Istorinis Juozapas iš Nazareto

Nėra nė vienui vieno užrašyto ištarto Juozapo žodžio. Tačiau jeigu pasitikime evangelistų liudijimu bei to meto aplinkos pavyzdžiais, mes galime išvysti Juozapą I amžiaus autorių akimis. O tai jau šis tas.

Reikia pabrėžti, kad įkvėptieji autoriai nerašė Jėzaus gyvenimo biografijos, bet iš turimų šaltinių atrinko tai, kas yra svarbu skelbiant, kad Jėzus iš Nazareto yra Mesijas, Dievo Sūnus: „Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė dar daugel kitų ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje. O šitie yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per jo vardą“ (Jn 20, 29–30). Todėl ir apie asmenis, ypač susijusius su Jėzaus vaikyste, rašoma tiek, kiek jie svarbūs šiai Žiniai atskleisti.

Dovydo, Jokūbo ar Helio sūnus?

Jei bendrautume su I amžiuje gyvenusiu žydu, jis pirmiausia mūsų paklaustų: „Kieno vaikas esi, kas tavo protėviai, iš kurios giminės kilęs?“ Šie duomenys būdavo tarsi asmens kodo numeris mūsų dienomis, jie leidžia mus identifikuoti. Buvo įprasta, kad kiekviena žydų šeima žinojo nuo 3 iki 7 savo protėvių genealogijos eilių. O priklausymas vienai iš 12 Izraelio giminių liudijo tavo priklausymą išrinktajai Dievo tautai.

Tiek Lukas, tiek Matas paliudija, kad Juozapas buvo kilęs iš garbingos Judo giminės, mesijinės Dovydo atšakos. Juozapas – paskutinysis nekarūnuotas dovydiškas karalius, kuriam buvo lemta išvysti kadaise Dievo Dovydui duoto pažado išsipildymą. Nors Matas Juozapo tėvą vadina Jokūbu, o Lukas – Heliu, iš esmės tai nieko nekeičia, nes svarbiausia, kad Juozapas yra Dovydo palikuonis.

Žinoma, Kristaus genealogijų neatitikimo problema yra atskira ir labai įdomi tema, čia tik galima paminėti pagrindines teorijas: Matas pateikia Juozapo genealogiją, o Lukas – Mergelės Marijos; Juozapo tėvui mirus, šio brolis vedė Juozapo motiną ir buvo laikomas legaliu tėvu; Juozapas buvo įsūnytas giminaičio.

Sprendžiant iš to, kad per gyventojų surašymą Juozapas turėjo vykti į Betliejų, o grįždamas iš Egipto planavo ten apsistoti – vadinasi, ten buvo jo gimtinė.

Aišku, kad Juozapas turėjo tėvą ir motiną, buvo pradėtas ir gimė kaip kiekvienas iš mūsų. Pagal Abraomui duotą paliepimą, aštuntą dieną po gimimo tėvas apipjaustė berniuką ir suteikė jam Senojo Testamento patriarcho, mylimiausio Jokūbo sūnaus, Juozapo (hebrajiškai Yosef) vardą, kuris reiškė „Jis (Dievas) pridės“. Kadangi to meto šeimos buvo gausios, Juozapas tikrai turėjo ir brolių bei seserų: II amžiaus rašytojas Hegesipas mini Klopą (ar Kleopą), kuris buvo Juozapo brolis ir vadinamųjų Viešpaties brolių tėvas.

Skaistus jaunuolis ar senolis našlys?

Kaip minėta, evangelistai nepasižymėjo smalsumu, tad nežinome nieko apie Juozapą iki jo sužadėtuvių su Marija. Iš šios tylos kilo du visiškai priešingi Juozapo įvaizdžiai: seno našlio su krūva vaikų bei anūkų ir skaistaus jaunuolio. Kaip tai atsitiko?

Prie to prisidėjo apie 120–130 m. sukurtas pirmasis krikščioniškas bestseleris – Genesis Mariae (Marijos Gimimas, arba Jokūbo protoevangelija), jo būta tokio populiaraus, kad mūsų laikus pasiekė apie 130 rankraščių graikų kalba, neskaitant lotyniškų, siriškų, etiopiškų, slaviškų, armėniškų, arabiškų vertimų. Galima sakyti, tai ankstyviausias mariologinis veikalas, skirtas išaukštinti Marijos mergeliškumą ir šventumą.

Apokrifo autorius, Palestinos judeo-krikščionis, panaudojo išlikusius autentiškus pasakojimus – žodinę ir rašytinę tradiciją, supindamas ją su Senojo Testamento istorijomis ir legendomis. Šis apokrifas didelę įtaką padarė Rytų Bažnyčios pamaldumui. Čia Juozapas vaizduojamas kaip senyvas našlys, turintis vaikų iš pirmosios santuokos, kuriam Jeruzalės šventyklos kunigai patiki globoti dvylikametę Mariją.

