2022 03 14

Norbertas Černiauskas

Lietuvos Respublikos Seimas

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Istorinės sukaktys turi daug kilnesnį ir svarbesnį tikslą

Dr. Norbertas Černiauskas. O. Posaškovos / Seimo kanceliarijos nuotrauka

Istoriko dr. Norberto Černiausko kalba Seime Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjimo proga, 2022-03-11

Gerbiami Lietuvos Respublikos vadovai, nepriklausomybės atkūrėjai, brangūs renginio svečiai!

Šiais metais Lietuvoje minimi gražūs jubiliejai – 100 metų nuo prieškarinės respublikos vykdytų kertinių amžiaus reformų pradžios, 50 metų nuo pogrindinės Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos pasirodymo, taip pat nuo Romo Kalantos aukos ir Kauno pavasario.

Kad ir kokią istorinę sukaktį švęstume ar kokią valstybinę šventę minėtume, visos jos – nuo Liepos 6-osios ir Gegužės 3-iosios iki Vasario 16-osios, Sausio 13-osios ir, žinoma, Kovo 11-osios – mums primena ne tik konkrečias šių datų atsiradimo aplinkybes, svarbias lyderystes, bet ir tai, kad 800 metų esame ant Europos geopolitinio žemėlapio paribio, ir kad nuolatos reikia dėti pastangas, kad despotijos iš Rytų nepasiglemžtų mūsų teritorijos ar protų.

Todėl tiek senojo, tiek naujojo Lietuvos valstybingumo tradicijos kūrėjai orientavosi ir siekė būti geriau ryčiausiais Vakaruose užuot buvus vakariausiems Rytuose. Kovo 11-osios ir visos šiandieninės epochos kūrėjams šią užduotį pavyko atlikti bene geriausiai – nepriklausomybė buvo atkurta idealiu būdu: ir mokantis iš istorijos, ir nepaliaujant galvojant apie ateitį – ne tik sprendžiant vienadienius iššūkius. Ačiū Jums už tai – juk gyvename laiku, kai nuo Vilniaus iki Varšuvos, Berlyno ar Vašingtono yra arčiau negu iki Astravo, esančio vos už keliasdešimties kilometrų nuo čia. Bet ne kilometrai čia svarbiausia. Astravas yra visomis prasmėmis toliau, pagal daug svarbesnius – tiesos, laisvės ir bendražmogiškų vertybių – parametrus. Taip pat ir pagal požiūrį į praeitį – istorijos ideologizaciją ar kupiūravimą.

Mitingas prieš Astravo atominę elektrinę, 2020 m. Liepos 16 d. Luko Balandžio / „BNS foto“ nuotrauka

Istorinės sukaktys ir jų minėjimas niekaip nepakeis pačios praeities, jos nepagražins ir nesugrąžins. Jos turi daug kilnesnį ir svarbesnį tikslą – tiesos paiešką, dabarties apmąstymą, kalbėjimą apie ateities perspektyvas ir nuolatinį budėjimą prie to, kas atstatyta ir iškovota per paskutinius 32 metus. Kovojant už netobuliausią, bet būtent už tokią Lietuvą, esančią labiausiai Vakaruose negu bet kada anksčiau.

Neslėpkime, pastaruoju metu būta bandymų pasitelkti paskirus istorinius vaizdinius ar žodyną siaurai politinei retorikai. Šventinės Sausio 13-oji, Vasario 16-oji, matyt jau ir Kovo 11-oji, euroatlantinė integracija, valstybiniai ar tautiniai simboliai, partizanų karas ir net sunkios Holokausto patirtys buvo ne kartą nekorektiškai pritemptos prie populistinių siekinių. Per paskutinius ir visiems nelengvus metus dangstantis tariamu praeities dvasingumu, ženklais ir tuo pačiu neigiant mokslo pasiekimus mėginta klibinti visuomenės sąmoningumą, taisyti susigalvotas istorines klaidas, prisidengiant patriotiniu žodynu kurstyti nepakantumą tam, kas iš esmės pasiekta per visą Kovo 11-osios epochą.

Prie ko gali privesti tokie maži pseudoistoriniai vėjai, pavirtę milžiniškais dezinformacijos uraganais budrumą praradusioje visuomenėje, galėjome įsitikinti pačiu baisiausiu būdu, kai prieš dvi savaites vienas valdovas, paskaitęs „istorinę“ paskaitėlę, įsakė savo kariaunoms žudyti kaimyninės šalies gyventojus.

Tad mūsų garbingos sukaktys ir minėjimai pirmiausiai mums turi priminti, kad istorija nėra tik į vitrinas suguldyta graži ir patogi praeitis. Istorija – tai nuolatinis mąstymas apie universalias ir besikeičiančias vertybes, apie kiekvieno asmens svarbą ir atsakomybę, apie šalies valstybingumo tradiciją ir kiekvieno indėlį į ją, apie Lietuvos tautas ir kultūras bei jų sugyvenimą. Galiausiai dar ir dar kartą analizuodami istorinius pavyzdžius, turime tinkamai reaguoti į menkiausius antidemokratijos, populizmo ir dezinformacijos daigus.

Šiomis dienomis vertėtų prisiminti ir nueiti bei vėl nulenkti galvą vos prieš kelerius metus garbingai Rasose palaidotam 1863 m. sukilimo vadui Zigmantui Sierakauskui, kuris gimė Volynėje, Ukrainoje, ten augo ir atėjus lemtingai akimirkai žuvo, tiksliau buvo nužudytas, Lietuvoje, kovojant su Maskvos imperija. Sierakausko senelis kovojo dar 1794 m. Tado Kosciuškos ir Jokūbo Jasinskio sukilime, tėvas žuvo po 40 metų dar viename kare prieš tą pačią imperiją.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Neabejotina, istorinės aplinkybės ir šių kovotojų tapatybės anuomet buvo kitokios, kaip ir patys žmonės, tad labiausiai reikėtų prisiminti ir atkreipti dėmesį į Sierakausko senelio, tėvo ir jo paties lūpomis skambėjusį nesenstantį lietuvių, lenkų ir rusėnų sukilėlių šūkį už jūsų ir mūsų laisvę. Jis vėl ir vėl kaip niekad aktualus. Tiek pirmiausiai Ukrainoje, tiek Baltarusijoje, tiek visose Vidurio Rytų Europos „kruvinose žemėse“, kurių dalis vėl plūsta krauju.

Tad šiandien, šios dienos proga, norėčiau visiems palinkėti, kad prieš 32 metus prasidėjusią naują epochą turime ir toliau kurti, o tiems, kuriems šiandien reikia jųjų kovo 11-ąsias apginti – kuo smarkiau padėti.

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.