki bombų Sirijoje tepraėjo dvi valandos. Tuo noriu pabrėžti, kad tai buvo sprendimas, kuriame kitos ES šalys iš esmės nedalyvavo, nes Prancūzija jau buvo atlikusi intervenciją, o Vokietija ir kitos šalys to atsisakė.

Britai visada vykdė aktyvią užsienio politiką ir jų dėmesys Ukrainai ir šiam regionui yra malonus, bet nėra netikėtas. Tai iliustruosiu vienu pavyzdžiu. Mano bičiulis, britų analitikas Jamesas Sherras ilgą laiką dirbo Chatham House analizės centre Rusijos programos vadovu. Prieš metus jis gavo vieną aukščiausių Britanijos valstybinių apdovanojimų – Order of British Empire – už „Jos Didenybės interesų atstovavimą pasaulyje“. O kieno interesams jis atstovavo?  Plakė Rusiją nuo pat 1990-ųjų, sakė Vakarams, kad reikia būti blaiviems Rusijos atžvilgiu, kritikavo Vakarus, jog privertė Ukrainą pasirašyti Budapešto memorandumą, atsisakant branduolinio ginklo, ir kritikavo Londoną, kad jis yra per švelnus Rusijos atžvilgiu. Ir už visa tai jis gavo aukštą Britanijos apdovanojimą. Aš maniau ir tebemanau, kad Didžiajai Britanijai mūsų regionas buvo ir tebėra svarbus.

Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Borisas Johnsonas ir Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. EPA nuotrauka

Jei žvelgiame į istoriją, ryškiausias atvejis, kai Britanija įsitraukė į Europos žaidimą, tai yra Vienos kongreso tvarka ir Britanijos užsienio reikalų ministras Lordas Castlereaghas. Jis kartu su Vienos užsienio reikalų ministru Metternichu buvo to Europos koncerto kūrėjai, kuris įtvirtino kontrrevoliucijos ir idėjinio Europos susietumo per monarchinį solidarumą principus. Dabar tai skamba tragikomiškai, bet 1822 m. jis nusižudė vien dėl to, kad britų kabinetas jam neleido tęsti tokios aktyvios politikos.

Taip pat galime pažvelgti į Pirmojo pasaulinio karo išvakares. Šiuo metu Pirmojo pasaulinio karo istoriografijoje vienas didžiausių debatų yra apie to meto britų užsienio reikalų ministro Sero Edwardo Grey veikimą paskutinėmis Liepos krizės dienomis. T. y. tos Sarajevo įvykių sąlygotos krizės, kurios nesuvaldymas lėmė Pirmojo pasaulinio karo pradžią. Pagrindinis klausimas, ar galėjo ir ar turėjo seras Edwardas Grey anksčiau įsijungti į krizę ir suvaldyti Europos pražūties traukinį. Kitaip tariant, Britanija visuomet buvo matoma kaip tam tikra Europos politikos moderatorė. Ateitis parodys, ar ji ir toliau bus aktyvi žaidėja, džiugu, kad ji dirba harmoningai kartu su Jungtinėmis Valstijomis.

Karas Ukrainoje tarsi į antrą planą nustūmė ištisus pasaulio regionus, pradedant Pietų Amerika, baigiant didžiausia pasaulio demokratija Indija. Ar apskritai galima kalbėti apie pasaulio tvarką, turint omenyje ne tik Vakarų pasaulį? Koks būtų pasaulio tvarkos idealas, paremtas platesniu valstybių įtraukimu ir realistiškomis prielaidomis?

Visame pokalbyje kalbėjau apie Vakarus ir JAV, tačiau jokiu būdu neįmanoma ignoruoti Indijos, Vidurinių Rytų ar visos Pietryčių Azijos. Jeigu žiūrime labiau į ateitį, bus labai svarbu, kokiu keliu pasuks valstybės šiuose regionuose. Tam tikru atžvilgiu jau dabar šios valstybės sprendžia, kurioje pusėje – JAV ar Kinijos – jos atsidurs. Indija yra labai įdomus atvejis. Ministras pirmininkas Narendra Modi skambinėja Putinui nuo pat karo veiksmų pradžios, kartu Indija turi labai rimtų nesutarimų su Kinija, pavyzdžiui, dėl vadinamosios Perlų vėrinio koncepcijos – Kinijos rengiamos karinės infrastruktūros nuo žemyninės Kinijos iki Persijos įlankos. Manau, kad Indija vis dar aktyviai ieško savo vietos.

Dabar dėl tarptautinės tvarkos idealo. Pirmiausia po Rusijos invazijos į Ukrainą labai svarbu dar kartą įtvirtinti sienų neliečiamumo principą. Kad visiems būtų aišku, jog kitos suverenios valstybės sienų peržengimas sąlygos labai rimtą politinę izoliaciją ir ekonomines sankcijas. Kitas principas yra visuotinės žmogaus teisės.

Po 1990-ųjų aktuali modernizacijos teorija teigė, kad valstybių ekonominė raida sąlygos demokratizacijos plėtrą. Ši teorija nepasitvirtino, ir Kinija yra geriausias to pavyzdys. Bet aš nemanau, kad šią teoriją reikia išmesti į šiukšlių dėžę todėl, kad jos nepavyko įgyvendinti absoliučiai. Mano galva, demokratizacijos siekis vis tiek yra pagrindinis aspektas, kuris turėtų sąlygoti užsienio politikos formavimą. Ir kietosios politikos sugrįžimas, apie kurį kalbėjome pradžioje, gali iš naujo įgalinti trisdešimties–keturiasdešimties metų senumo idealų atgimimą.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien