2013 05 24

Jurga Tumasonytė

nemunas

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Izolda Keidošiūtė. Apie tai, kas neišgydoma

Portretas.
Kinotyrininkė Izolda Keidošiūtė. Tomo Lukšio / BFL nuotrauka

Kinas lėmė ne tik tai, kad IZOLDA KEIDOŠIŪTĖ neplanuotai atsidūrė televizijoje ir čia dirba jau beveik keturiasdešimt metų. Neišgydoma sinefilijos liga prisidėjo, kad kino kritikė aktyviai užsiima kino sklaida visuomenėje. Taigi šio „Nemuno“ numerio „Velveto“ rubrikoje mes ir kalbamės apie žiūrovus, filmus bei šiuolaikines realijas.

Kartais pagalvoju apie ne sostinėje gyvenančius paauglius, augančius šeimose, kuriose kinas suvokiamas kaip lengvas laisvalaikio praleidimo būdas, nelyginant pasisupimas karuselėse. Kaip manote, kokiais keliais juos turėtų pasiekti informacija apie kino meną? Galbūt mokyklose reikėtų specialaus kino istorijos kurso?

Na, čia labai paprastas dalykas – tiesiog reikia norėti. Pavyzdžiui, anksčiau Ukmergėje buvo kino klubas, į kurį važinėdavo ir Saulius Macaitis. Jie žiūrėdavo filmus, nors buvo kur kas sudėtingesni laikai nei dabar. Tad nėra didelio skirtumo, ar tai centras, ar periferija, jei tik atsiranda besidominčiųjų. Be to, dabar yra internetas. Ir aš nesu prieš piratavimą. Matote, mūsų prodiuseriai iš tiesų nesuteikia žmonėms galimybės pasižiūrėti norimų filmų, jeigu nespėji jų pamatyti festivalyje ar dar kur nors. Tai galioja ir Vilniuje, taigi vienintelė galimybė – atsisiųsti filmą nelegaliai.

Pamatyti lietuviškus filmus tikriausiai dar sunkiau?

Oficialiai lietuviško kino rodoma ne tiek ir mažai – tereikia netingėti ir pasidomėti. Tarkim, įsijungti Lietuvos televizijos kultūros kanalą. Ar daug žmonių žinojo, kad vyko Šarūno Barto retrospektyva? O ar daug žino, kad šiuo kanalu rodomi trumpametražiai studentų filmai, kad trečiadieniais, ne taip ir vėlai, rodomas elito kinas? Taigi tereikia mokėti ieškoti, šiuo atveju pakanka atsiversti laikraštį su televizijos programa.

Didžiuliai žiūrovų srautai Vilniaus kino festivaliuose tarsi paneigia mintį, kad šiuolaikiniai žmonės bodisi rimtais režisieriais. Kokių pažangių, su kino sklaida ir kūrimu susijusių tendencijų šiuo metu pastebite?

Nežinau, ar tai gerai, ar blogai, bet bent jau pas mus, Vilniuje, kai kuriems žmonėms kyla simptominis noras retkarčiais „pabūti elitu“. Taigi madinga vaikščioti į festivalius, ir visai nesvarbu, ką ten matysi. Žinau atvejį, kai kino festivalio organizatoriai prašė parduoti akreditaciją; nors žiūrovas už tą sumą galėjo nusipirkti bilietą, akreditacija jam atrodė prestižiškiau. Taigi viskas baigiasi tuo, kad sudėtingesnio kino tokia publika nesupranta, pradeda blaškytis. Taip pat keista, kai į rimtus filmus einama su spragėsiais… Apskritai kiekvienas filmas yra loterija: net ir puikiai pažindamas režisierių, kitus jo darbus, negali nuspėti, ką pamatysi šįkart.

Taigi dideli žiūrovų srautai rimtų filmų peržiūrose nerodo, kad per pastarąjį dešimtmetį publika labiau išpruso?

Pasak Kiros Muratovos, pažangos niekada nebuvo ir nebus. Elito niekuomet nebuvo daug. Juo labiau kad dabar yra ir kitokių pramogų.

