Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 08 19

Jolanta Klietkutė OFS

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

13 min.

„J. A. Pabrėžos užtarimu patirtų Dievo malonių knyga“ laukia tikinčiųjų liudijimų

„Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos užtarimu patirtų Dievo malonių knygos“ pristatymo komanda (iš kairės į dešinę): Nijolė Raudytė OFS, Virginija Mickutė OFS, Andrius Dobrovolskas OFM, Paulius Saulius Bytautas OFM, Jolanta Klietkutė OFS, Rimantas Radzevičius OFS, Vilija Karaliūnaitė. Gaivilės Tamašauskienės nuotrauka

2022 m. gegužės 22 d. Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. M. Marijai bažnyčioje buvo pristatyta „Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos užtarimu patirtų Dievo malonių knyga“. Jos steigimo aktą pasirašė Kretingos Viešpaties Apreiškimo vienuolyno gvardijonas Andrius Dobrovolskas OFM, Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai parapijos klebonas Paulius Saulius Bytautas OFM, Lietuvos pasauliečių pranciškonų ordino nacionalinė ministrė Virginija Mickutė OFS, Lietuvos pasauliečių pranciškonų ordino J. A. Pabrėžos darbo grupės vadovė Nijolė Raudytė OFS, grupės nariai: Jolanta Klietkutė OFS, Vilija Karaliūnaitė OFS ir Rimantas Radzevičius OFS.

Ši knyga yra tarpukario brolių pranciškonų veiklos tęsinys: pirmojoje dalyje surankioti išlikę tarpukario liudijimai, antroje – laukiame dabartinių liudijimų apie mūsų gyvenimuose patirtas Dievo malones, gautas prašant J. A. Pabrėžos užtarimo. Liudijimus bus galima pateikti atvykus į Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. M. Marijai bažnyčią (Vilniaus g. 2, Kretinga). Atsakingu už liudijimų priėmimą paskirtas Kretingos Apreiškimo vienuolyno gvardijonas Andrius Dobrovolskas. Po liudijimą teikiančio asmens pokalbio su kunigu A. Dobrovolsku ir jo sprendimo, kad liudijimas gali būti priimtas, jis bus ranka įrašomas į Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos užtarimu patirtų Dievo malonių knygą.

Dalijamės Marijos radijo laidoje „Aktualijos“ skambėjusiomis mintimis apie „Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos užtarimu patirtų Dievo malonių knygą“.

Laidoje dalyvauja: teol. m dr. pranciškonas kun. Paulius Bytautas OFM, Lietuvos pasauliečių pranciškonų ordino nariai: teol. m dr. Vilija Karaliūnaitė OFS, Jolanta Klietkutė OFS, Rimantas Radzevičius OFS ir Mosėdžio Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios klebonas kanauninkas kunigas Egidijus Zulcas, pokalbį veda Nijolė Raudytė OFS.

„Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos užtarimu patirtų Dievo malonių knygos“ maketas

Nijolė Raudytė OFS: Šiandieniame pasaulyje yra svarbūs šventųjų gyvenimo pavyzdžiai – įkvepiantys ir vedantys Dievo link visose gyvenimo situacijose. Šventieji ir palaimintieji vis tik yra istorinės asmenybės – žmonės, galbūt netgi tokie kaip ir mes, gyvenę skirtingose epochose, bet mums labai artimi savo žmogiškumu, kuris mums geriausiai suvokiamas. Šventieji ir palaimintieji, pažymėti Dievo malonės ženklu, dalijasi Dievo malone su mumis – yra mūsų tarpininkai, užtarėjai pas Viešpatį.

Kaip šiandien mums gali būti vertingi švento gyvenimo pavyzdžiai ir kas yra Dievo malonė, kurią žmonės gauna per kanonizuotų šventųjų ar kitų švento gyvenimo asmenų užtarimą?

Vilija Karaliūnaitė: Švento gyvenimo pavyzdžiai visais laikais buvo svarbūs, tokie išlieka ir šiandien. Ir plačiai žinomų šventųjų gyvenimas, ir paprastų asmeniškai pažįstamų brangių asmenų švento gyvenimo pavyzdžio palikimas yra tikras turtas žmonėms, nes tai amžinosios šviesybės ženklas.

