Išvynioti celofaną

Ar tikrai žinau, kad jis eis į Seimą? Žinoma, kad ne. Arbatos su juo negeriu ir jei pakviestų – neičiau. Bet į šachmatų lentą pažiūrėjus iš šono, Celofano ėjimas į Seimą atrodo kaip racionalus žingsnis, bent jau ta prasme, kad sėkmės atveju tai būtų pakankamai tvarus būdas monetizuoti žinomumą, kurį jis sugebėjo susikurti. O nuolat būti Seime – tai nesibaigiančios galimybės reikštis. Kaip jau daugelį metų daro Petras Gražulis ar dar kūrybingiau. Žinomumas maitina žinomumą.

Taigi sakysite, koks jau ten tas žinomumas. Gi Tapinas atkasė, kad Celofano sekėjai – dešimtimis tūkstančių per vieną dieną prisijungiantys ir vos išvažiavus į belangę pradingstantys robotai.

Vis dėlto, jei naujiena, kad tave siunčia į šaltąją, patenka tarp skaitomiausių „Delfi“ tekstų, tai šį tą reiškia. Celofanui išgarsėti padėjo ir netikros paskyros, nors ir nežinia, kiek iš jo sekėjų galų gale buvo netikri. Šiaip ar taip, viešoji erdvė suvaidinto populiarumo kabliuką prarijo ir tai tapo tikru populiarumu. Dabar kone visa Lietuva ne tik žino, jog yra toks veikėjas, bet dar ir turi apie jį vienokią ar kitokią nuomonę.

Ką jau ką, o manipuliuoti Celofanas moka. Jei visą tą burbulą apie save išpūtė pats – jis genijus. Bet, ko gero, kas nors jį pakonsultavo, tad greičiausiai jis – tik gabus. Receptas paprastas ir dažniausiai puikiai veikia: laužyti nusistovėjusias taisykles taip, kad aplinkiniai būtų priversti atrodyti kaip kvailiai.

Štai pavyzdys: influenceris Mantas Stonkus viešai pasako, kad su Celofanu gali suorganizuoti kovą „su kumščiais (…) plikais“. O tas apsimeta, kad kvietimą priėmė rimtai. Ir iš tikrųjų atvažiuoja prie kultūrnamio, kur vyksta Stonkaus pasirodymas. Stonkus atsiduria padėtyje be geros išeities – eisi į lauką, pasirodysi kaip idiotas (vien dėl to, kad veliesi į tokius dalykus), o dar gali ir į dūdą gauti. Liksi viduje – sakys, kad bailys. O transliacija vyksta, žmonės žiūri, žiniasklaida rašo.

Ir taip jis daro nuolat. Atėjęs į teismą (prieš tai dukart praleidęs posėdžius) vaikšto be kaukės. Teismo posėdžių sekretorė paduoda kaukę ir prašo ją užsidėti. Ir prasideda: „Jūs čia iš savo algos? Tikrai kaukes iš savo algos perkat? Ne, aš kol kas nenoriu tos kaukės dėtis. Užrašykit, kad aš buvau atėjęs, bet jūs mane išprašėt, nes aš nedėvėjau kaukės.“

Sekretorė neturi kur dėtis – negi velsiesi į kvailus ginčus? – tad bando kaip išeina: visi su kaukėmis, aš – su kauke, prokuroras – su kauke, teisėjas – su kauke, žodžiu, darykit ir jūs kaip visi. „Tai jei visi durniai šoka per balkoną, man irgi reikia šokt per tą balkoną?“ – klausia jis, rankoje laikydamas tiesiogiai viską transliuojantį telefoną. Ir kuo ilgiau tai tęsiasi, tuo jam geriau.

Jei šito maža, pažiūrėkite, kaip Celofanas bando patekti į prekybos centrą dėvėdamas kartoninę, turbūt vaikų gimtadieniams skirtą kaukę, kuri, kaip jis pats sako, dengia nosį ir burną.

Tokie žaidimai jam puikiai sekasi. Kitaip nei dauguma kitų, dažniausiai kartu su juo naujienų straipsniuose minimų jutubo personažų, jis itin sklandžiai mintis verčia žodžiais, puikiai jaučia auditoriją.

Psichoanalizės klasiku vadinamas Carlas Gustavas Jungas tokiems personažams apibūdinti (tiek pasakose, tiek gyvenime) turėjo specialų žodį – triksteris. Jis tai vadino archetipu ir siejo su plačia žmogaus psichikos veikimą aiškinančia teorija, kuri gali būti daugiau ar mažiau teisinga, o gal ir visai klaidinga. Teorijos teorijomis, o terminas apibūdinti Celofaną tinka puikiai.

Triksteris yra įprastų ribų peržengėjas ir laužytojas, tas, kuris rimta išverčia į komiška, tokiu būdu leisdamas sau pasakyti tai, ko negalima ar nepriimtina sakyti. Triksteris yra dvaro juokdarys, kurio niekas nepriima už gryną pinigą, ir todėl jis gali garsiai šaukti, kad karalius nuogas. Tokį panašų bruožą turi ir Donaldas Trumpas, ir Petras Gražulis, ir tai, kas prieš kokius trejus metus buvo Milo Yannopoulos ir Okeanidės personažas, kurį prieš paskutinius rinkimus vis įkūnydavo vienas Seimo narys.

