2022 05 19

Saulena Žiugždaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Ištverti virsmą: rytojaus Bažnyčios kontūrai

Pexels.com nuotrauka

Prieš porą dienų matytas Emmanuelio Cappelin’o dokumentinis filmas „Une fois que tu sais“, 2021 (Dabar, kai jau žinai) vis dar mintyse. Ne vien todėl, kad ilga pirmoji dalis detaliai pasakoja apie planetos Žemės ir jos gyventojų laukiantį krachą dėl negebėjimo pažvelgti tiesai į akis. Ne vien dėl bejėgiškumo, kuris apima matant destruktyvius ir vietomis jau nebeatšaukiamus klimato kaitos padarinius ištisoms tautoms ir bendruomenėms. Bet ir dėl to, kad, pasak prognozių, baigiantis resursams, vieną rytą nubusime apsuptų „tvirtovių“ pasaulyje.

Nuotaika prašviesėja tik filmo pabaigoje: kalbinti mokslininkai ir aktyvistai išeitį dar mato – naujoje visuomenės sanklodoje, kurios svarbiausia charakteristika: visų įtraukimas ir bendruomeniškumas. „Svarbiausia nelikti vienam“, – sako vienas iš filmo herojų. Ateities pasaulis turėtų remtis nedidelėmis, savo nariais pasirūpinti sugebančiomis bendruomenėmis. O pastarosios – išmokti prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų, pasitenkinti turimais ištekliais. Susidraugauti su savo ir tikrovės ribomis, pripažinti, kad jos egzistuoja. Beribio augimo teorija žlugo.

Filmo peržiūroje dalyvavo kelios dešimtys įvairių ekologinių draugijų, sąjūdžių ir iniciatyvų narių. Dauguma jų – netikintys, tačiau po Laudato si’ dabar jau jie labai dėmesingai klauso, ką šia tema kalba Bažnyčia, tikėdamiesi, kad ši taps jų sąjungininke. Juk vyriausybėmis ir iškastinio kuro lobistais jau nusivilta. Beje, tie žmonės tikisi iš Bažnyčios ir dar kai ko.

Saulena Žiugždaitė. Evgenios Levin nuotrauka

M. I. Rupnikas SJ: Dievą atskleidžiantis šventumas

Kas jau kas, o katalikai turėtų šį tą išmanyti apie bendruomeniškumą. Krikščionių Dievas pats yra trijų asmenų ryšys, vaisinga ir autentiška bendrystė. Be jokios abejonės, šios idėjos, sąmoningai ar ne, yra persmelkusios dabartinę kultūrą. Tačiau akivaizdu ir tai, kad toli gražu jos dar nėra krikščionių gyvenimo centre. Mus kur kas labiau jaudina ne tai. Pastarąjį šimtmetį Vakarų krikščionys su kartėliu stebi, kaip iš rankų sprūsta Bažnyčios įtaka ir visuomeninė pozicija. Pokomunistinėse valstybėse su nostalgija prisimename „žydinčios katalikybės“ prieškario metus ar atgimimo euforiją.

„Nenorime pripažinti, kad viena era baigėsi, norime pratęsti mirtinai sergančio ligonio gyvenimą“, – sakė slovėnas jėzuitas, 2015 m. Romos Popiežiškajame Grigaliaus universitete dalinęsis apmąstymais apie pašvęstojo gyvenimo ateitį. Paravalstybinės, paraimperinės Bažnyčios laikotarpis baigėsi. Jei to nesuprasime, prasilenksime su istorija.

Tad ir „gero krikščionio“ vaidmuo šiandien kitas. Institucijai palaikyti reikalingas funkcionalumas, individo tobulumas šiandien niekam nebeįdomus.

„Visko šerdyje turi iškilti asmuo, religija kaip teofanija“, – sako kunigas Markas Ivanas Rupnikas. Visi kūriniai yra gimę kaip teofanija – Kito apreiškimas; kiekviename glūdi dieviško gyvenimo pėdsakas: vadinasi, buvimas vieno kitame – vienas nurodo į kitą.

Asmuo atskleidžia kitą, o individas visada tik save.

Asmuo atskleidžia kitą, o individas visada tik save. Tėvą gali apreikšti tik Sūnus, negalime pažinti Dievo, netapdami Sūnumi – priešingu atveju tai bus kitas dievas, ne Jėzaus Tėvas.

Jonas Paulius II savęs klausė: esame pervargę nuo visko, ką darome, tačiau vis tiek kažkas ne taip: „pasaulis nešlovina dangiškojo Tėvo“, nors tokį pažadą skaitome Evangelijoje. Gal todėl, kad mūsų darbuose, mūsų veiklose trūksta šio skiriamojo bruožo?

„Mus išgelbsti buvimas įaustam į kūną, priklausymas Kristaus kūnui, o ne individualus tobulumas“, – tęsia M. I. Rupnikas. Tik tuomet pasaulis iš mūsų gestų atpažįsta juos įkvepiantį giluminį gyvenimą, to Kito veidą.