Pirmiausia, kalbėdami apie šventuosius, malonę per jų užtarimą, turime įvardyti keletą pamatinių dalykų. Viso šito pagrindas yra tikėjimas į gailestingąjį Dievą, amžinąjį gyvenimą ir šventųjų bendravimą. Kaip sakė apaštalas Paulius, „jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas“ (1 Kor 15, 14). Perfrazuojant mūsų aptariama tema, galime sakyti – jeigu netikime amžinuoju gyvenimu, nepaisome tikrojo mūsų gyvenimo tikslo, tai nėra ką kalbėti apie šventuosius ar jų užtarimą. Tai yra tuščia.

Bet jei tikime, ypatingai reikia pasitikėti Dievo gailestingumu ir įsisąmoninti Dangiškojo Tėvo užmojį ne vien žemiškai žmogaus laimei, bet, pirmiausia, amžinajai. Mes neretai tai pamirštam, norime žemėje gyventi sveiki, sėkmingi, turtingi, mylimi, norime pramogų ir malonumų, o tai, kaip žinome, dažniausiai prasilenkia su galutiniu tikslu ir tikrąja žmogaus laime – pašaukimu būti šventiems, būti tobuliems ir gyventi su Dievu amžinai.

Šioje vietoje į pagalbą ateina gailestingojo Dievo prisilietimas, kurį vadiname malone. Ir tai ne kas kita kaip Dievo dovana mūsų išgelbėjimo reikalui. Ir ne dėl mūsų nuopelnų. Trumpai drūtai – malonė yra asmeninė Dievo dovana mums, padedanti augti tikėjimu ir šventai gyventi. Labiau nei ko nors gyvenime mums reikia šios Dievo malonės.

Katalikų Bažnyčios katekizme mokoma, jog malonė yra „Dievo palankumas, neužsitarnaujamai teikiama pagalba, kad atsilieptume į Jo pašaukimą“ (KBK, 1996). Taigi malonė yra neužsitarnaujama. Mes neturime jos kaip nors pelnyti. Iš tiesų netgi negalime jos pelnyti. Juk ji yra Dievo dovana, ją Jis trokšta suteikti visiems pas Jį ateinantiems. Teologai skiria įvairias malonės rūšis, dovanas, daug pavidalų.

O kadangi gyvename pasaulyje, kur, regis, nieko negausi už dyką, todėl ne tik priimti, bet ir suprasti Dievo dovanojamą malonę nėra lengva. Kartais dangiškąsias dovanas laikome tiesiog atsitiktiniu sutapimu ar pasisekimu. O kartais gyvename matydami tik save, tik savo pastangas, galias.

Šioje vietoje ir paaiškėja švento gyvenimo vyrų ir moterų svarba, jų pavyzdžio reikšmė. Tikėtina, jog minėdami švento gyvenimo žmonių nuopelnus, jais gėrėdamiesi ir su pasitikėjimu prašydami jų užtarimo, galime jo sulaukti. Ne tik kanonizuotų šventųjų, bet ypatingai mums artimų, pažįstamų švento gyvenimo žmonių. Ir jeigu savo jėgomis, savo žemišku supratimu nepajėgiame įžvelgti ir patirti prašomos Dievo pagalbos, malonės, turime tokius kaip mes, į amžinybę iškeliavusiuosius, kurių tobula meilė gali padėti. Neretai ir norinčius padėti, tik reikia mūsų bendrystės, mūsų judesio jų link.

2021 m. kovo mėnesį knygų iliustratorius, visuomenininkas Andrius Seselskas J. Kretingos Pabrėžos universitetinės gimnazijos fojė ant sienos per aštuonias dienas art decor stiliumi nutapė 3 x 4 m dydžio J. A. Pabrėžos paveikslą.
Jolantos Klietkutės OFS nuotrauka

Šventasis Tomas Akvinietis šventųjų tarpininkavime Dievo malonei įžvelgė parengiantį ir pasitarnaujantį veikimą, padedantį žmogaus ryšiui su Dievu. Jis aiškino, kad šventųjų užtarimas atitinka Dievo valią: jie meldžia to, ką Viešpats per jų užtarimą nori matyti esant nuveiktą. Taigi, jie gali sėkmingai mūsų reikale patarnauti, pagelbėti.

Kaip jau minėjo Nijolė, šventieji ir palaimintieji yra tokie pat žmonės, su tokia pačia prigimtimi, kokiais laikais jie begyventų, jų patirtis mums yra gerai suvokiama, gali būti apsvarstoma ir pritaikoma. Jau ankstyvojoje Bažnyčioje pradėta gerbti kankinius, tikint, jog pasiekusieji išganymo pilnatvę užtaria gyvuosius dangiškojo Tėvo akivaizdoje. Juk jie mus pažįsta.

Prisiminimas ir pagarba švento gyvenimo žmonių mums primena, jog šie vyrai ir moterys nori būti mums kelrodžiais Kristaus sekimo kelyje, kurį kadaise apaštalas Paulius nurodė tesalonikiečiams ir mums: „Dievo valia – jūsų šventėjimas“ (1 Tes 4, 3).

Savo užtarimu mus nepaliaujamai lydi šventieji globėjai, kurių garbei esame pakrikštyti, parapijų, vyskupijų, miestų, profesijų bei amatų globėjai, visų pirma šventųjų Karalienė ir galingiausioji užtarėja Švenčiausioji Mergelė Marija. Tikra tiesa, jog galime per švento gyvenimo žmonių užtarimą labiau pažinti Dievą ir patirti malonę, kurios prašome. Jie mums yra tarsi pagalbininkai atveriant šios malonės duris. Visgi, šventieji neturėtų būti tik mūsų pageidavimų išpildymo priemonėmis, „stotelėmis“, kuriose semtumės užuojautos ir užtarimo, ieškant suraminimo ligoje, varge, nelaimėje. Jie nori žadinti mūsų valią siekti tikros laimės – krikščioniškojo tobulumo, ir savo užtarimu padeda tai pasiekti.

Reziumuojant, reikia pasakyti, jog išmintingieji tai supranta ir per švento gyvenimo žmonių užtarimą patiria įvairių Dievo malonių – tikėjimo dovaną, dvasinį ar fizinį išgijimą, pašaukimą ir kt.

Skulptoriaus Algirdo Boso paminklo J. Pabrėžai Kretingoje postamento viršus: plaketė J. A. Pabrėžai. Jolantos Klietkutės OFS nuotrauka

Nijolė Raudytė OFS: Kaip žinome, Lietuvoje, ypač Žemaitijoje, jau net 170 metų gyvuoja ir yra plačiai paplitęs kunigo, pranciškono Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos kultas, ant jo kapo Kretingos senosiose kapinėse negęsta žvakių liepsnos, žmonės nuolat ten meldžiasi. Kuo Pabrėža traukė ir traukia žmones ir kodėl iki šiol tarp tikinčiųjų gyvuoja stiprus pamaldumas jam?

Kun. Paulius Bytautas OFM: Jau du šimtai metų tėvo Ambraziejaus Pabrėžos atminimas gyvena Žemaitijoje. Jis išliko liaudyje be jokių specialių kieno nors pastangų, netgi priešingai – iki šiol apie tėvą Pabrėžą labai nedaug parašyta. Garbųjį kunigą Jurgį Pabrėžą išvystame ne tik plačių horizontų, bet ir labai žmogišką, patrauklią asmenybę, kaip įžvalgų gamtamokslininką ir jautriasielį gydytoją, kaip aistringą savo krašto, jo kalbos ir jo istorijos mylėtoją, kaip minias uždegantį oratorių ir pamokslininką, kaip sveikų idėjų visuomenininką ir pavyzdingą dvasininką.

