Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

„Izaokas“: filmas, kurį sunku žiūrėti, bet dar sunkiau likti nepažiūrėjus

Filmo kadras.
Rež. Jurgio Matulevičiaus filmo „Izaokas“ (2019 m., Lietuva, 91 min.) kadras. Aktoriai Aleksas Kazanavičius (Andrius Gluosnis) ir Dainius Gavenonis (Gediminas Gutauskas).

Tekstas perpublikuojamas iš Satenai.lt

Yra skirtingų kūrinių Holokausto tema. Pavyzdžiui, Spielbergo „Šindlerio sąrašas“, Benigni „Gyvenimas yra gražus“ ar Louis Malle’io „Sudie, vaikai“ gilinasi į žmogaus gerosios prigimties triumfą aplink siaučiant blogiui. Turint galvoje pasirinktą kruviną ir sudėtingą temą, šie filmai kiek įmanoma šviesūs. Lašas šviesos visa supančioje tamsoje yra labai gera medžiaga kinui.

Režisieriaus Jurgio Matulevičiaus „Izaokas“ kapsto rečiau Holokausto temoje nagrinėjamą problemą, labiausiai palietusią Rytų Europą: kaip gyventi su įvykdytu blogiu po to, kai dingsta jį sukėlusios ar jam atsiskleisti leidusios sąlygos. Tokia medžiaga daug sudėtingesnė: kas veržiasi murkdytis dostojevskiškame nusikaltimo ir kaltės pragare, kuriame nepavyks atrasti šviesos, atleidimo ar atpirkimo, geriausiu atveju susitaikymą su tuo, kad kaltė niekur nedings – gal tik pavyks ją prisijaukinti.

„Knyga, kurią sunku skaityti, bet dar sunkiau likti neperskaičius“, – apie Antano Škėmos apysaką „Izaokas“ rašo Viktorija Daujotytė. Tai būtų galima pritaikyti ir šio kūrinio ekranizacijai. Ji kartais primena Aleksejaus Germano filmą „Chrustaliovai, mašiną!“ (1998) apie kelias pragariškas „gydytojų bylos“ Rusijoje dienas – lyg būtų klaustrofobiškas baltosios karštinės sukeltas blogas sapnas. Pagrindinį herojų Andrių Gluosnį kaltės jausmas persekioja visą filmą, kaip košmaras, kuriame nužudai žmogų, o tuomet bandai paslėpti pėdsakus, kad kaltė neiškiltų į paviršių, tačiau nusikaltimas nesutramdomai juokiasi visiems garsiai skelbdamas apie save. Vis dėlto, kad ir kaip filmas primintų kruviną, tamsią baltosios karštinės sukeltą klejonę, jam pasibaigus užplūsta susitaikymo ir išsivalymo jausmas.

„Izaokas“ – labai laisva ekranizacija, atkartojanti A. Škėmos kūrinio dvasią, todėl nenuostabu, kad filmo siužetas skiriasi nuo apysakos, pagal kurią yra pastatytas. Nors A. Škėma apysakoje nė neužsimena apie Tarybų Lietuvą, filme iš JAV į Tarybų Lietuvą 1964 m. sugrįžęs rašytojas ir režisierius Gediminas Gutauskas stato filmą apie „Lietūkio“ garažo įvykius pagal pernelyg įtaigų scenarijų, kuris sukelia saugumiečių įtarimus. Režisieriaus senas draugas, pagrindinis filmo herojus Andrius Gluosnis po savo karo metų poelgio – Izaoko Kaplano nužudymo kastuvėliu – bando ramiai gyventi ir dirba saugumo fotografu.

Gedimino sugrįžimas ir scenarijaus dokumentalus tikslumas paskatina saugumą atnaujinti „Lietūkio“ garažo bylą, o Andrius Gluosnis grimzta į vis didesnę paranoją, baimindamasis, kad jo tamsi dvidešimties metų senumo paslaptis neišvystų dienos šviesos. „Izaokas“ išsiskiria iš lietuvių filmų savo įspūdingai suregztu detektyviniu siužetu, ir natūralu, kad būtent šis aspektas buvo pasirinktas reklamuojant filmą.