IV a. sukurtas apokrifas Dailidės Juozapo istorija žengia dar toliau. Juozapas vaizduojamas kaip našlys su šešiais vaikais, pateikiami net jų vardai. Toliau apokrifo autorius pasako, kad Juozapas buvo keturiasdešimties, kai vedė ir santuokoje išgyveno 49 metus. O sulaukęs 90 metų, jis buvo paskirtas Marijos globėju ir mirė, kai jam suėjo 111 metų.

Norėdami suprasti tokį pasirinkimą, turime pažinti to meto istorinį kontekstą. Plintant krikščionybei, jos sekėjai susilaukdavo puolimų tiek iš judėjų, tiek iš pagonių pusės. Labiausiai buvo puolamas mokymas apie Jėzaus pradėjimą be vyro ir Marijos mergystę. Juozapas buvo savotiška problema, nes jis nekrikščionių buvo laikomas Jėzaus fiziniu tėvu, taip pat evangelijose minimi Viešpaties broliai ir seserys buvo laikomi Juozapo ir Marijos vaikais. Todėl apokrifinės tradicijos stengėsi „nukenksminti“ Juozapą, padarydamos jį senuku, kuriam Marija tiktų net ne į dukteris, o į anūkes.

Kaip minėta, tokia senyvo Juozapo tradicija iki šiol gyvuoja Rytų Bažnyčioje (ikonose Juozapas vaizduojamas žilabarzdis). Tuo metu Vakarų autorius Jeronimas, garsiausias savo meto biblistas, pirmasis įvardijo, kad ši apokrifų tradicija yra nepatikima: „Kai kurie žmonės, kurie seka apokrifų nesąmonėmis, paisto, kad Viešpaties broliai yra Juozapo sūnūs kitos žmonos bei įvardija moterį Melcha ar Eša. Kaip išdėstyta knygoje, kurią parašėme prieš Helvidijų, mes suprantame Viešpaties brolius, ne kaip Juozapo sūnus, bet Išganytojo pusbrolius, vaikus Marijos – Viešpaties motinos tetos – kuri vadinama motina Jokūbo Mažojo, Juozapo ir Judo, kurie, kaip mes skaitome, vadinami Viešpaties broliais, kitoje evangelijos vietoje. Be to, visi Raštai rodo, kad pusbroliai vadinami broliais.“

Tad lieka klausimas: jei turėtume laiko mašiną ir nusikeltume į tą metą, kai Juozapas susižiedavo su Marija, kokio amžiaus jį sutiktume? Pagal to meto papročius, vaikinas tapdavo tinkamas vedyboms, kai jam sueidavo 18 metų. Nesame tikri, ar Juozapui tiek ir buvo, bet jis, žmonių akimis žiūrint, buvo eilinis jaunuolis iš eilinio kaimo – tad ir tuokėsi būdamas jaunas, gal aštuoniolikos, gal dvidešimties – bet tikrai ne keturiasdešimties ir ne devyniasdešimties.

Evangelistai, nepaminėdami išorinio Juozapo ir Marijos santuokos išskirtinumo, šią žinią tarsi ir patvirtina. Jau minėtas šventasis Jeronimas palaiko mintį, jog Juozapas ir Marija abu buvo tyri: „Tu sakai, kad Marija neišliko mergelė; o aš tau teigiu, kad Juozapas buvo mergeliškas per Mariją, kad iš mergeliškos santuokos gimtų mergeliškas sūnus. Nes jei kaltinimas svetimavimu neskiriamas šiam šventam vyrui ir jei nerašoma, kad jis turėjęs kitą žmoną, ir jei jis buvo daugiau gynėjas nei Marijos vyras, kurią jis buvo vedęs, belieka tik teigti, kad tas, kuris nusipelnė būti vadinamas Viešpaties tėvu, išliko mergeliškas su ja.“

Tikras vyras ir tikras tėvas

Pamaldžioji leksika Juozapą vadina Marijos Sužadėtiniu, taip pažymėdama, kad jų santuoka buvo be sekso, o nusakant Juozapo ryšį su Jėzumi, vartojami globėjo, įtėvio, įstatyminio tėvo terminai – tuo norint pabrėžti, kad Jėzus nėra kilęs iš Juozapo sėklos (kalbant bibliškai).

Tačiau to meto aplinkos žmonėms ir tuo labiau evangelistams Juozapas buvo Marijos vyras ir Jėzaus tėvas. Žinoma, jie nedviprasmiškai paaiškina, kuo išskirtinė buvo jo, kaip vyro ir tėvo, pozicija, tačiau nesistengia nuolat priminti, kas Juozapas nėra. Taip, Juozapas ir Marija tikrai buvo vyras ir žmona, nors jų santuokinis ryšys, kaip sutartinai liudija krikščioniškoji tradicija, neturėjo fizinio artumo – tačiau tai nereiškia, kad jie vienas kito nemylėjo. Tikime, kad Juozapo ir Marijos meilės istorija buvo pati nuostabiausia pasaulyje, kaip sako garbingasis arkivyskupas Fultonas Sheenas – tačiau tai jau kito straipsnio tema.

