Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

J. A. Pabrėža: „Šv. Juozapas apdovanotas šviesesne karūna už visus kitus šventuosius“

J. Pabrėžos pamokslų rinkinio „Kninga turinti savėj kozonius“ rankraštis. Jolantos Klietkutės nuotrauka

Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos pamokslas, sakytas per Švento Juozapo šventę Kartenoje 1817 m. kovo 19 d.

„Jos vyras Juozapas, būdamas teisus…“ (Mt 1, 19), šventos Evangelijos žodžiai.

Didieji karaliai tikrai nė vieno iš žmonių taip stropiai neieškotų ir atradę nė vieno labiau nemylėtų, kaip to, kuris juos prideramai ir kuo geriausiai išaukštintų, ypač jei tai yra Viešpaties Dievo raštininkas, nes toks raštininkas visada rašo tiktai tiesą ir girdamas niekur neištaria neteisybės. Bet retam tokia garbė tenka, kad kurį pats Dievo raštininkas girtų. Negalime ginčytis, jog iš to nedidelio skaičiaus Viešpaties Dievo raštininko pagirtųjų vienas pirmiausių yra šios dienos globėjas šventas Juozapas, Švenčiausiosios Mergelės Marijos globėjas. Paties Viešpaties Jėzaus Evangelijos raštininkas, šventas Matas, rašydamas apie Juozapą, minėjo aną esant teisų: „Jos vyras Juozapas, būdamas teisus…“

Ką reiškia žodis teisus? Ką reiškia pagyrimas šiuo žodžiu Šventajame Rašte? Bažnyčios daktaras šventas Jeronimas sako: Juozapas vadinamas teisiu dėlei visų jo turimų dorybių. To mums tiktai bereikia, kad žinotume, kokio aukšto lygio yra Juozapo šventumas ir dorybės. Apie tai manau kalbėti pirmoje pamokslo dalyje. Antroje dalyje išgirsime, ko mes galėtume viltis iš šio šventojo.

Jėzau, maloniausias, kursai globojamas švento Juozapo užaugai šiame pasaulyje, prašome per Tavo švento globėjo užtarimą malonės gerai klausytis šio pamokslo, idant ir Tau būtų garbė, ir šventam Juozapui šlovė, ir mums dvasios penas.

Pirma dalis

Kalbėdami apie Juozapo šventumo didybę atkreipsime dėmesį į tris punktus: koks buvo šventas Juozapas dar tebebūdamas savo motinos įsčiose? Koks buvo gyvendamas pasaulyje? Koks yra Danguje būdamas?

I

Jog šventas Juozapas buvo Švenčiausiosios Mergelės Marijos draugas, iš šio pamokslo galite suprasti. Dievas, paskirdamas jį draugu tokiai Mergelei, teikėsi vienu metu apdovanoti tokiomis dorybėmis, kokių reikėjo dėlei šios Mergelės. Nes juk aišku, kad jaunieji, rinkdamiesi sutuoktinius, ieško sau panašių. Dėl to šventas Juozapas ne tik buvo kilęs iš karalių giminės, kaip ir Švenčiausioji Mergelė, bet, kaip sako garbingi Bažnyčios daktarai, buvo pašventintas dar motinos įsčiose. Nes, jei nebūtų pašvęstas dar įsčiose, tuomet labiau vertesni sužadėtiniai Mergelei Marijai būtų buvę Jeremijas arba Jonas Krikštytojas, kurie dar įsčiose tebebūdami jau buvo šventi. O tuomet tik pranašystė apie Jėzų tebuvo. Tačiau šventas Juozapas buvo artimesnis Jėzui – maitintojas, rūpintojas; nors ir nebuvo Dievo gimdytojas, tačiau – globėjas.

Jeigu aniem dviem pranašams Dievas dovanojo tokią malonę, kodėl gi šventam Juozapui nebūtų dovanojęs? Šventas Tomas [Akvinietis], Bažnyčios daktaras, moko, jog jei kas nuo pradžios yra puikus, tuo ir toliau turi savy grožio tos pradžios. Kaip patys matot upelyje, tekančiame iš šaltinio – kuo arčiau šaltinio semsite vandenį, tuo švaresnį, tarsi krištolą.