Kaip minėjau, apysakos ekranizacijoje per daug nepaisoma A. Škėmos siužeto. Filmui tai ne trukdo, o labiau padeda, nes A. Škėma savo ruožtu laužo literatūrines taisykles ir kvestionuoja, kas galima, o kas ne. Filmo kūrėjai, atrodo, laikosi to paties požiūrio, abejojančio, kodėl apskritai reikėtų nustatinėti taisykles, kas galima ir ko negalima kine. Dažniausiai bandymas pastatyti pažodinę ekranizaciją kinematografijoje patiria nesėkmę vien jau dėl literatūros ir kino išraiškos priemonių skirtumų. Būtent dėl to kūrėjai padarė teisingą sprendimą pasirinkdami ne literatūrinio kūrinio pažodinį interpretavimą, bet žaidimą su juo – ypač turint galvoje A. Škėmos kūrinių sudėtingumą. Dėl to nenuostabu ir tai, kad filmo siužeto pagrindas – filmas filme. „Izaoko“ ekranizacijoje atsiranda ir nuoroda į patį A. Škėmą – kaip į Andriaus Gluosnio ir Gedimino Gutausko žuvusį draugą. Tai dar viena nuoroda, pabrėžianti akivaizdų filmo intertekstualumą.

Filmo kadras.
Rež. Jurgio Matulevičiaus filmo „Izaokas“ (2019 m., Lietuva, 91 min.) kadras
Filmo kadras.
Rež. Jurgio Matulevičiaus filmo „Izaokas“ (2019 m., Lietuva, 91 min.) kadras

Tačiau filmo kūrėjai žaidžia ne tik su literatūriniu šaltiniu, bet ir su istorinių filmų statymo konvencijomis. Nors šiame filme nėra vietos apie Holokaustą kalbančio filmo „Zuikis Džodžo“ drąsiam postmodernizmui, kai kuriose scenose kūrėjai demonstruoja, kad puikiai supranta, jog 1964 m. vakarėlyje turėtų skambėti rusiškai traukiamas valsas „Ant Mandžiūrijos kalvų“, o karo metu – tango „Nuvarginti saulės“, tačiau taip pat aiškiai renkasi žaidimą, ir didžiojoje dalyje scenų, kur veiksmas vyksta tarybinėse kavinėse, groja tuo laikotarpiu tikrai neskambėjusi ir net negimusi post-punk stiliaus šiuolaikinė rusų ir baltarusių muzika.

Lygiai taip pat nesistengiama padaryti įspūdžio, atkartojant septintojo dešimtmečio eksterjerus. Jų kiekis filme minimalus – toks sprendimas greičiausiai pasirinktas dėl praktinių priežasčių, tačiau dėl jo, kaip ir dėl muzikos pasirinkimo, filmas tik laimi. Nostalgija ir noras ekrane pamatyti iki detalių tikroviškai atkurtą septintojo dešimtmečio Tarybų Lietuvą yra galingi jausmai, galintys paskandinti veiksmą, tačiau filmo kūrėjų sprendimai leidžia susitelkti ne į tikrovės autentiškumą, bet į tai, kas vyksta ekrane. Turint visa tai galvoje, 1941 m. „Lietūkio“ garažo skerdynių inscenizacija palieka įspūdį.

Filmą „Izaokas“ sudaro trys chronologiškai simetriškos dalys: didžioji dalis filmo – pradžia ir pabaiga – nespalvota, o vidurys – spalvotas. Galima įvairiai interpretuoti filmo kūrėjų logiką, tačiau po nespalvotos dalies, nukeliančios į 1941 ir 1964 m., filmui įgavus spalvas, besivystanti Andriaus Gluosnio, Gedimino Gutausko ir saugumiečio Kazimiero drama bei vėl grįžtantys praeities šešėliai padaro prisodrintas spalvas net per daug ryškias, nors kitame spalvotame filme jos ir neišsiskirtų. Atrodo, kad dvidešimties metų praeitis vėl iškyla čia ir dabar visu gyvumu, intensyvumu ir ryškumu ir tampa sunkiai pakeliama ne tik herojams, bet ir žiūrovams, tad filmui grįžus į nespalvotą koloritą užplūsta palengvėjimas.