Visus tėvo Ambraziejaus gyvenimą studijavusius stebina jo energija, darbštumas, uolumas, pasišventimas… Ši charakteringa jo asmenybės žymė, be abejonės, yra susijusi su faktu, kad tėvas Pabrėža buvo kunigas ir vėliau vienuolis pranciškonas, kurio svarbiausias gyvenimo tikslas buvo savyje įgyvendinti ir kituose įdiegti Kristaus evangeliją ir visomis galiomis bei visais talentais tarnauti žmonėms. Tai buvo jo gyvenimo pirminė užduotis ir jo aistra, iš kurių visa kita savaimingai išplaukė. Buvimas mokslininku, gydytoju, veikėju ar pan. buvo tik natūralios ir apčiuopiamos tėvo Ambraziejaus Pabrėžos pilnutinai išgyventos Evangelijos apraiškos. Nenuostabu, kad jau nuo neatmenamų laikų tėvas Ambraziejus Kretingos apylinkėse, Žemaitijoje, Lietuvoje liaudies laikomas šventuoju.

Pabrėžai dar gyvam tebesant jis buvo laikomas dideliu dvasiniu autoritetu ir buvo aplinkinių bei jį pažinojusių gerbiamas kaip geras žmogus ir kaip išsilavinęs ir darbštus vyras. Vyskupas Valančius „Žemaičių vyskupystėje“ rašė, kad žmonės, jo pamokslų kaip kokio apaštalo su didžiausiu atidumu išklausę, nemaža gauna dvasinio peno savo gyvenimui. Sakoma, kaip rašo Motiejus Valančius, jeigu tik Pabrėža įlipdavo į sakyklą, tai jam užtekdavo sukalbėti „Tėve mūsų“ maldą ir jos visai pakakdavo, nereikėjo nė gražiausių žodžių sakyti. Paprasti žemaičiai Pabrėžos niekada neužmiršo ir gerbė jį kaip šventąjį. Gi vėlesnės inteligentų kartos visų pirma vertino Pabrėžą kaip mokslininką, ir yra trumpų paminėjimų apie jį įvairioje spaudoje, literatūroje.

Pabrėžą pagerbė ir jo atminimą išsaugojo Žemaitijos žmonės, nes jis buvo jų mintyse, sąmonėje, jie žinojo, kur yra jo kapas, atvykdavo ar iš arčiau, ar iš toliau, aplankydavo kapą, pasimelsdavo prie jo… Ir šiandien apie tai liudija prie Pabrėžos kapo degančios žvakės, nors jau praėjo šitas septyniasdešimt su viršum metų po jo iškeliavimo iš šio pasaulio. Vis dėlto Pabrėža yra artimas tiems žmonėms, kurie laukia pagalbos, kurie nori išgyti iš savo negalių, ligų, kurie ieško patarimo savo gyvenimui. Einama prie jo kapo, meldžiamasi. Jeigu paklaustume kiekvieno kretingiškio, tai jie tikrai parodys, kur yra Pabrėžos kapas, kur reikia nueiti, pasimelsti, nusilenkti šitam šiame pasaulyje gyvenusiam šventam žmogui.

„Šventasis Ambraziejus Pabrėža“, jeigu kada nors bus taip galima įvardyti, pirmiausia buvo pasaulinis kunigas, daugelį metų tarnavo Dievui ir Bažnyčiai, paskui Kretingos vienuolyne Šv. Pranciškaus trečiojo ordino rūbu apsivilkęs buvo kitiems visokių dorybių paveikslas. Taigi ir mes, mielieji, žinokime kur yra Pabrėžos kapas, nueikime prie jo sukalbėkime poterius, paprašykime, kad jis užtartų mus pas dangiškąjį Tėvą. Ir ši knyga, kuri užvesta kaip malonių knyga, kurios gaunamos užtariant Pabrėžai, pasitarnautų, kad jį pakeltų į palaimintųjų tarnų garbę. Taigi, būkime visuomet vienybėje su juo savo maldoje ir savo mintyse.

„Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos užtarimu patirtų Dievo malonių knyga“. Jolantos Klietkutės OFS nuotrauka

Nijolė Raudytė OFS: Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincija ir pasauliečiai pranciškonai neseniai įsteigė knygą, kurioje bus fiksuojami liudijimai apie Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos užtarimu patirtas Dievo malones. Gal galėtum plačiau pristatyti šią knygą?

Jolanta Klietkutė OFS: Švento gyvenimo žmonių užtarimu patirtų Dievo malonių knygos nėra naujas dalykas. Visas Šventasis Raštas yra Dievo veikimo liudijimas. Jėzaus pagydyti ligoniai ėjo ir apie tai garsiai visiems pasakojo.

