Istorinės Lietuvos totorių kapinės. Trys stotelės

Šiemet menamai sukanka 700 metų nuo pirmosios lietuvių sąjungos su totoriais sudarymo (jokių tai patvirtinančių šaltinių nėra). Per šiuos metus totoriai ir lietuviai ne tik kartu kovojo, bet ir kūrė unikalų kultūrinį paveldą. Lietuvos totorių kultūros ypatumų randame išlikusiuose raštijos paminkluose, originalioje architektūroje, spalvingame folklore, įdomiuose papročiuose ir tradicijose. Lietuvos totorių kultūra vienaip ar kitaip visada buvo susijusi su jų išpažįstama religija – islamu.

Šiandien, norėdami susipažinti su išlikusiu totorių kultūros paveldu Lietuvoje, galime aplankyti keturias mečetes, esančias Nemėžio, Keturiasdešimt Totorių, Raižių gyvenvietėse ir Kauno mieste, arba leistis į kelionę po išlikusias istorines totorių kapines.

Lietuvos totorių laidotuvių papročiai neatsiejami nuo musulmoniškų tradicijų, tačiau juose galima pastebėti lietuvių laidotuvėms būdingų papročių elementų. Kapines totoriai iki šiol vadina mizar arba zirec. Senose totorių kapinėse niekada nepamatysite atitvertų vienas nuo kito kapų, nes totorių išpažįstamas islamas skelbia visų žmonių lygybę prieš Dievą.

Mirusysis laidojamas taip, kad Paskutiniojo teismo dieną, kai pašauks arkangelo Izraelio trimitas, pakilęs iš kapo galėtų eiti tiesiai į Mekos pusę. Totoriai taip pat tiki, kad tam tikrą akimirką mirusįjį aplanko angelai Munkaras ir Nakyras, tad kapas turi būti toks, kad velionis galėtų jame atsisėsti.

Lietuvos totoriai musulmonų kapinėms suteikia magiškų, kartais net stebuklingų galių. Apie senas, apleistas totorių kapines ir totoriai, ir krikščionys pasakoja įvairių padavimų. Kalbama, kad ant kai kurių kapų savaime atsiranda nedideli akmeniniai pilkapiai, kad naktimis virš jų pasirodanti neįprasta šviesa. Drąsuoliai, sudrumstę tų vietų ramybę užardami kapines, baudžiami mirtimi, liga arba tampa luoši. 

Kapinės – tai ištisa tautos istorija, kuriose besikeičiančių laikotarpių liudytojais tapo paminkliniai užrašai. Tradiciniai Lietuvos totorių memorialiniai paminklai nuo seno buvo paprasti lauko akmenys. Akmuo, padėtas galvos pusėje, išgraviruojamas, tai yra tampa paminkliniu antkapiu.

Anksčiau totorių kapinėse fasadinė paminklo dalis buvo priešingoje pusėje nei krikščionių, tačiau dabar paminklų fasadinė dalis dažniausiai atsukama į kapo pusę. Šią tradiciją totoriai perėmė iš lietuvių ir praktikavo pastaruosius 30–40 metų. Lietuvos totorių antkapių apipavidalinimas neretai prieštarauja tradicinei islamo praktikai. Ant totorių antkapių dabar galima aptikti ne tik informacijos apie mirusįjį, bet ir jo nuotraukų bei kitų vaizdinių.

Istorinių kapinių antkapiniuose užrašuose galima įžvelgti savosios ir priimtos kultūros atspindžių. Seniausi antkapiai, turintys užrašų, yra išlikę iš XVII a. antrosios pusės. Raižyti užrašai ne visada gerai įskaitomi. Antkapiai išmarginti arabų, lotynų ir kirilicos abėcėlių raidėmis surašytais užrašais. Keturių dalių užrašą sudaro tikėjimo išpažinimas arabų kalba: „Nėra kito dievo, išskyrus Dievą, ir Muchamedas yra Dievo pasiuntinys.“

Neretai aptinkama posakių turkų kalba, mirusiojo vardas ir pavardė, mirties data. Kartais visas antkapis gali būti išraižytas arabiškais rašmenimis, po kuriais galėjo slėptis ne tik arabų ir turkų, bet ir lenkų kalba parašytas tekstas. Tokie užrašai atsirado po 1863 m. sukilimo, kai Lietuvos totoriai buvo priversti antkapių užrašus rašyti tik rusiškai, nes lenkų kalba buvo uždrausta.

Seniausias arabiškais rašmenimis ir turkų kalba užrašas ant antkapio, datuojamas 1626 m., išliko Keturiasdešimt Totorių kaimo kapinėse.

Beveik visuose istorinių totorių kapinių antkapiniuose akmenyse būna išraižytas pusmėnulis ir žvaigždė – išskirtinis ženklas, kad čia palaidotas islamo tikėjimo atstovas. 

Pirma stotelė – Švenčionys

1486 m. Lietuvos metrikoje pirmą kartą minimas Švenčionių miestelis. Nors miesto įsikūrimas ar įkūrimas tiksliai nėra žinomas, rašytiniai šaltiniai ir tyrinėtojų prielaidos Švenčionis kaip valsčiaus pradžią nukelia į XIII–XIV a. Kunigaikštis Vytautas Švenčionyse turėjo dvarą, į kurį atvykdavo medžioti.

XV a. Švenčionyse ir jo apylinkėse Vytautas įkurdino pirmuosius totorius. Jų palikuonys buvo sumanūs amatininkai, todėl miestas buvo vienas iš viduramžių amatų centrų. Totoriams galėjo būti paskirta žemės, leista statyti mečetę ir įsteigti kapines. Į Švenčionių miestą vedė trys svarbūs prekybos keliai, kuriais vilkstinės prekeivių iš Polocko, Vitebsko ir dar tolimesnių žemių traukdavusios jūros link. Miestelyje ir jo apylinkėse apgyvendinti totoriai turėjo saugoti šiuos kelius bei tiltus.

Anuomet Švenčionyse buvo audimo, pakinktų siuvimo dirbtuvės, o vietos totoriai garsėjo odos apdirbimu.

Iki šių dienų Švenčionių miestelyje totorių istorijai svarbaus kultūros paveldo išlikę nedaug. Čia galime aplankyti tik medžių pavėsio gaubiamas ir iki šiol veikiančias istorines Lietuvos totorių kapinės. Šios kapinės užima 0,37 hektaro plotą. Švenčionių totorių kapinės, kaip ir daugelis kitų, išlikusių dabartinės Lietuvos teritorijoje, gerokai skiriasi nuo kitų kraštų musulmoniškų kapinių, nes jose susipina musulmoniški ir krikščioniški elementai.

Kapinėse netrūksta paminklų su užrašais, piešiniais ir nuotraukomis. Kai kurie kapai aptverti tvorelėmis, kurios taip pat liudija vietinių lietuvių papročių įtaką. Kaip minėta anksčiau, ši tradicija neturi atitikmenų musulmoniškame pasaulyje. Pagal islamo tradiciją kapai nėra dažnai lankomi, tačiau paveikti krikščioniškosios tradicijos Lietuvos totoriai ėmė kapinėse lankytis kur kas dažniau.

Švenčionių totorių kapinėse, kitaip nei daugelyje kitų istorinių totorių kapinių Lietuvoje, galime matyti kur kas daugiau paminklinių akmenų įrašų, kurie puikiausiai matomi, atnaujinti, įskaitomi. Jei ir nesuprantami rašmenys (arabų kalba), tačiau aiškios datos, simboliai nukelia mintis ir apmąstymus į laiką, kai šiame krašte gyveno totorių šeimos. Tai vienintelės Aukštaitijos regione oficialiai veikiančios musulmonų kapinės. 

Vietinės totorių bendruomenės tradicija – kasmet prieš paskutinį rugpjūčio šeštadienį susirinkti Švenčionių miesto totorių kapinėse ir maldomis paminėti mirusius artimuosius. Ši ne vienus dešimtmečius skaičiuojanti tradicija prasideda nuo mirusiųjų paminėjimo Baltarusijoje, Vidžių miestelio totorių kapinėse (mizare) gegužės 31 d. ir, apėjusi ratą, baigiasi rugpjūčio pabaigoje Lietuvoje Švenčionių totorių kapinėse (mizare).

Šiomis dienomis totoriai turi galimybę ne tik pasimelsti prie savo giminių kapų, bet ir glaudžiau pabendrauti tarpusavyje. Šie kasmetiniai suvažiavimai turi ir didelę socialinę reikšmę. Po maldų ir tradicinės sadakos arba sadagos (vaisių, saldainių ir kitų saldumynų išmaldos) išdalijimo totoriai susirenka namuose, kur gali aptarti einamuosius reikalus, pabendrauti, supažindinti jaunimą ir kartu padėti pamatą kuriant naujas totoriškas šeimas. Taip bendruomenė daugelį metų buvo saugoma nuo asimiliacijos.

Antra stotelė – Milkūnai

Milkūnai – tai nedidelis kaimelis Švenčionių rajone, Svirkų seniūnijoje, netoli Baltarusijos pasienio. Visi Milkūnai – dabar tik kelios sodybos, kurios iki šiol glaudžia čia tebegyvenančias šeimas. Kaimelio gyventojų skaičius neviršija dešimties, tačiau šio nedidelio kaimelio, iš kurio kilęs iškilus filosofas, teologas ir aukštosios matematikos Vilniaus universitete dėstytojas Pranciškus Norvaiša, sodžiuje nuo seno gyveno totorių šeimos. Tiesa, šis jėzuitų kunigas ne vienam gali būti atpažįstamas ir Kristinos Sabaliauskaitės romanuose.

Dabar Milkūnuose belikusi viena sodyba, kurios gyventojai puikiai žino totorių atsikėlimo į Lietuvą istoriją, siekiančią Vytauto Didžiojo laikus, mena tautos šventes ir papročius. Prie pat kaimo yra sentikių kapinaitės, o už kaimo palei Svylos upelį – senosios totorių kapinės.

