Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 08 14

Kun. Vytenis Vaškelis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Įžiebk malonės ugnį!

Kun. Vytenis Vaškelis. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Viešpats Jėzus atėjo į žemę įžiebti ugnies (Lk 12, 49), kad jos liepsna sudegintų žmonijos nuodėmes ir kad Jo meilės ugnis uždegtų Kristų įtikėjusiųjų širdis. Kaip pirmasis Adomas neklusnumo nuodėmės vandeniu užgesino dieviškos ugnies kibirkštį, taip antrasis Adomas savo kančia ir mirtimi ant Kryžiaus įžiebė neužgesinamą Išganymo vilties ugnį, kad visi, kurie tiki Jį, turėtų dalį Jo prisikėlimo iš numirusių šlovėje.

Ugnis yra pajėgi niokoti viską, kas yra materialu… Tačiau tie dalykai, kurie tiesiogiai susiję su amžinybe, yra jai nepavaldūs. Pavyzdžiui, nematoma žmogaus sielos substancija yra nemateriali, ir jos niekas negali padegti ir sunaikinti. To nepasakysi apie fizinį kūną – materialumo įsikūnijimą, kuris dėl pirmapradės kaltės padarinių neša ligų ir kančių naštas, o kai miršta, ilgainiui visiškai suyra… „Kiekvienas kūnas – tartum žolynas (…). Žolynas sudžiūsta, ir žiedas nubyra; tik Viešpaties žodis išlieka per amžius“ (1 Pt 1, 24 – 25).

Evgenios Levin nuotrauka

„Nors kūnas ir kraujas negali paveldėti Dievo karalystės ir kas pražūva nepaveldės to, kas nepražūva, (…) bet reikia, kad šis gendantis kūnas apsivilktų negendamybe, šis marus kūnas apsivilktų nemarybe“ (1 Kor 15, 15, 50 – 53). Dievo Sūnus, prisiimdamas žmogaus pavidalą – savo Paties kūrinį – pagerbė mūsų kūnus, nes jie yra šventovės, kuriose gyvena Dvasia… Kas dabar šlovina Dievą savo kūnu, išreiškia Jam meilę ir ruošiasi tai daryti po savo mirties. Taigi Kristaus atneštoji ugnis ne tik nesunaikina, kas yra tikra, bet išgrynina mūsų širdis nuo netikrumo apnašų, idant jos gyventų Tikrajam, o ne sau.

Jėzus turėjo būti paženklintas kraujo krikštu ir išgyveno nerimą dėl to, kad Jo sukurtas laikas pernelyg lėtai „skaičiavo“ dienas bei valandas iki neišvengiamai būsimosios Kančios… Todėl, bylodamas apie savo Auką, Jis sakė: Taip nerimstu, kol tai išsipildys! Tik iš meilės mums, nepaisydamas didžiosios Kančios iškentimų varginimo, Jis norėjo, kiek įmanoma greičiau įvykdyti tai, dėl ko buvo siųstas… Norėjo numirti ir prisikelti, kad mes, atsiliepdami meile į Jo pasiaukojančią meilę, stengtumės pagal Jo valią valdyti savo norus; kad savyje pastebėję net mažiausias klastingo kūniškumo apraiškas, jų atsižadėtume dėl Kristaus (žr. Kol 2, 11). Tada Jis, užuot gailestingumo ugnies kaitra deginęs mūsų kaltybes, kurios, mums besitaisant, prarado mūsų savastį triuškinančią prieraišumo jėgą, Šventajai Dvasiai veikiant, dar stipriau mus kviestų visiško Juo pasitikėjimo sparnais skrieti tiesiog į liepsnojančius Jo Širdies meilės sūkurius…

Kai žydai matė Jėzaus daromus stebuklingus ženklus, kai kurie manė, jog Dievo Siųstasis netrukus žemėje apreikš regimą Dievo karalystės visuotinės taikos šlovę (Lk 19, 11). Jėzus žinojo, kad niekam neįmanoma išvengti asmeninių persekiojimų bei kentėjimų, kurie artimai susiję su Evangelijos skelbimu bei liudijimu. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Jis elgėsi paradoksaliai: dieviškos Ramybės Kunigaikštis atėjo į žemę atnešti ne ramybės, o nesantarvės.

Tačiau Jis nesakė: Nuo dabar aš tyčia supriešinsiu šeimyniškius vienus prieš kitus, kad jų pyktis juos visus prarytų… Tai būtų buvusi katastrofa. Užuot atėjęs žmonijos narius, susitaikiusius su Dievu, artimu ir savimi, nuvesti pas Tėvą, Jis būtų pastūmėjęs juos į bedugnę? Ne. Atėjo ne mūsų teisti ir pražudyti, bet išgelbėti.

Mūsų kelionė į Anapusybę yra išskirtinai asmeninis dalykas. Ne Jonas ar Petras už mane žengs į Karalystę (tai – ne darbovietė, kur vieną susirgusį darbuotoją keičia kitas), bet dabar, kai įvykdytas Atpirkimas, už savo išsigelbėjimą esu atsakingas aš pats. Amžinai gyventi su Kristumi ar be Jo, – šį gyvybiškai svarbų sprendimą daro ne visuomenė apskritai, o kiekvienas pilietis asmeniškai.

Taigi Evangelija kalbina kiekvieną, ir viskas priklauso nuo individo vidinio pasaulio sanklodos. Jei žmogaus širdį valdo kaltė, Kristaus priėmimas (pavyzdžiui, dėl įsišaknijusių blogų įpročių) gali būti vėlinamas… Tada jo nedora širdis, per kurią savaip veikia demonas, ima nebeapkęsti Tiesa besivadovaujančio namiškio. Kas bendra tarp tiesos ir melo?

O kas iš tiesų pasikliauja savo Viešpačiu, ras išeitį, bendraudamas su jo atžvilgiu agresyviai nusiteikusiu artimu, nes Dievo veikiančiai malonei nėra lygių. Jėzau, laimink visas šeimas, nes Tu nori, kad jų širdys plaktų Tavuoju ritmu!

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.