Tačiau Lietuvoje šiokie tokie pokyčiai iš tiesų po truputį vyksta. Juk anksčiau mūsų kine žiojėjo didžiulė skylė, kino teatruose nebūdavo ką žiūrėti. Juos uždarydavo. Iki susitvarkė mūsų kino platinimas, per rankas keliaudavo prastos vaizdajuostės. Taigi dabar padėtis pasikeitė. Rengiami įvairūs projektai, viename aš ir pati dalyvauju. Jame menininkai važinėja po miestų bei rajonų mokyklas ir pasakoja mokiniams apie savo veiklą. Dar yra ir „Skalvijos“ kino akademija, skirta jaunimo edukacijai. Manau, visa tai ramiai būtų galima daryti ir pas jus, Kaune. Juk turite kino kritikų – Ramūną Aušrotą, Gediminą Jankauską…

Pastebiu, kad vis dažniau universitetuose, pavyzdžiui, į literatūros studijas, įtraukiami ir kino meno diskursai.

Taip, juk internete galima rasti bet kokią kino teorijos knygą. Be to, šį tą turime ir lietuviškai, kad ir Renatos Šukaitytės leidinį apie kintantį Baltijos šalių kiną, filosofines Michailo Jampolskio, Gilles’o Deleuzo knygas ir taip toliau. Leidžiamas puikus laikraštis „7 meno dienos“, žurnalas „Kinas“, internete galima aplankyti www.lfc.lt.

Kokias stipriausias kino ekranizacijas galėtumėte išskirti?

Kyla klausimas, ar apskritai verta lyginti literatūros kūrinius. Juk yra knygų, kurių tiesiog nereikia ekranizuoti. Peržvelgę kino istoriją, pamatysime kad geri filmai pastatyti pagal vidutines arba labai blogas knygas. Na, nebent išskirčiau Luchino Visconti „Mirtį Venecijoje“ pagal Tomo Manno kūrinį.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

O Andrejaus Tarkovskio „Soliaris“?

„Soliaris“ Stanislawui Lemui nepatiko. Šiuo atveju knyga ir filmas – atskiri kūriniai. Knyga režisieriui buvo tik impulsas. O šiaip galime rasti daugybę nesėkmingų ekranizacijų pavyzdžių. Net Stanley Kubrickas, ir tas pasimovė ant „Lolitos“! Volkeris Schlondorffas kūrė Marcelio Prousto ekranizaciją – irgi nieko neišėjo. Dabar, kai daroma tokia pornografija iš „Anos Kareninos“, aš apskritai nežinau, kam jos reikalingos. Na, gal Sergejaus Solovjovo variantas dar būtų ginčytinas, bet rimtesnis. Taigi negaliu išskirti jokių ekranizacijų – jeigu susidūrei su literatūros kūriniu, filmas negali parodyti to, ką matei skaitydamas, o jeigu ekranizacija labai kruopšti – tiesiog nuobodu. Nebent tai klasikinė literatūra, kurią studentai tingi skaityti, todėl pasižiūri filmą.

Tuomet kokios knygos jums padarė didžiausią įtaką?

Patikusios knygos keitėsi. Vienu metu mano stalo knyga buvo Albert’o Camus tekstai. Anksčiau dievinau Fiodorą Dostojevskį – šiandien jo nebenoriu. O štai Antoną Čechovą ir dabar skaitau su malonumu. Mėgau Gabrielį Garcia Marquezą, Julio Cortazarą, Michailą Bulgakovą, šiuo metu labai traukia Romainas Gary. Tačiau beletristikai, matyt, daugiau dėmesio skirsiu jau būdama laisva nuo visų darbų. Dabar svarbiausia – specialybės leidiniai.

Nepaminėjote nė vienos lietuvių autoriaus knygos…

Lietuviai man nepaliko tokio gilaus įspūdžio kaip pasaulinė literatūra. Režisierius Vytautas Žalakevičius sakė, kad mūsų gera poezija, bet tik vidutinė drama. Taigi Balio Sruogos „Dievų mišką“ vis dar laikau geriausia savo skaityta lietuvių autoriaus knyga. Nežinau, kas literatūros pasaulyje dedasi šiuo metu, nes dabar daugiausia gilinuosi į tai, kas susiję su mano darbu. Šiuo metu ir teatro gyvenimą seku mažiau, nes turiu užtektinai veiklos su kinu. Dažnai rašau apie aktorius, tarkim, šiuo metu ruošiu straipsnį apie visiems labai patinkantį aktorių Jamesą Franco, vaidinusį filme „Žmogus voras“.

Kaip suprantu, jūs nesate nusistačiusi prieš popkultūrą?