Popiežiaus Pranciškaus vizitas Lietuvoje. Eriko Ovračenko / „BNS Foto“ nuotrauka

Svarbu būti tarp žmonių, su žmonėmis, ypač ten, kur dirbama, užuot siūlius kažkokių savų dalykų, mano kun. M. I. Rupnikas. Šią svarbią pamoką mes išmokome Rytų Europoje, kai buvome „išlaisvinti“ nuo visos religinės veiklos ir įstaigų, bet kokios nuosavybės. „Tada žmogus lieka kaip teofanijos vieta. Galėjome evangelizuoti, užmegzti ryšius, bendrauti, sužavėti, patraukti. Buvome su žmonėmis, gamyklose, universitetuose, visur.“

„Bažnyčia kaip visuma išsako Kristų, o ne atskiras individualus šventasis“.

Atrodo, kad Dievas mus vėl veda panašiu keliu. „Bažnyčia kaip visuma išsako Kristų, o ne atskiras individualus šventasis“, – teigia teologas ir žinomas menininkas.

Kaip kalbėti?

Kaip žinoma, šiuolaikinė visuomenė turi savo moralines normas ir įsitikinimų sistemą, kurią kai kas įvardina kaip neopagonišką kosmoteizmą. Nėra taip, kad dauguma žmonių dar ieškotų alternatyvų, kaip patenkinti sielos poreikius, – paprastai jie pasirenka savus atsakymus, tad krikščionių idėjos gyvuoja ne kažkokioje tuščioje erdvėje, kurią tereikia užpildyti. Veikiau derėtų kalbėti, jog tenka kovoti už dėmesį, klausti savęs: ar mūsų kalbėjimas dar kam nors įdomus? Ar nesame pasmerkti likti tik mažai kam reikšminga niša?

Neseniai Prancūzijoje knygas išleidę du teologai mano, kad Bažnyčia atlieka gyvybiškai svarbų socialinį vaidmenį net ir religiniu požiūriu neutralioje valstybėje. Žinoma, jeigu atsisakysime didybės nostalgijų ir sutiksime su alternatyviu požiūriu į Bažnyčią: popiežius Pranciškus ją vadina „lauko ligonine“, kuri egzistuoja ne tam, kad sekuliariam pasauliui teiktų vertybes, o kad apraišiotų jo žaizdas.

Bažnyčią egzistuoja ne tam, kad sekuliariam pasauliui teiktų vertybes, o kad apraišiotų jo žaizdas.

Galingos kultūrinės institucijos dažnai įtikina save, kad, atsižvelgdamos į savo svarbų visuomeninį vaidmenį, jos negali sau leisti prabangos sakyti tiesą, rašo teologė Chantal Delsol. Apvaizdos malone istorijos peripetijos išlaisvino Bažnyčią nuo institucionalizuotos krikščionybės naštos. Tad dabar ji turi geresnes sąlygas liudyti tiesą, net jei tai yra jos pačios nesėkmių tiesa. Autorė turi omenyje nepilnamečių lytinio išnaudojimo piktžaizdę.

Vitražas, simbolizuojantis šv. Juozapą. Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia Findlėjuje, JAV. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Krikščionių liudijimas, anot kito prancūzų teologo Jeano-Luco Mariono, gali tapti bendruoju visuomenės gėriu. Švč. Trejybės bendrystės įkvėpti sambūvio modeliai, kuriuos šiandien galėtų ugdyti katalikai, yra paremti dovanos galimybe. „Kadangi dovana dovanojama nesitikint grąžos, pilietis katalikas, kaip ir pats Kristus, gali pasiūlyti politinei bendruomenei savo tikros bendrystės liudijimo dovaną, nereikalaudamas politinės valdžios nei kaip išankstinės sąlygos, nei kaip laukiamo apdovanojimo.“

Toks liudijimas, anot šių autorių, geriau nei žodžiai ar institucinės prievolės įtraukia ir keičia pasaulį.

Nedrįsčiau niekada teigti, kad institucijos nėra reikalingos: jos labai svarbios, kai reikia apginti skriaudžiamąjį, nubrėžti ribą, įtvirtinti vertybę. Tačiau, grįžtant prie ekologinio atsivertimo scenarijų, darosi akivaizdu, kad geriausiai prisitaikyti sugeba lanksčios, o ne gremėzdiškos institucijos.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Nors gyvenime nėra nieko sunkiau nei neapibrėžtumas, gal ir jums šios mintis atneš palengvėjimą, o gal net ir džiaugsmą. Tiksliai nežinome ir negalime sužinoti, kokia bus mūsų visuomenės ir visos Bažnyčios ateitis. Tačiau galime mokytis vis labiau kliautis ne savo gebėjimais ar ištekliais, o Dievu, kuris yra Tėvas ir kuriam rūpi visi jo vaikai.

Mūsų reali brolystė gali geriausiai papasakoti apie tą Tėvą šiuolaikiniams „visatos našlaičiams“, ištroškusiems autentiško ir laisvėje kuriamo ryšio.

Tad, kol Bažnyčia ieško naujų vadovavimo ir lyderystės formų, stengdamasi į savo veiklą kuo labiau įtraukti pasauliečius bei jų kompetencijas, svarbu nepamesti iš akių, kad vyksta ne jos atstatymas ar remontas, o giluminis perkūrimas. Kad ji taptų ikona, šiuolaikiniams žmonėms vis geriau atspindinčia savo Kūrėjo Veidą.