Įtraukus katalikiškas ugdymas

Gana plačiai žinomas jėzuitiškas švietimas, taip pat plačiai pasaulyje veikia asumcionisčių (ir asumcionistų), saleziečių ir kitos katalikiško švietimo tradicijos. Todėl kalbant apie katalikišką ugdymą būtų sudėtinga glaustai, keliais bruožais, jį aprašyti, juk kiekviena tradicija siekia išryškinti ir išlaikyti įkūrėjo paliktą ugdymo tradicijos savitumą. Žinoma, kiekviena karta atranda laikmetį atitinkančią perduotos tradicijos raišką. Visuotinės Bažnyčios dokumentai, reglamentuojantys katalikiško ugdymą, rekomenduoja, o kartais ir įpareigoja viso pasaulio katalikiškas ugdymo įstaigas laikytis ten brėžiamų gairių.

Kalbant apie judėjimą inkliuzijos link, katalikiškos švietimo įstaigos specialių Bažnyčios nurodymų neturi. Galbūt mokyklas ir kitas švietimo įstaigas įpareigoja Bažnyčios mokymas apie socialinį teisingumą? O gal jo nėra dėl to, kad pati inkliuzija atitinka krikščioniškos meilės įsakymą ir skyriumi to kartoti neverta? Tačiau, peržvelgę katalikiškų mokyklų istoriją, pastebėsime ne tik vargstančiųjų švietimą, bet ir negalios, kitataučių, kitatikių ir visų „kitų“ kategorišką atskirtį.

Katalikiškas ugdymas suka inkliuzijos link kartu su viso pasaulio ugdymo įstaigomis. Tai reiškia, kad katalikiško ugdymo raidoje vis jautriau suprantamas kiekvieno asmens orumas bei pažeidžiamų asmenų grupių vertingas ir pageidaujamas dalyvavimas. Kartu su šiuo suvokimu keičiasi ir ugdymo praktika (JAV, Kanada ir kitur): pradėjusios nuo vaikų, turinčių specialiųjų poreikių, inkliuzijos, ugdymo įstaigos atsiveria skirtingą tikėjimą išpažįstantiems, netikintiems, migrantams, žmonėms, turintiems fizinę negalią.

Atsiranda atskiros mokyklų misijos ugdyti gatvės vaikus ir jaunimą, priklausomybės ir prievartos paliestus nepilnamečius. Taigi katalikiška mokykla eina į pakraščius. Tačiau svarbu pastebėti, kad toks visaapimantis koliažas sudarytas iš skirtingų katalikiškų mokyklų veiklos apibendrinimo. Tai reiškia, kad reta katalikiška mokykla sugebės kokybiškai ugdyti visų jos horizonte esančių pažeidžiamų žmonių grupių vaikus. Katalikiško inkliuzinio ugdymo tendencija yra gera, tačiau kiekviena mokykla skyriumi vis dar yra inkliuzinio tapsmo procese. Ši įžvalga svarbi ir dėl to, kad pasitaiko mokyklų, kurios priima visus, išskyrus vieną konkrečią pažeidžiamą grupę. Tokia vienos vienintelės grupės diskriminacija ir segregacija ypač skaudžiai išgyvenama tos grupės vaikų bei jaunuolių.

Lietuvoje katalikiškas ugdymas yra giliausias tradicijas turinti ugdymo srovė nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje. Suprantama, kad savo mokinius atsirenkančios katalikiškos gimnazijos nėra inkliuzijos lauke, todėl belieka įvardyti, kad šios įstaigos tiesiog segreguoja mokinius ir katalikiškas ugdymas jose daugiau reiškia tam tikros uždaros sistemos gan paviršutiniškus moralinius principus.