Šventas Juozapas už Jeremiją ir Joną Krikštytoją buvo arčiau paties visokio šventumo šaltinio, tai yra Viešpaties Jėzaus. Juk išskyrus tik vieną Švenčiausiąją Mergelę Mariją, kas beužsiėmė su vaikeliu Jėzumi, kaip tik šventasis Juozapas? Kas dažniausiai jį savo glėby nešiojo? Kas dažniausiai jį stebėjo, kas dažniausiai bemylavo, kas bevedžiojo daugiau už šventą Juozapą? Tinkama tuomet išvada, jog šventas Juozapas dar motinos įsčiose būdamas jau buvo šventas.

II

O jei Juozapas dar neužgimęs jau šventas buvo, pamąstykit, kokį šventumą pasiekė gyvendamas ant žemės. Patys jau suprasite, jog, išskyrus Švenčiausiąją Mergelę, visus kitus žmones savo šventumo didumu pralenkia šventas Juozapas. Nebuvo ir nebus nė vieno žmogaus, kuris pranoktų šventą Juozapą. Taip tvirtina Gersonas [Jean de Gerson], Bernardinas de Busto [Bernardino de’ Bustis] ir kiti Bažnyčios mokytojai.

Patys jūs gerai žinot, jog gera sužadėtinė nė vieno labiau nemyli, kaip savo sužadėtinio, apie nė vieną dažniau negalvoja, kaip apie savąjį, nė už vieną taip karštai nesimeldžia, kaip už savo sužadėtinį. Žodžiu – kokios malonės sau, tokios ir sužadėtiniui savo visa širdimi stengiasi.

Na, jei jūs taip elgiatės, argi Švenčiausioji Mergelė Marija to nedarė? Tikrai šventas Juozapas savo švenčiausią ir mylimiausią sužadėtinę, kokia tiktai gali didžiausia malone mylėjo, ir abudu lyg bitelės viename avily vienas antrą kuo didžiausiai skaistybėj užlaikydami gyveno. O tokia švento Juozapo meilė, tokia malonė skaisčiausiai jo sužadėtinei, argi nepadaugino jos malonių savyje? Tikra tiesa, kad Švenčiausioji Mergelė nė vieno kito žmogaus taip nemylėjo kaip savo sužadėtinį šventą Juozapą.

Jei taip yra, tuomet kokias ji Dievui karštas maldas už jį išsakė? Ir kaip didžių malonių nuo Dievo jam išprašė? Kokių neišmatuojamai didžių dorybių per jos prašymą Dievas suteikė šventam Juozapui?

Nežinau, kas tai per dėsnis, jog dorybinga moteris negerą savo vyrą padaro gerą ir dorybingą. Taip šventa Monika atvertė vyrą savo į dorybės kelią. Ir kitų yra nesuskaičiuojama daugybė.

Kas gi begali abejoti, jog Švenčiausiosios Mergelės Marijos šventumas perėjo į švento Juozapo širdį, kurs ir savo natūra kuo didžiausiai troško, idant kas kart būtų vis daugiau ir daugiau šventumo.

Tikras dalykas, jog dažnai, vien tik žiūrėdami į dorybingą asmenį ar šventą paveikslą, žmonės atsiverčia į dorybės kelią. Kokio tuomet karštumo Dievo malonės liepsnojo, kokie Dieviško mylėjimo gaisrai švento Juozapo širdyje turėjo darytis, dieną ir naktį matant ne paveikslą, o gyvą švenčiausią savo sužadėtinę. Argi tad negalime sakyti, jog šventas Juozapas tokias dideles dorybes įgijo, kokių nė vienas iš šio pasaulio neturėjo ir neturės.

Eikim toliau: yra taip, kad, jei vedi karalienę – tampi karaliumi, nubentem Regina consequens eft Regem fieri. Kas yra karalienės sužadėtinis, nors būtų pirma buvęs kerdžiumi arba prasčiausiu žmogumi, tampa karaliumi ir visų karalienės turtų dalininku.

Juk jūs patys mieliausieji, kuo geriausiai žinote, jog Švenčiausioji Mergelė Marija yra visų šventųjų karalienė, nes pati šventoji Bažnyčia tai prisakė litanijoje: „Karaliene visų šventųjų – melski už mus.“ Jei Mergelė Marija yra karalienė visų šventųjų, tai ir šventas Juozapas, kaip Švenčiausiosios Mergelės sužadėtinis, yra visų šventųjų karalius. O jei yra visų šventųjų karalius, kaip gali būti mažesnis už bet kurį šventąjį? Tad jau iš to paties galit suprasti, jog šventas Juozapas daugiau turėjo visokių dorybių už kitus šventuosius.

