Istoriniame pastate – pirmasis Holokausto Lietuvoje ir Vilniaus geto muziejus

Dr. Simonas Strelcovas yra istorikas, Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus direktorius. Tekstas skirtas artėjančiai Tarptautinei Holokausto aukų atminimo dienai.

Neretai susidaro įspūdis, kad mūsų visuomenė praeities pavienius veikėjus ir ištisas kartas istoriškai vertina per atgyvenusį jie ir mes naratyvą. Deja, taikydami tokią primityvią klišę, patys save uždarome į nedidelį istorijos kambarį, kai turime galimybę vaikščioti po nuostabius istorijos rūmus. Muziejuose galime ir turime išmokti priimti ir dalintis istorine erdve. Ne fizine, o kultūrine, emocine ir mentaline. Tam, kad išmoktume dalintis tokia bendryste ir dialogu paremta istorine erdve, pirmiausia turime matyti bendrą vaizdą ir ištirti detales. Turime ir stebėti, ir sąveikauti. Muziejuje mes susiduriame su kita, praeityje gyvenusia, Lietuvos dalimi. Kai muziejaus ekspozicijos, edukacinės programos ir eksponatai mus kalbina, atsiveriame ir klausomės, ką kita Lietuva pasakoja apie save.

Holokausto Lietuvoje suvokimo ir jo atminties raidą kultūroje, politikoje ir švietime galėtume vertinti kaip vingiuotą kelią, kuris iki šiol neaišku, kur veda, kaip ir neaišku, kas juo keliauja. Tiesa, per pastaruosius tris dešimtmečius Lietuvoje buvo padaryta labai daug. Trauminės Lietuvos istorijos skyriai, tokie kaip Holokaustas, susilaukė didelio istorikų susidomėjimo, ir šiandien turime įspūdingų rezultatų, kuriais galime džiaugtis: šimtai ir, ko gero, jau tūkstančiai mokslo renginių, tarptautinis bendradarbiavimas, šaltinių publikavimas, disertacijos, straipsniai ir monografijos. Apimtis tokia, kad nejučiomis gali pradėti suktis galva.

Vis dėlto šiuo atveju norisi prisiminti Aleksandrą Štromą, kuris teigė: „Išbridusi iš tarybinės balos Lietuva tam, kad įtvirtintų save Europoje bei pasaulyje, turėtų užsibrėžti labai ambicingus kultūrinius bei kūrybinius planus.“ Mūsų gyvenimo kasdienybę užpildė daug svarbių erdvių: mokyklos, sporto klubai, socialiniai tinklai, miesto erdvės ir kitos susibūrimo vietos. Tarp svarbiausių ir plačiausiai naudojamų yra muziejai ir paveldo objektai. Muziejai, kurie sugeba patraukliai pateikti pasakojimą pačiomis sudėtingiausiomis temomis, tampa ne tik atminties ir istorijos pažinimo vieta, bet ir svarbia šiuolaikinio laisvalaikio praleidimo forma. Šiandien šie kolektyvinės kultūrinės atminties centrai išgyvena sparčius pokyčius. Naujos technologijos muziejams suteikia daugiau galimybių dalintis patirtimi ir perspektyvomis.

Praėjus daugiau kaip trims dešimtmečiams po nepriklausomybės paskelbimo, Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus pakvies į naują padalinį – Holokausto Lietuvoje ir Vilniaus geto memorialinį muziejų. Muziejus įveiklins istorinį Vilniaus geto bibliotekos pastatą Žemaitijos g. 4. Jau tapo įprasta praktika, kad moderniame muziejuje fizinei erdvei suteikiama tokia pati vertė, kaip ir kolekcijai. Ir šiuo atveju Vilniaus geto bibliotekos pastatas geriausiai perteikia istorijos vyksmą, kiekviena jo siena, kiekvienas kampas kalba ir laukia lankytojų.

Gyvename vartotojiškoje visuomenėje ir neretai girdime, kad esame vartotojai. Vis dėlto ne mažiau svarbu ir tai, kad mus kaip asmenybes formuoja tai, kur renkamės ir kaip mokomės. Muziejus – tai nuolatinio mokymosi erdvė. Pagal šiandien turimą koncepciją būsimame muziejaus padalinyje ypatingas dėmesys bus skiriamas tarpdisciplininių, edukacinių, pažintinių patirčių mozaikai.

Siekiamas rezultatas – atėjusio žmogaus virsmas iš lankytojo į dalyvį. Holokausto Lietuvoje (tiek provincijoje, tiek ir didžiuosiuose miestuose) ir Vilniaus geto istorijos perteikimas ir įerdvinimas Žemaitijos g. 4 taps centrine Holokausto atminties ekspozicine vieta ir sudėtine didesnio Lietuvos istorijos naratyvo dalimi. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus su nauju padaliniu žengs dar dinamiškesnio muziejaus kryptimi. Naujajame muziejuje parodos bus derinamos su kitų veiklų įvairove, pritraukiant įvairių lankytojų, sąveikaujant kartoms ir kultūroms bei mokantis pažinti praeitį, tampant istorijos dalyviais.