Popiežiaus Pranciškaus Bažnyčios kaip „karo lauko ligoninės“ metafora apima visus gyvenamojo pasaulio lauko žmones ir jų sunkumus, o atranka į katalikiškus darželius, mokyklas ir kitas ugdymo įstaigas atstovauja aukščiau minėtam gan uždaros bendruomenės pasirinktam keliui. Suprantama, kad kai kurios katalikiškos aukštojo mokslo įstaigos priima savo narius pagal išmintingą ir tinkamą atranką (pavyzdžiui, kunigų seminarijos), idant ateities tarnystei parengtų tinkamus asmenis. Jei tokie asmenys prieš tai buvo segreguojančių (vaikus atsirenkančių) katalikiškų darželių ir gimnazijų absolventai, gali nutikti taip, kad kuris nors asmuo nuo ankstyvos vaikystės iki studijų baigimo laiko buvo ugdomas katalikiškoje, inkliuzijai priešingoje, kultūroje. Toks asmuo mokės duoti išmaldą vargšui ar ligoniui, bet lieka atviras klausimas, ar norės ir gebės kurti visiems atvirą bendruomenę ar visuomenę? Ar taip išugdyto kataliko socialinis jautrumas apsiriboja gailesčiu ir viltimi kuo rečiau sutikti „kitokį“? Taigi Bažnyčios kryžkelės pasirinkimai veda į skirtingas puses, ir šiuodu pasirinkimus atspindi tarp elitinio katalikiško ugdymo ir inkliuzinio ugdymo žiojanti neperžengiama praraja.

Kita vertus, pirmoji integruoto ugdymo mokykla Lietuvoje buvo katalikiškos krypties. Vilniaus „Versmės“ mokykla įkurta 1993 m. (nuo 2018 metų – Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazija). Šios mokyklos tikslas – bendrojo ugdymo mokykloje integruoti specialiuosius ugdymosi poreikius turinčius mokinius. 2010 m. ji tapo nevalstybine katalikiška mokykla (Marijos Dangun Ėmimo seserų kongregacija tapo mokyklos bendrasteigėja). 2015 metais „Versmės“ mokykla išplėtė priimamų pažeidžiamų grupių spektrą: priėmė mokytis ne tik turinčius negalią, bet ir karo pabėgėlių vaikus. Palaipsniui iš integruotos mokyklos modelio per asumcionistinį ugdymą mokykla tapo įtrauki anksčiau, nei Lietuvos švietimas pradėjo planuoti universalaus dizaino mokymui modelio įgyvendinimą. Svarbu pastebėti, kad šio dizaino ištakos ir lopšys buvo „Versmės“ mokykla. Būtent šioje mokykloje nėra anksčiau minėtų, Lietuvos švietimo sistemai būdingų inkliuzijai besipriešinančių elementų, todėl ugdymo kokybės per rezultatų siekimą sudera su įtraukaus mokymosi principais. Taigi ši mokykla yra toliausiai vaikų įtrauktyje evoliucionavusi švietimo įstaiga Lietuvoje.

Dėl kitų katalikiškų mokyklų, kurios neatsirenka savo mokinių, stebimos tendencijos, būdingos ir kitoms Lietuvoje esančioms ugdymo įstaigoms: formaliai vykdomas visuminis įtraukusis ugdymas, tačiau jis neturi tęstinumo. Keli negalią ar kitų specialiuosius poreikius turintys vaikai priimami į klases, tačiau jie nepatiria visaverčio dalyvavimo ir asmeninės sėkmės.

Taigi įtraukus ugdymas Lietuvoje prasidėjo katalikiškos krypties mokykloje, tapusioje viso įtraukaus ugdymo plano pradžia ir lopšiu. Tačiau likusios katalikiškos ugdymo įstaigos į inkliuzijos iššūkį reaguoja viena iš dviejų pozicijų: arba pasirenka vaikus segreguojančią, inkliuzijai priešingą elitistinę kryptį, arba, panašiai kaip kitos Lietuvos švietimo įstaigos, įsitraukia į universalaus dizaino mokymui plano įgyvendinimą, bet susiduria su specialaus ir integruoto ugdymo elementų reliktiniais kliuviniais.