Tiesa, šiuo atveju būtų galima pasakyti nuvalkiotą frazę, kad filmas estetiškai gražiai nufilmuotas, tačiau nors estetiškai gražūs kadrai galbūt ir yra pirmas dalykas, kurį pastebi žiūrėdamas filmą, „Izaokas“ nuo čia tik atsispiria, bet nesustoja. Nespalvotai ar spalvotai herojai murkdosi kiekvienas savo pragare: režisierius Gedas – neišsipildymo ir būtinybės grįžti ne su savo, bet su pavogtu Antano Škėmos kūriniu, pagrindinis herojus Andrius – dvidešimt metų trunkančios kaltės, Elena – nesėkmingo bandymo prakalbinti Andriaus tylą ir rasti bent kažką panašaus į meilę.

Vis dėlto filme ryškiausia Andriaus problema: „Izaokas“ persisunkęs nusikaltimu ir bausme, nuodėme ir bandymu susitaikyti, kalte ir bandymais nuo jos pabėgti. Izaokas ir jo budelis Andrius – broliai, kaip Kainas ir Abelis, amžinai surišti artimu ir skausmingu ryšiu – budelio ir aukos. Žiūrint filmą, ima atrodyti, kad trumpas pasaulio siaubas, kurį teko išgyventi Izaokui Kaplanui, yra lengviau ištveriamas nei jo budelį kamuojanti nenutrūkstanti kančia, kurią jis įprato laikyti gyvenimu. Atrodo, kad po neišaiškinto nusikaltimo kartais patologiškai reikia bausmės kaip vaistų, kurie leistų pajusti bent mažą palengvėjimą.

Nors filmas – detektyvas, jame nuodugniai nagrinėjami istoriniai ir psichologiniai 1941 m. traumos aspektai. Herojai ir jų charakteriai gana stiprūs, kad ištemptų visą filmą, bet scenarijaus autoriai visą laiką galvoja ir apie pramoginį veiksnį, dėl to ir surezga tokį painų detektyvinį siužetą, nors būtų galėję išsisukti ir su mažiau siužeto bei daugiau charakterizavimo. Filmas gan painus, kartais perdėm sudėtingas, kai kuriems žiūrovams gali susidaryti įspūdis, kad filmo kūrėjai nusprendė nukirpti tarp jų ir žiūrovų egzistuojančią virkštelę; kartais sunku suprasti, kieno laidotuvėse – ar tikrai savo mamos – dalyvauja Elena, kas sieja visą Gedimino atvykimą į Lietuvą lydinčią žmogžudysčių grandinę, stumiančią filmą į priekį.

Tik atvedę žiūrovus iki filmo pabaigos kūrėjai atsipalaiduoja ir viskas stoja į savo vietas, tačiau iki tol filmas neleidžia sau būti aiškus ir nori būti painus, kartais labai hiperbolizuotai. Kita vertus, gal tai ir yra geriausias būdas kalbėti Holokausto tema – lyg tarp kitko, detektyvinio siužeto vingrybių ir kartu sąmonės paraštėse; tema, kurią bandoma pamiršti, bet kuri nuolat slypi tarp eilučių ir galų gale iškyla į paviršių. Filmas „Izaokas“ priverčia ne tik galvoti, bet ir jausti – ir kartais sunku suprasti, kokia tvarka.

Filmo kadras.
Rež. Jurgio Matulevičiaus filmo „Izaokas“ (2019 m., Lietuva, 91 min.) kadras. Aktorius Aleksas Kazanavičius (Andrius Gluosnis).
Filmo kadras.
Rež. Jurgio Matulevičiaus filmo „Izaokas“ (2019 m., Lietuva, 91 min.) kadras

Filmo kūrėjus galima pagirti dėl to, kad jie stengėsi ištrūkti iš klišių teritorijos: nei saugumiečiai, nei lietuviai, nei išeiviai nėra tik juodi arba balti, visi turi ir gerų, ir blogų savybių. Sovietai ne tik suiminėja paprastus lietuvius už kalbas, smerkiančias Leniną, bet ir domisi seniai pamirštomis žydų žudynių bylomis (šis filmo siužeto vingis ir yra labiausiai kvestionuotinas – sunku patikėti, kad tarybinis saugumas 1964 m. būtų taip susidomėjęs „Lietūkio“ garažo byla, kad būtų nuspręsta ją atnaujinti). Kalbant apie filmo moteris, nors Elenos, Gedo ir Andriaus meilės trikampio istorija stumia į priekį nemažą dalį filmo, Elena kaip savarankiškas personažas beveik neegzistuoja, ji tik papildo Andriaus ir Gedo charakterius.