Gausiausia liudijimų knyga yra Apaštalų darbai, kuriuose nupasakojama, kaip Dievas veikė per savo mokinius. Apaštalai negalėjo nutylėti tų didžių darbų, kuriuos Dievas nuveikė jų gyvenimuose, jie ėjo ir apie tai skelbė visam pasauliui: „Juk mes negalime nekalbėti apie tai, ką matėme ir girdėjome“. Tai yra gyvi anų laikų liudijimai. O mūsų laikus šie liudijimai pasiekė dėl to, kad buvo užrašyti. Daugelyje pasaulio bažnyčių yra knygų, kuriose nuo senų laikų užrašomi per šventuosius patirti Dievo stebuklai.

Kaip žinome, Kretingos pranciškonas Jurgis Ambraziejus Pabrėža dar gyvas būdamas garsėjo kaip sielos ir kūno gydytojas. Matas Mozūraitis tarpukario spaudoje rašė, kad „J. A. Pabrėža buvo ypatingas išpažinčių klausytojas. Paprastomis darbo dienomis jo klausykla būdavo apgulta nuo ryto iki pietų, o šventomis dienomis nuo ryto iki vakaro. Žmonės jį gyvą vadindavo šventuoju. Iš tikrųjų jo tokio ir būta. Žmonių sieloms prie Dievo patraukti jis negailėjo nei savo jėgų, nei sveikatos. Ir pats tapo savo uolumo auka – būdamas 78 metų amžiaus, sirgdamas ir nepaisydamas aukštos temperatūros išvažiavo pas ligonį. Tai buvo paskutinė gerojo ganytojo auka dėl sielų išganymo“. Mirė tos pačios dienos vakarą savo celėje klūpodamas po kryžiumi.

Kunigui J. A. Pabrėžai mirus, Žemaičių vyskupijos administratorius kun. Jonas Chrizostomas Gintila nekrologe rašė, kad Pabrėža tiek pasauly gyvendamas, tiek vienuolyne būdamas „kitiems buvo visokių dorybių paveikslu“.

Po tėvo Ambraziejaus mirties žmonės vis vien eidavo prašyti pagalbos, tik jau ne į vienuolyną, o prie kapo. Praėjus net 70 metų, žmonės vis dar nebuvo jo pamiršę. Todėl tarpukario pranciškonai apytiksliai nuo 1921 m. vienuolyno knygoje ėmė užrašinėti per tėvo Ambraziejaus užtarimą patirtas Dievo malones, o kai kurias svarbesnes žinutes publikavo spaudoje. Labai gaila, kad mūsų laikus pasiekė tik spaudoje buvę liudijimai, o vienuolyne buvusi knyga pražuvo sovietmečiu.

Tad ir šios „Dievo malonių knygos“ atsiradimas nėra atsitiktinis. Pakalbinę gatvėje sustabdytus kretingiškius išgirstume daugybę nuostabių ir neįtikėtinų istorijų, įvykusių jiems patiems, draugams, artimiesiems ar pažįstamiems besimeldžiant prie Jurgio Pabrėžos kapo. Šios istorijos žinomos tik siauram draugų ratui, kartais net nedrąsu jas pasakoti, baiminantis likti nesuprastiems. Tačiau kiekvienas Dievo patirtas stebuklas yra skirtas ne tik jį patyrusiam asmeniui. Tai yra dovana, bet ir įpareigojimas eiti ir skelbti apie tai, kas įvyko. Morkaus Evangelijoje Jėzus, išgydęs apsėstąjį, aiškiai sako: „Eik namo pas saviškius ir papasakok, kokių didžių dalykų Viešpats tau padarė ir kaip tavęs pasigailėjo.“ Kiekvienas liudijimas įkvepia jo klausančius žmones, suteikia drąsos ir vilties, stiprina tikėjimą.