III

Iš aukščiau išsakytų priežasčių, ir iš kitų daugybės, kurias taupydamas laiką praleidau, įmanoma suprasti, jog šventas Juozapas Dangaus Karalystėje yra išaukštintas. Ir nors nusileidžia savo sužadėtinei Švenčiausiai Mergelei Marijai, bet už kitus visus šventuosius yra labiau išaukštintas. Jis apdovanotas šviesesne karūna už visus kitus šventuosius, ir kaip karalius vienam tiktai Dievui, visų karalių Karaliui, tetarnauja.

Tikriausiai, teismo dieną, kuomet kviesdamas į savo karalystę Viešpats Jėzus sakys: „Išalkęs buvau, jūs mane papenėjote, ištroškęs buvau, jūs mane pagirdėt, pakeleivis buvau, jūs mane priėmėt, nuogas buvau, jūs mane aprengėt“, tai girdėdami daugelis išrinktųjų atsilieps tardami: „Viešpatie, mes neturėjome tos garbės, kad būtume galėję dėl Tavęs tai padaryti“, o Kristus teisme atsakys: „iš tiesų, ką dėlei ubagų padarėt, visa tai man darėt“ (Mt 25, 40).

Bet šventame Juozape visi šie žodžiai išsipildė: jis alkaną Jėzų maitino, ištroškusį girdė, jis Jėzų į savo namus priėmė, jis Jėzui apdarą parūpino.

Pats Jėzus sako: „Kas priima pranašą dėl to, kad jis pranašas, gaus pranašo užmokestį. Kas priima teisųjį dėl to, kad jis teisusis, gaus teisiojo užmokestį“ (Mt 10, 41). Argi tad ir tas, kuris priima Dievą, dėl to, kad Jis Dievas, neatsiims Dievo užmokesčio?

Prisiminkime ir tai, jog visa švento Juozapa šlovė kyla iš to, kad buvo Švenčiausiosios Mergelės sužadėtiniu: Mulieris bonae beatus vir – geros moteriškės laimingas vyras (Sir 26). Būdamas Švenčiausiosios Mergelės sužadėtinis, turėjo galimybę tėvišką meilę parodyti Jėzui. Ši priežastis išaukština šventą Juozapą: kad paėmęs sužadėtine Mergelę Mariją, ne kartą apturėjo visokias gėrybes: Venerunt autem mihi omnia bona – drauge su ja atėjo man visa, kas gera (Išm 7, 11). Jei tad pasakysime, kad šventas Juozapas yra aukščiau už kitus šventuosius, jokios skriaudos nė vienam šventajam nepadarysime. Bet jei kurį nors šventąjį laikysime didesniu už šventą Juozapą, labai nuliūdinsime Švenčiausiąją Mergelę. Kokia šlovė Karalienei, jei jos pavaldiniai už karalienės sužadėtinį būtų laikomi garbingesniais? Sveikas protas kiekvienam rodo, kad šventas Juozapas Dangaus Karalystėje visų pirmasis yra po Švenčiausiosios Mergelės Marijos.

Taigi, jei išsiaiškinome apie šios dienos globėjo švento Juozapo tokį didį išaukštinimą, pažiūrėkime ko mes iš šio dangiško kunigaikščio galime viltis.

Dalis antra

Kiekvienam žmogui svarbios trijų rūšių gėrybės: gėrybės turto, gėrybės kūno, gėrybės sielos. Jei kuomet, kurių gėrybių žmogui pritrūksta, jis tampa nelaimingas. Būdamas nelaimingas, žmogus gali šauktis šio didžio užtarėjo švento Juozapo, tikrai vildamasis, jog per Jo užtarimą apturės nuo Dievo to, ko trokšta.

Pamokslo rankraštis. Jolantos Klietkutės nuotrauka

I

Vieni žmonės nelaimingi yra dėl turtų: tą karo metu priešai apiplėšė, anam vagis pavogė mylimiausią daiktą, šiam sudegė viskas, ką tik turėjo, kitam kitokia nelaimė jo turtui nutiko. Tokie ir panašūs savo bėdoje tegul bėga prie švento Juozapo, šaukdamiesi Dievo per šio šventojo užtarimą: tikrai patirs pagalbą. Nes šventas Juozapas šią malonę tikrai turėjo gauti nuo Dievo už tai, jog savo gyvenimo darbu ir prakaitu aprūpino Jėzų ir Švenčiausiąją Mergelę Mariją.