Istorinis Juozapas atliko visas vyro ir tėvo prievoles: išlaikė šeimą, palaikė žmoną, mokė vaiką melstis, perdavė savo amato žinias. Evangelistas Lukas liudija, kad Juozapas ir Marija ištikimai vykdė visus Įsakymo reikalavimus, keliaudavo į Jeruzalę per įsakytas šventes kaip maldininkai. Tai buvo normali to meto šeima, kurios išskirtinumas buvo paslėptas nuo žmonių akių. Tai turbūt pati geriausia žinia mūsų katalikams vyrams ir tėvams: kad pasiektum šventumo, užtenka klausyti Dievo, mylėti savo žmoną ir dorai auklėti vaikus.

Dailidė ar akmentašys?

Dauguma iš mūsų esame matę geresnės ar prastesnės meninės vertės atvaizdų, kuriuose matome Juozapą ir vaiką Jėzų prie staliaus varstoto. Juk, kaip sako senas geras anekdotas, Juozapas darė klausyklas, kuriose Jėzus klausydavo išpažinčių, o Marija tuo metu kalbėdavo rožinį.

Atrodytų, ir evangelistai sutaria, kad Jėzus buvo dailidė, dailidės sūnus. Tačiau, evangelijos nebuvo parašytos lietuviškai, tad tikrasis terminas, kuris pas mus verčiamas kaip dailidė, yra daug platesnis. Graikiškame tekste Juozapo amatas įvardijamas kaip tekton, hebrajiškas šio termino atitikmuo yra naggar. Jie abu nusako žmogų, kuris dirba su medžiu, akmeniu ar metalu. Iš II amžiaus mus pasiekusios tradicijos liudijimas tarsi ir patvirtina teoriją, jog Juozapo ir Jėzaus darbo sritis buvo plati: minima, kad Juozapas statė namus, darė jungus jaučiams ir plūgus, taip pat namų rakandus iš medžio. Nors Nazaretas buvo provincijos kaimas su 400 gyventojų, tačiau netoliese stovėjo modernus didmiestis Seforis, kuriame visada atsirasdavo darbo nagingiems meistrams.

Kada mirė Juozapas?

Katalikiškoje tradicijoje Juozapas vadinamas laimingos mirties Globėju. Laimingos ne todėl, kad buvo greita ir neskausminga (ką mes klaidingai laikome laiminga mirtimi), bet dėl to, kad mirė ant Jėzaus ir Marijos rankų. Žinoma, šio gražaus pasakojimo nerasime nė vienoje evangelijoje, jis atėjo iš jau minėto apokrifo Dailidės Juozapo istorija.

Evangelistas Matas Juozapą „pamiršta“, aprašęs jo sugrįžimą į Nazaretą po Erodo mirties; Lukas dar papasakoja apie Šventosios Šeimos nuotykį Jeruzalėje, kai Jėzui buvo dvylika, o paskui – tyla iki viešosios Jėzaus veiklos pradžios. Tad tikra viena: Juozapas buvo gyvas, kai Jėzui buvo dvylika, ir mirė iki Jo misijos pradžios – nes Galilėjos Kanoje vykusiose vestuvėse Marija jau dalyvauja viena, kas, aišku, būtų neįmanoma ištekėjusiai moteriai tuo metu.

Galbūt Juozapo užmigimas ir buvo tas ženklas Jėzui, jog atėjo metas pradėti kalbėti žmonėms apie Tėvą, kuris yra Danguje? Kad ir kaip ten būtų, pasakymas, jog Juozapas mirė Jėzaus ir Marijos artumoje, yra teisingas, todėl jo mirtis iš tiesų buvo laiminga. Jo kūnas buvo palaidotas Nazarete, ir jau II amžiuje vietiniai krikščionys prie jo kapo susirinkdavo melstis, tačiau niekur nėra išlikę Juozapo relikvijų – ir tai leidžia egzistuoti teologinei srovei, kuri teigia, kad, kaip ir Marija, Juozapas buvo prikeltas ir su perkeistu kūnu bei siela paimtas į Dangaus šlovę.

Teisusis vyras tėvo širdimi

Ir galiausiai vis vien lieka klausimas: koks tu buvai, Juozapai iš Nazareto? Ką mėgai, kokio charakterio ir temperamento buvai? Visi šie klausimai mums leidžia patiems ieškoti atsakymų. Evangelistas Matas pažymi tik pačią svarbiausią Juozapo savybę – jis buvo teisus. Šis žodis (hebr. zaddik) nurodo ne Juozapo moralinį dorumą, bet greičiau atskleidžia jo ištikimybę Dievo valiai. Teisusis Juozapas yra kaip tie Senojo Testamento patriarchai ir teisieji, pradedant nuo Abraomo, kurie visuomet ir visur ieškojo Dievo valios. Teisusis yra tas, kuris „VIEŠPATIES įstatymu džiaugiasi ir šnabžda jo mokymą dieną ir naktį. Jis yra lyg medis, pasodintas prie tekančio vandens, duodantis vaisių laikui atėjus, tas kurio lapai nevysta“ (Ps 1, 2–3).

Šie Juozapo metai ir mums tebus proga atrasti ypatingą Dievo veikimą neypatingose kasdienybės smulkmenose.