Todėl, jeigu per Jurgio Pabrėžos užtarimą jūs patyrėte pagijimą ar kitokių Dievo malonių, kviečiame atvykti į Kretingos bažnyčią, susitikti su vienuolyno gvardijonu, broliu Andriumi Dobrovolsku ir knygoje užrašyti jūsų liudijimą. Liudijimus pateikiantys asmenys bus supažindinti su Lietuvos Respublikos asmens duomenų apsaugos taisyklėmis, o pati knyga bus saugoma nuo viešos prieigos. Tačiau, jeigu asmuo duos sutikimą, pakeitus jo vardą liudijimas galės būti publikuotas ir internetinėje erdvėje, kad dabarties žmonėms liudytų, jog ir šiandien Dievas stebuklingu būdu veikia mūsų gyvenimuose.

A. Boso paminklas J. Pabrėžai. Jolantos Klietkutės OFS nuotrauka

Kyla klausimas: ką konkrečiai reikės užrašyti? Pirmiausia – liudijančio asmens duomenis, paskui – kuo nuoseklesnę istoriją: kas vyko gyvenime, kokie rūpesčiai slėgė, kiek laiko tęsėsi, kas patarė ar iš kur sužinojo, kad galima prašyti Jurgio Pabrėžos užtarimo, kas įvyko. Ir, žinoma, svarbiausia dalis – kas pasikeitė gyvenime. Žinoma, tai tik gairės, Dievas kiekvieno žmogaus gyvenime veikia skirtingai, tad ir žodžius įkvėps skirtingus.

Tarpukario broliai pranciškonai liudijimus užrašinėjo tikėdamiesi, kad jie bus naudojami beatifikacijos byloje. Ši knyga tokio tikslo neturi. Žinoma, jeigu beatifikacijos byla kažkada ir bus pradėta, ši knyga bus joje paminėta kaip Bažnyčios istorinis šaltinis. Šiuo metu knygos tikslas – Bažnyčios istorijai išsaugoti autentiškus liudijimus ir palikti žinutę ateičiai, kad Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos šventumo garsas nėra kažkokia naujiena, bet jau kelis šimtmečius besitęsiančios tikrovės patvirtinimas.

Nijolė Raudytė OFS: Malonių knyga pradedama Tarpukario Lietuvos nacionalinėje spaudoje paskelbtais liudijimais – arba tuomet vadinamais stebuklais, meldžiantis ir prašant Tėvo Pabrėžos užtarimo. Pasiklausykime vieno liudijimo teksto.

Rimantas Radzevičius OFS: Noriu perskaityti laišką, rašytą 1975 metais, tačiau atrastą tik pernai metų vasarą.

„Gerb. Tėve Viktorai, neilgai prieš brolio Mykolo Tamošiūno mirtį, aš jį aplankiau Kretingoje. Įsikalbėjome apie garbingojo Tėvo Ambroziejaus Pabrėžos renkamąją medžiagą jo beatifikacijos procesui pradėti. Tarp kitų, brolis Mykolas man perskaitė savo parengtą rašinį apie Jeronimo Lažausko pagijimą, užtariant Tėvui Ambroziejui. Kadangi tas faktas man gerai žinomas, tai br. Mykolo raštas atrodė nepakankamai pilnas bei aiškus. Kas man pasirodė nepakankama, tą sumaniau parašyti ir pasiųsti Jums, nes girdėjau, kad Jūs renkate tokią medžiagą ir rengiate veikslą apie Tėvą Ambroziejų. Rašau tik tą, kas yra tikra tiesa ir pats mačiau ir patyriau. Tiksliai neprisimenu, kada aprašomas nuotykis įvyko, ar tai buvo 1932 ar 33 m., todėl datos nerašau. Tam tikslui Kretingos vienuolyne buvo paskirti asmenys, kurie rinko medžiagą apie gerb. Tėvą Ambroziejų. Manau, kad jie tą medžiagą Jums perdavė.

Čia parašysiu tai, ko kiti neparašė. Tada gyvenau Kretingoje. Sužinojęs, kad labai sunkiai serga Jeronimas Lažauskas ir yra arti mirties, tuojau nuskubėjau aplankyti. Buvo apie 10 val. ryto. Ligonis buvo labai silpnas, sergąs plaučių uždegimu: dažnai užeiną ligos priepuoliai; ką tik buvęs stiprus priepuolis – vos išlikęs gyvas. Jei šitoks priepuolis dar užkluptų, pats ligonis nebesitiki pasveikti. Trys paros kaip nieko negalįs valgyti nei miegoti: kankiną labai stiprūs skausmai, kosulys, diegliai. Ligonis sąmonę turi; su vargu vos gali ištarti žodį. Žmona labai nusiminusi. Klausia manęs ką daryti, kur kreiptis? Sako, keletą kartų buvo iškviestas gydytojas Stropus. Prirašęs įvairių vaistų, bet nežiūrint to, ligonis eina vis silpnyn.

Ligonis su žmona gyvena netoli kapinių. Pro kambario langą matosi tėvo Ambroziejaus kapo paminklas. Negalėdamas nieko padėti, pasakiau ligonio žmonai: „Eik prie Tėvo Ambroziejaus kapo, pasimelsk, paprašyk, kad ligonis pasveiktų ir jis pasveiks.“

Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos kapas. Jolantos Klietkutės OFS nuotrauka

Tą pačią dieną, dar prieš pietus, buvau iškviestas aplankyti kitą ligonę, gyvenančią Jeronimo kaimynystėje. Ten sutikau gydytoją Stropų ir prašiau, kad jis dar užeitų pas ligonį Jeronimą. Gydytojas pasakė, kad ten užeiti nėra prasmės, nes visos galimos medicinos priemonės pavartotos. Ligonis neseniai sirgęs vidurių šiltine, dar nesustiprėjęs, o dabar apimti visi plaučiai. Jeigu išlaikys dar tris paras iki ligos krizės momento, tai dar galėtų tikėtis pagerėjimo, o dabar nėra jokios vilties.

Po pietų apie 17 val. vėl einu pas ligonį Jeronimą nežinodamas, ar dar rasiu gyvą. Įeinu. Jeronimas sėdi lovoje ir valgo uogienę su duona; linksmai šypsosi ir šnekučiuojasi su žmona. Niekas neskauda, nėra kosulio, bet labai norįs valgyti. Jau baigia sudoroti pusę litro uogienės. Buvęs sunkus ligonis atrodė visai sveikas.

Ligonio žmona man pasakojo, kad, vos tik man išėjus, ji kalbinusi ligonį valandėlę pabūti vienam, o ji norinti eiti prie Tėvo Ambroziejaus kapo. Ligonis sutikęs, tik prašęs, kad greit sugrįžtų, nes vienam pasilikus gali pasikartoti priepuolis, kurio nesitiki pernešti. Ji nubėgusi prie kapo, sukalbėjusi šešerius poterius, apėjusi keliais apie kapą, paėmė iš antkapio žiupsnelį žemių, įsidėjusi į skarelės kampelį, bėgte parbėgo namo. Ligonį radusi ramiai bemiegantį. Iš kapo pasiimtą žemių ryšulėlį padėjusi ligoniui ant krūtinės. Taip nepabudęs išmiegojo nuo 10 val. iki 17 val. Pabudęs jautėsi visai sveikas, tik labai išalkęs ir prašo, kad tuojau duotų valgyti. Neturėdama pagamintų pietų, padavė ligoniui bliūdelį uogienės, kurią apsilankęs ir radau bevalgant.

Jeronimas nebevartojo jokių vaistų, nes išnyko visi ligos reiškiniai. Po keleto dienų jis vėl sugrįžo į darbą vienuolyno stalių dirbtuvėje. Liga nebepasikartojo. Jis jautėsi geriau ir tvirtesnis, negu prieš ligą. Jeronimas Lažauskas iki šio tebegyvena Kretingoje. Yra religingas, uolus katalikas, aktyvus parapijietis. Su gilia pagarba kunigas Antanas Kaubrė, 1975 birželio 28 d.“

Nijolė Raudytė OFS: Pamaldumo tėvui Pabrėžai ir jo kapo – koplytėlės lankymo nesustabdė net sovietmetis. Kunige Egidijau, gal galėtumėte pasidalinti savo liudijimu apie patirtą Dievo malonę, kai sovietmečiu būdamas Kauno kunigų seminarijos klieriku, prašėte Tėvo Pabrėžos pagalbos ir renkatės gyvenimo kelią?

Kun. Egidijus Zulcas: Man Ambraziejaus Pabrėžos atradimas susijęs su gražiausiais mano jaunystės atsiminimais, t. y. kai aistringai ieškojau savojo gyvenimo pašaukimo ir pasukau kunigystės link.

Ėjo įprasti sovietinės okupacijos 1985-ieji metai, kai atlikęs privalomąją karo tarnybą sovietinėje kariuomenėje, prieš tai ką tik baigęs aukštąją mokyklą (tuometę Vilniaus valstybinę konservatoriją), kaip jaunas specialistas ieškojau darbo. Mano aukštojo baigimo diplomas buvo „sugadintas“, kaip to laiko sąlygomis pasitaikydavo dažnai, dėl konflikto su saugumo struktūromis, kai dar būdamas studentu, dalyvavau draudžiamoje piligriminėje eisenoje iš Tytuvėnų į Šiluvą prieš didžiuosius atlaidus. Taigi ieškodamas darbo pagal specialybę, buvau patekęs į beviltišką padėtį.

Tuo metu per savo mamytę, kuri tarnavo Klaipėdos Kristaus Karaliaus bažnyčioje valytoja ir skalbėja, jau pažinojau iš šios parapijos kilusį kun. tėvą Benediktą Sigitą Jurčį OFM ir susipažinau su šioje parapijoje atliekančiu diakono vasarinę praktiką dabartiniu t. kun. Sauliumi Pauliumi Bytautu OFM. Su šiuo diakonu tą vasarą vykau į tuometinės Tadžikistano sovietinės respublikos miestą Karagandą aplankyti t. Benedikto, sėkmingai ten ėjusio klebono pareigas vienoje vokiečių tremtinių parapijoje.

Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos kapas Jolantos Klietkutės OFS nuotrauka

Grįžęs po kelionės tais pačiais 1985-aisiais, ryžausi kreiptis į tuometinį Telšių vyskupą a. a. Antaną Vaičių, kad mane priimtų į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. Žinoma, į seminariją tais metais, kaip reikėjo tikėtis, nebuvau priimtas, tačiau vyskupas Antanas pažadėjo padėti.

Tuo metu tarnavau zakristijonu Telšių katedroje ir laukiau vyskupo A. Vaičiaus pažado, kad man padės įstoti į Kauno kunigų seminariją, išpildymo. Dievas įvedė mane į aplinką, prisodrintą pranciškoniškos dvasios: Telšių katedroje klebonavo a. a. kun. Juozas Pačinskas (kaip vėliau sužinojau, slaptas pranciškonų vyresnysis Telšių vyskupijoje), kuris mane apgyvendino atskirame namelyje pas jau pagyvenusią seselę pranciškonę (jos vienuoliškas vardas – Steputė, Stefanija, tarpukario laikais gyvenusi Kretingos moterų pranciškonių vienuolyne) ir su tame pačiame namelyje gyvenančiu slapta įšventintu kunigu a. a. Česlovu Godliausku, kuris taip pat svajojo būti pranciškonu.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Galbūt iš šių žmonių sužinojau apie A. Pabrėžos kapą Kretingoje. Nuo to laiko, kai būdavau Kretingoje, būtinai aplankydavau šį kapą. Įspūdį padarė antkapis su metalo apdaila ir tai, kad visada, kai tik atvykdavau prie kapo, ten degė žvakės, kartais melsdavosi atėję pavieniai žmonės. Neatsimenu, kokia intencija melsdavausi prie šio kapo, bet greičiausiai, kad svarsčiau savo dvasinio pašaukimo klausimą. Vis dėlto, po metų tapau klieriku ir juo būdamas nuolat atvykdavau čia pasimelsti, jaučiau labai užtikrintą ir teisingą savo gyvenimo pasitrinkimą, bemaž nepatyriau jokių skrupulų tuo klausimu, ir tai galėjo būti Ambraziejaus Pabrėžos nuopelnas.

Vėliau, tapęs kunigu Atgimimo laikais ir turėdamas daug sielovadinio darbo, jau prie Pabrėžos kapo nebenuvykdavau.

Nijolė Raudytė OFS: Dėkojame už pokalbį, o Marijos radijo klausytojams už klausymąsi. Su Dievu!

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.