Patyrė švento Juozapo pagalbą šventa Teresė [Avilietė], kuri Juozapą labai mylėjo. Gyveno ši šventa mergelė didžiausiame neturte, o per šv. Juozapo užtarimą tokioje ubagystėje būdama sugebėjo pastatyti 32 vienuolynus.

Galit tuomet ir jūs, stropiai viltis gausiantys nuo Dievo reikalingų šiame gyvenime dalykų, jei tiktai tie jūsų prašomi dalykai neatitrauks jūsų nuo Dievo garbės ir jūsų pačių išganymo.

II

Šventas Juozapas yra užtarėjas ne tiktai tų, kurie kenčia kokią turto bėdą, bet ir tų, kurių kūnai kenčia. Tegul tuomet tie, kurie vaikšto pasiremdami lazda, kurie seniai guli lovose ligų prispausti […] kenčia skausmą akių ir kitų narių, tegul visi, sergantys bet kokiomis ligomis, artinasi prie švento užtarėjo. Per šio šventojo užtarimą patirs Dievo pagalbą. Nes Juozapas tą malonę nuo Dievo pelnė už skausmą širdies savo, kuri kentėjo prie apipjaustymo Dieviško kūdikėlio Jėzaus Kristaus.

Šventas Juozapas yra ypatingu ligonių užtarėju. Tai gali paliudyti šventoji Teresė: ta šventa mergelė dar jaunystėje susirgo sunkia liga, kaskart vis silpnėjo, galop gydytojai ją palaikė mirusia. Tad šventoji, neturėdama žmonių pagalbos, kreipėsi į Dangų, pamaldžiai prašydama šv. Juozapo pagalbos. Liga ėmė trauktis, kūnas – gyti. Ši šventoji pripažįsta, jog per švento globėjo užtarimą ne tik iš ligos išgijo, bet ir kitų gėrybių savo sielai patyrė. Ir nuo to laiko ši šventoji labai pamilo šventą Juozapą ir per jo užtarimą sulaukė daugybės malonių; kartą prisipažino, kad nė vieno dalyko nebuvo, kurio paprašiusi nebūtų apturėjusi.

Šventoji Teresė savo ligoje patyrė švento Juozapo pagalbą, patirkit ir jūs būdami ligoje ir kūno silpnume, jei tik išgijimas iš šios ligos nebus kliūtimi jūsų sielos išganymui. Nes dažnai matome, jog Dievas, norėdamas nusidėjėlį pakreipti į išganymo kelią, leidžia jam ligą, nuo kurios pasveikęs ligonis vėl imtųsi savo nuodėmingo gyvenimo.

Bet jei kas, ligoje būdamas, jau atsivertė iš nuodėmingo į dorą gyvenimą, nusiteikęs šio pasikeitimo stipriai iki pat mirties laikytis, o prie to dar žada būti didžiai mielaširdingas kitiems ligoniams; toks tegul artinas prie didžiausio ligonių užtarėjo švento Juozapo, teprašo jo nuolankiai tol, kol nesulauks iš Dievo trokštamos malonės dėl šio šventojo taip didžių nuopelnų. Aš užtikrinu, jog pernai apturėjau didžią pagalbą sveikatai. O jeigu Dievui atrodo, kad ligonis turi iki mirties tokiu būti, tai per jo prašymą vietoje sveikatos apturės dar geresnę malonę, tai yra Dangaus Karalystę.

III

Pereikime prie dvasinių rūpesčių, tai yra: žmonės per nuodėmę netekę sielos išganymo graužiasi, yra susirūpinę, kad dėl savo nuodėmių nebūtų išmesti iš išrinktųjų skaičiaus ir nustumti į prakeiktųjų skaičių. Dėl tos priežasties verkdami šaukias švento Juozapo pagalbos, idant išprašytų nuodėmių atleidimą ir laimingą mirtį. Gerai, mieli nusidėjėliai, jau žinote, kieno pagalbos šauktis, nes šventas Juozapas tikrai yra nusidėjėlių užtarėjas.