Norint aplankyti šias nepaprasto grožio istorines totorių kapines, apsuptas tankaus miško, teks pasistengti. Iki kapinaičių veda vienintelis neasfaltuotas kelias, kuris neretai būna apsemtas lietaus vandens, o ūkininkų naudojama sunkioji technika keliuką paverčia sunkiai pravažiuojamu, todėl norint pamatyti vienas iš nedaugelio laiko nepaliestų istorinių totorių kapinaičių rekomenduojame vykti sausuoju metų laiku. Na, o jei jau nutarėte aplankyti Milkūnų totorių kapines kitais metų laikais, nepatingėkite su savimi pasiimti ir guminių batų. 

Trečia stotelė – Salakas

Salakas – tai bene gražiausias Aukštaitijos miestelis, garsus savo akmenine bažnyčia, vertingas išlikusiu spinduliniu gatvių planu, jaukus dėl išpuoselėtų medinių gyvenamųjų namų. Nuo senų laikų Salakas garsėjo kultūrine įvairove ir taikingu skirtingų kultūrų atstovų sambūviu. Šiame nedideliame Aukštaitijos miestelyje šimtmečiais sugyveno skirtingos tautos ir konfesijos.

Praėjusio šimtmečio pradžioje Salako miestelyje gyveno apie dešimt totorių šeimų, daugiausia Dūkšto gatvėje, kaip patys totoriai sakydavę, gyveno vienoje krūvoje. Dar ir šiandien lankydamiesi Salake galime išvysti šioje gatvėje gyvenusių totorių medinius namelius, išsidėsčiusius palei gatvę. Nors dalis šių namų jau seniai negyvenami ir nykstantys, yra ir tokių, kurie puoselėjami ir tvarkomi naujųjų gyventojų. 

Kada totoriai atsikėlė į Salaką, tikslių duomenų nėra išlikę. Iš istorinių šaltinių žinome, kad pagrindinė totorių veikla buvo karyba, tačiau dauguma nekilmingų totorių, neturėdami arba mažai turėdami žemės, vertėsi kailių ir odos apdirbimu, prekyba arkliais, daržininkyste ar vežėjavimu. Anot amžininkų, Salako totoriai buvo geriausi kailiadirbiai visoje apylinkėje.

Populiariausios čia gyvenusių totorių šeimų pavardės buvo Asanovičiai, Aleksandrovičiai ir Gimbickiai. Kad ir kaip gaila, šių pavardžių Salako gyventojų lūpos seniai nėra tarę. Metams bėgant ir keletui totorių šeimų išsikėlus gyventi į Dusetas, jų bendruomenė miestelyje sumažėjo. Senesnioji Salako totorių karta išmirė, jaunesni sukūrė šeimas ir išvažinėjo į kitus miestus. Šiandien Salako miestelyje totorių tautybės asmenų nebelikę (2006 m. dar gyveno viena totorių šeima). 

Į pietus nuo Salako miestelio yra senosios kapinės. Jos įkurtos dar praėjusiame šimtmetyje, apie tai byloja lentelė, buvusi ant mūrinių kapinių vartų. Šiose kapinėse anuomet stovėjusi ir koplyčia, statyta 1786 m. grafo Manuči (Manuzzi). Dabar ji sugriuvusi, o jos buvimo vietą mena tik pavieniai akmenys pamatų vietoje.

1980 m. rugpjūčio 25 d. kapinės buvo uždarytos. Kapinių plotas yra kiek daugiau nei vienas hektaras, visą jų plotą juosia akmeninė tvora. Pietinėje pusėje katalikų kapinės jungiasi su totorių kapinėmis ir turi bendrą tvorą, kuri dvejas krikščionių ir musulmonų kapines sujungia į vieną istorinių miestelio kapinių masyvą. 

Kada buvo įkurtos totorių kapinės Salake, tikslių duomenų nėra. Vienas seniausių atnkapinių paminklų datuojamas 1895 m. Kiti išlikę akmeniniai antkapiai byloja apie laidojimus XX a. trečiame dešimtmetyje. Dalis kapų prižiūrimi ir tvarkomi iki šiol, kiti seniai užžėlė ar apaugo žole.

Nemaža dalis antkapių susmegę giliai į žemę, o dalis užrašų ant paminklų jau yra sunkiai įskaitomi. Užrašų būta arabų, lietuvių ir rusų kalbomis. Įrašuose sutelkta informacija apie čia palaidotų totorių amžių, šeimyninę padėtį. Greta yra iškaltas mirusiojo vardas ir pavardė.

Salako totorių kapinėse galime išvysti kelis paminklus ir su arabišku užrašu: „lā ʾilāha ʾillā llāh muḥammadun rasūlu llāh“ („Nėra kito dievo, išskyrus Dievą, ir Muchamedas yra Dievo pasiuntinys“). Šis teiginys atspindi totorių tikėjimo pagrindą.

Už pagalbą rengiant vaizdo pasakojimą ir tekstą dėkojame prof. Galinai Miškinienei.

Projektą iš dalies remia Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.