Tiesa, pasakoje juokdario žodžiai – tikra tiesa. Karalius išties buvo nuogas. O mano išvardinti triksterio pavyzdžiai – ne visada teisieji pačiomis įvairiausiomis prasmėmis. Bet juos vienija tai, kad už ironiškų spektaklių slypi realios juos stebinčiųjų ir palaikančiųjų nuoskaudos, realūs susiskaldymai ir realūs, net jei kartais ir visai smulkūs, juos supančioje kultūroje įsitvirtinę nenuoseklumai.

Kai Celofanas pričiumpa Stonkų, jis demaskuoja žvaigždės mačo personažą, vulgariai drabstantį grasinimus prieš kameras, bet, kilus tikro susirėmimo grėsmei, pasislepiantį už platesnių pečių. O abiejose su kaukėmis susijusiose situacijose žaidimas toks: galima bandyti įkalbėti Celofaną užsidėti kaukę arba kviesti pareigūnus surašyti jam baudą. Įkalbinėjimas virsta šou ir trunka be galo, o jei būtų nubaustas, jis pasirodytų kaip kankinys.

Bet pasakyti, kad Celofanas – triksteris ar talentingas manipuliatorius, nepakanka. Jis – dabar jau už finansinius nusikaltimus ne vieną kartą nuteistas nusikaltėlis, kuriam kriminalinė aureolė, rodos, tik prideda spalvų. Ir apie tai jis kalba absoliučiai ciniškai – atsainiai pamini, kiek ten tų tūkstančių buvo, ir šypsodamasis priduria: „Nesismulkinau.“

Ir dar: jis ne tik kad kalba viename mitinge su už šnipinėjimą Rusijai nuteistu Algirdu Paleckiu, jis dalyvauja Paleckio jutubo laidoje, ten trisdešimt minučių draugiškai pasakoja apie savo gyvenimą ir kad atgavę nepriklausomybę lietuviai niekur toli nenukeliavo. Dabar, girdi, vėl ta pati priespauda, tik mūsų darbščioji tarybinė pramonė sunaikinta. Paleckis jam familiariai sako „tu“.

Dalyvauja jis ir kitose panašiose laidose, kurių kūrėjai ima ir išvažiuoja į Baltarusiją su „taikdariška misija“, kur bando pūsti į lukašenkinės propagandos dūdą, bet net tirono statytiniai ne itin nori su jais fotografuotis.

Man, konservatyvių laikysenų žmogui, Celofano iškilimas atrodo kaip daug blogesnis 2024-ųjų Seimo scenarijus, nei vis ką nors prorusiško leptelintys Valdemaras Valkiūnas ar Valius Ąžuolas, blogesnis nei saugumietiškos Darbo partijos funkcionierių fizionomijos, ar – kitu aspektu – nei Laisvės partijos besišypsantis ideologinis beatodairiškumas.

Būti Seimo nariu – ne tik teikti pasiūlymus ir balsuoti priimant įstatymus. Tai – teisinė neliečiamybė. Tai – išskirtinė galimybė bendrauti ir bendradarbiauti su kitais Seimo nariais (deja, istorija rodo, kad ne visada bendradarbiavimas vykdavo pačiais sąžiningiausiais būdais). Tai – išskirtinė galimybė visai Lietuvai nuolat apie save priminti. Tai reiškia stabilų atlyginimą ir tai, kad gali už mokesčių mokėtojų pinigus įdarbinti dar keletą žmonių būti tavo pagalbininkais. Jei neini ministro, frakcijos ar komiteto pirmininko pareigų, būti Seimo nariu reiškia turėti pakankamai daug laiko ruošti įstatymus ir susitikti su rinkėjais. O gyviems ir virtualiems susitikimams su rinkėjais Celofanas laiko netaupytų, garantuoju.

Ir kodėl ta kvaila žiniasklaida išvis apie jį rašo? Jeigu jį ignoruotų, visi jį pamirštų. Bet kažin. Greičiausiai tradicinė žiniasklaida jau tik vejasi tai, kas vyksta jutube, feisbuke ir kitose platformose. Portalai rašo apie tai, apie ką žmonės skaito, kitaip jiems greitai išmuštų paskutinioji. Ir tiesiog mesti lauk visą turinį, susijusį su žinoma politine asmenybe – net jei tai sukčiauti mėgstantis manipuliatorius – vargiai prisidėtų prie didesnio pasitikėjimo žiniasklaidos nešališkumu.

Tad ką daryti? Galima numoti ranka, sakant, kad už visokius celofanus balsuos tik saujelė keistuolių ir per daug dėl to neišgyventi. Bet tai atrodo truputį rizikinga. Galima tikėtis, jog, paskelbus keletą įrašų feisbuke, visi potencialūs celofanų rinkėjai taps „sąmoningais piliečiais“, bet tai būtų stebuklas.

Atsakymas, manau, – ieškoti būdų ir sprendimų mažinti politinį susipriešinimą. Ypač dabar užtenka grėsmių, kurias kelia despotai iš Rytų. Celofanus juk maitina ne tik manipuliacijos viešąja erdve, bet ir tikros nuoskaudos, tikri nusivylimai, kai (kiek pagrįstai ar nepagrįstai – atskira tema) jaučiantiems, kad per juos važiuoja volas, politikai sako: nepatinka? Galėsit išsirinkt kitus. Taip sakyti – provokuoti žmones imti ir išsirinkti kokį nors celofaną.

Juk geriau po dvejų metų ir dešimties mėnesių klausinėti, ar Celofanui pavyks pakliūti į Seimą, o ne kiek žmonių bus jo frakcijoje.