Masinė produkcija tiesiog yra arba gera, arba bloga. Netgi yra pasitaikę atvejų, kai nebuvo režisierių, filmą kūrė prodiuseriai, o išėjo tokie klasikos šedevrai kaip „Vėjo nublokšti“ ar „Kasablanka“. Su pasimėgavimu žiūriu gerą pramoginį kiną. Esu Jameso Bondo gerbėja. Tiesa, su melodrama mano reikalai kur kas prastesni. Labai mėgstu Quentiną Tarantino ir brolius Coenus. Taigi tikrai nesu nusistačiusi prieš Holivudo produkciją.

O koks jūsų santykis su serialais?

Labai ilgų serialų nežiūriu, nėra taip, kad negalėčiau atsitraukti ir sekčiau visas serijas iš eilės. Žinoma, esu žiūrėjusi kai kuriuos, pavyzdžiui, „Tvin Pyksas“ patiko tik iki tam tikros vietos, o paskui pradėjo atsibosti. Na, visai galėčiau pasižiūrėti naujausią „Šerloko Holmso“ variantą, nes mėgstu detektyvus. Mačiau kelias literatūrines ekranizacijas, tarkim, „X failus“, buvo toks rusiškas serialas „Likvidacija“ – man patiko, gal dėl to, kad esu užaugusi su rusų kinu. Mėginau kaip kino profesionalė žiūrėti ir lietuviškus serialus, bet tekdavo išjungti po penkių minučių… Visgi pasaulyje sukurta tikrai nemažai kokybiškų ir įdomių serialų.

Pamenu, kažkada skaičiau, kad vienas Ingmaro Bergmano filmas taip sukrėtė rašytoją Jurgą Ivanauskaitę, kad ji beveik tris dienas negalėjo nustoti šiurpusi. Ar buvo tokių filmų (ir kokių), kurie jums sukeltų neįtikėtinai stiprią reakciją?

Kaip tik su J. Ivanauskaite „Skalvijoje“ žiūrėjome mūsų paskutinį filmą Michaelio Haneke’s „Paslėpta“, kuris mus taip pat labai paveikė. Jeigu filmas geras, jis paliečia be išimties – taigi tokių yra labai daug. Jeigu norite pavyzdžių, prašom: „Kino pavasaryje“ mane sukrėtė Ulricho Seidlo trilogija, Carloso Reygadaso „Po tamsos – šviesa“, K. Muratovos „Amžinas sugrįžimas“. „Scanoramoje“ – Leoso Caraxo „Šventieji motorai“, Cristiano Mungiu „Už kalvų“. M. Haneke’s „Meilė“, kuri mane paveikė net fiziškai, nors, žiūrint objektyviai, tai tikrai nėra geriausias šio režisieriaus filmas. Gal dėl savo amžiaus, įgytos patirties šį filmą žiūrėjau kaip žmogus, o ne kaip kritikė. Buvo labai sunku. Apskritai M. Haneke įdomus tuo, kad jis nerodo ekrane žiaurumų, viskas labai subtilu.

Taigi be kraujo upelių.

Kraujas gali būti liejamas smagiai, kaip Q. Tarantino filmuose. Mėgstu juodąsias komedijas. Tačiau yra ir tokių kino meistrų, kurių visai netoleruoju. Pavyzdžiui, Larso von Triero. Turiu prisiversti žiūrėti jo filmus, man jis atrodo cinikas, manipuliuotojas manijomis, kuriomis aš netikiu. Žodžiu, ne mano režisierius. Taip pat esu abejinga S. Kubrickui, kurį dabar jaunimas labai mėgsta. Jis toks preciziškas, šaltas minzantropas – man nepatinka. Bet tai jau mano problemos. Be abejo, jie labai talentingi, gal net genialūs režisieriai.

Į kultūros lauką jau ateina naujoji karta, kuri gana aktyviai reiškiasi tiek kurdama kiną, tiek jį vertindama. Kokia ji jums atrodo? Ar jaučiate takoskyrą tarp sovietmetį išgyvenusiųjų ir nepriklausomybės laiku gimusiųjų sąmonės?

Nemanau, kad toji takoskyra yra didelė. Na, pasikeitė režisierių pažiūros, tad kartu kito ir kritikos vaidmuo. Problema galėtų būti įvardijama kaip profesionalumo stoka – pusė Lietuvoje save kino ekspertais vadinančių žmonių tiesiog neturi teisės taip tituluotis. Visgi šiandien yra nemažai gabių, už mus, vyresniuosius, protingesnių žmonių, ragavusių mokslo užsienyje. Kitaip nei mes jaunystėje, jie gali prieiti prie bet kokio kino – kur nori ir kada nori. O mūsų laikais juk vykdavo uždaros kino peržiūros, į kurias Vilniaus dailės akademijos studentai piešdavo netikrus pakvietimus – ten patekdavo ne visi norintieji. Taip, dabar atėjo daug kiną išmanančių, disertacijas iš jo rašančių žmonių. Tačiau mūsų masinė spauda vis tiek deda grafomanų tekstus. Anksčiau „Lietuvos ryte“ rašydavo S. Macaitis, o dabar ten rašo bet kas.

Gal dėl to, kad šiandien visi apie viską turi savo nuomonę?

Kino kritikas turi turėti savo nuomonę ir privalo ją reikšti, būti subjektyvus. Tai – kritikos esmė. Kino kritikai yra tokių pat skirtingų estetinių pažiūrų kaip ir režisieriai. Taigi vieni matys L. von Trierą vienaip, kiti – kitaip. Ir visi jie bus teisūs. Kitas dalykas, reikia nepamiršti, jog visais laikais buvo ir bus protingų žmonių, kaip ir tų, kurie niekada neskaitys M. Prousto ir nežiūrės M. Haneke’s.

Kokius filmus dabar ruošiatės žiūrėti?

Visai neįdomius, nes, kaip minėjau, ketinu rašyti apie aktorių J. Franco. Taigi turiu pasižiūrėti jo filmus. O šiaip neseniai praūžė „Kino pavasaris“, kuriame mačiau daug filmų, tad dabar žiūrėsiu tuos kelis, reikalingus darbui.

O kokias diskusijas šiuo metu organizuojate?

Dabar mano pokalbių ciklas yra apie lietuvių kino režisierius – apie tai, kokį kiną jie žiūri. Jau svečiavosi Š. Bartas, Emilis Vėlyvis, Audrius Stonys. Įvairūs mūsų režisieriai pasakos, ką jie žiūri ir mėgsta.

Ar bus išsaugoti šių pokalbių įrašai?

Lietuvos radijuje galima pasiklausyti įrašo su E. Vėlyviu. Gaila, bet Š. Barto, rodos, niekas neįrašė, o jis tądien buvo geros nuotaikos ir kalbus, žmonės jo pasiklausyti atvažiavo net iš Klaipėdos. Pakartosiu, kad Š. Bartas yra unikalus žmogus, originalus pasaulis ir vienintelis, kurį iš tiesų žiūri užsienis. Turiu omenyje vaidybinį kiną.

Kodėl Lietuva jo taip nevertina?

Savame krašte pranašu nebūsi… Kodėl rusai tam tikru metu nepriėmė A. Tarkovskio? Tiesiog didelis tingėjimas, inertiškumas. Mačiau, kaip Kanų kino festivalyje Š. Bartą sutiko prancūzai. Taigi kartais vertėtų susimąstyti, kas gyvena visai šalia mūsų.

Koks žmogus jau galėtų save vadinti sinefilu?

Sinefilas turi žavėtis kinu, kaskart ištraukti iš jo naujų dalykų. Sinefilai buvo naujosios bangos režisieriai, jie atrado „film noir“ – nuaro kiną. Tai juodieji detektyvai. Pagal detektyvinius Raymondo Chandlerio, Dashiello Hammetto, Jameso Chase’o romanus buvo kuriami šio žanro filmai. Pagaliau į juos atkreiptas dėmesys, patys amerikiečiai to nepadarė dėl snobizmo. Sinefilai atrado ir Sergio Leone, kūrusį antrinius itališkus vesternus, tapusius klasika. Sinefilas yra ir Q. Tarantino.

Toks žmogus turėtų nebijoti pasakyti, kad jam patinka vienas ar kitas filmas, nors visi jį dėl to pasirinkimo smerktų. Sinefilai jungiasi į bendrijas, kalbasi, atranda. Tai ne tik kiną mylintys žmonės, bet ir ieškantys ko nors nauja. Jeigu sinefilui patiks filmas, jis pasižiūrės viską, kas su juo susiję, domėsis kontekstu. Nežinau, ar sinefilas yra toks žmogus, kuris, kaip mano viena pažįstama, pasiėmė atostogas ir pasižiūrėjo šešiasdešimt keturis festivalio filmus. Kam tai? Sinefilas turi išsiugdyti gero filmo pojūtį, nežiūrėti bet ko. O jį, tą pojūtį, sunku paaiškinti – kaip ir aktorių charizmą.