Bet jei iš tikrųjų norite patirti švento Juozapo pagalbą, jums reikia būtinai atkreipti dėmesį į vieną įspėjimą: idant už padarytas nuodėmes tikrą atgailą darytumėte tiek širdyje, tiek išorėje. Širdies atgaila turi būti tokia: idant tikrai gailėtumėtės širdyje savo už visas nuodėmes ir idant gailėtumėtės dėl to, jog begaliniai gerą Dievą savomis nuodėmėmis nepelnytai įskaudinote. O turėdami tokį gailestį, dar turite taip didžiai nekęsti nė vienos nuodėmės, jog bevelytumėte numirti, negu dar kartą nusidėti. Jei kas tokios atgailos neturi, tenesivilia gauti nuodėmių atleidimą.

Išorinė atgaila turi būti tokia: per išpažintį gavus nuodėmių atleidimą, neužmiršti daryti atgailos darbų ir save drausminti išorinėmis atgailomis, nes nusidėjėlis tik tuomet teturi tikrą Dievišką neapykantą nuodėmei, kad patsai save už savo nuodėmes nubaudžia: nes padaryta nuodėmė niekados nebus be bausmės – jei už savo nuodėmę pats savęs iš geros valios nenubausi, turės tave Dievas nubausti. Tokia yra Dievo teisybė nuodėmei.

Yra krikščionių, kurie už nuodėmes apsiverkę prie klausyklos, atlikę išpažintį ir išpildę užduotą atgailą, manosi neturį nieko daugiau daryti. Vargšeliai labai apsigauna. Daugel galėčiau jums paliudyti istorijų, tačiau pakaks vienos: žvilgtelkime į Mariją Magdaleną, kuri nuklydimą į nuodėmę apgailėjo nuoširdžia širdies atgaila ir paties Jėzaus buvo išgydyta. O ar nustojo dariusi atgailą? Ėmėsi labai radikalios atgailos, jog nuo žmonių atsiskyrė, įlindusi į vieną daubą per tris dešimtis su viršum metų visokiausias atgailas darydama tapo pavyzdžiu mums atgailautojams.

Taigi, nusidėjėliai tuomet pasveiksta, kai po gauto nuodėmių atleidimo dar atlieka atgailą ir širdy už nuodėmes gailisi ir verkia, ir išorinį savo kūną drausmina pasninkais, disciplinomis ir kitais būdais. Tos išorinės atgailos sulaikys jus nuo atkritimo į nuodėmę, išnaikins piktus įpročius, sustiprins atsispirti piktiems širdies norams.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Taigi, klausiu jūsų nusidėjėliai: kurie norit gera mirtimi numirti – ar prižadate nuodėmės iš tiesų nekęsti, dėl to, jog nuodėmė atskiria nuo Dievo? Ar prižadat visokių priežasčių į nuodėmę vedančių lyg gyvatės sergėtis? Ar prižadat kantriai kęsti visus vargus, kuriuos Dievas leis už jūsų nuodėmes? O jei Dievas jūsų neprispaus priespaudomis: ar prižadate patys save drausminti už savo nuodėmę? Jei tai prižadat: eikit, artinkitės prie šono Mielaširdystės Dievo. Prašykit, prašykit karštai nuodėmių atleidimo ir laimingos mirties. Prašykit ir švento Juozapo, laimingos mirties globėjo, idant jis užtarimu savo teiktųsi jums nuo Dievo tos malonės išprašyti. O aš iš savo šalies užtikrinu, kad nė vieno tokio atgailautojo neapleis tas nuolatinis globėjas laimingoje mirtyje.

Yra dar šventas Juozapas keliauninkų globėjas, globėjas vandeniu keliaujančiųjų, globėjas nešlovę kenčiančiųjų, globėjas kunigų, globėjas sutuoktinių, globėjas merginų ir vaikinų skaistybėje gyvenančių, globėjas amatininkų, globėjas ubagų ir nabagų ir kitų visokių luomų, – visi tad melsdami prie jo patirs pagalbos.

Bet kuo didžiausiu užtarėju yra mirštančiųjų. O kaip tai gera yra numirti minint tuos šventus vardus: Jėzau! Marija! Juozapai šventas – pasigailėkit manęs!

Pamokslą perrašė ir šių dienų kalbai pritaikė Jolanta Klietkutė