Vis dėlto stipriausias filmo bruožas yra tas, kad labai tyliai, nešaukiant jame visiems mums keliamas fundamentalus klausimas, kas įvyko prieš aštuoniasdešimt metų. Kai kurie Holokaustą ir žydų tragediją stebėjo iš tolo ir apie ją sužinojo iš Sąjungininkų filmuotos medžiagos išlaisvinus koncentracijos stovyklas ir ten radus dar nespėtus sunaikinti žmonių palaikus. Daugelis lietuvių apie tragediją sužinojo iš šūvių aidų miestuose, miesteliuose, kaimuose ir pamiškėse, pradėjus staiga dingti žydų šeimoms, kartais tapdami ir egzekucijų dalyviais. Net ir tie, kurie teisinosi ir sakė, jog žudė dėl to, kad žydas įdavė jų brolius ar tėvus rusams diena anksčiau Pravieniškėse, negalėjo ramiai gyventi, nors ir gavo savo kompensaciją krauju.

Kiekvienas pasiteisinimas slepia žaizdą, nes besiteisinantis žino, kad situacijoje kažkas buvo negerai. Kraujas galingas ir įsigėręs į dirvą neduoda ramybės, ir ne taip lengvai palieka vietas, kur buvo pralietas. Ir nors visi getų ir miestelių žydai bet kuriuo atveju būtų buvę nužudyti, faktas, kad jie buvo žudomi vietinių žmonių rankomis, slepia amžiną klausimą – kodėl, į kurį vis dar nėra atsakymo. Juk pasirinkime leisti kažkam gyventi ar leisti mirti, vykstančiame čia ir dabar, tik pats žmogus ir niekas kitas atsakingas už savo veiksmus. Ir ar galima pateisinti žudymą?

Atmintis daro žmogų tuo, kas jis yra, ir žmogus be atminties pasmerktas kyboti nebūtyje. Tačiau ką daryti tuomet, kai būtent atmintis neleidžia gyventi? Kai nebelieka aukos, kuri galėtų atleisti ir nutildyti graužatį dėl kaltės, kaip gyventi su kalte? Filme „Izaokas“ šis klausimas nuolat kirba, ir neišvengiamai norisi katarsio – tiek pagrindiniam herojui, tiek žiūrovui – kad ir kokios būtų jo pasekmės. Katarsio bet kokia kaina – prisipažinimo, paskelbimo, apsivalymo. O kai nebėra kam atleisti, belieka tik priimti kaltę ir ją pamėgti kaip seną priešą – tokį seną, kad jis jau nebe priešas, bet draugas. Ir ją priėmus ir apkabinus turėtų pasidaryti lengviau – kai nebėra galimybių sulaukti laimingos pabaigos, užtenka ir bent vienos akimirkos ramybės.

Žiūrint šį filmą galima laikytis kelių pozicijų – lietuviui žiūrovui Andrius Gluosnis gali būti tolimas herojus, kamuojamas neaiškios ir svetimos kaltės dėl kadaise įvykusio istorinio nesusipratimo, bet gali būti ir artimas, didelę klaidą padaręs, dėl jos kenčiantis, bet galų gale su ja susitaikantis herojus. Andriui Gluosniui apkabinus savo auką – Izaoką Kaplaną – su juo susitaikome ir mes visi. „Izaoką“ sunku žiūrėti, bet dar sunkiau likti nepažiūrėjus. Kai išraunamas skaudantis dantis, liežuvis nori nenori nuklysta į tuščią ertmę, kur nieko nėra. „Izaokas“ užpildo tą kirbančią tuštumą.

P. S. Nors į kino sales jau galima atsinešti spragėsių ir gėrimų, žiūrint „Izaoką“ nebuvo girdėti kramtymo garsų. Ir ne dėl to, kad salėje nebūtų buvę žmonių.

Filmo anonsas:

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien