J. Dempsey: „2024 metų olimpiadoje susikerta politika ir sportas“

Nuo to laiko Rusija vykdė brutalius ir prieš civilius nukreiptus karo veiksmus. Miestai, miesteliai ir kaimai buvo paversti griuvėsiais. Milijonai žmonių buvo priversti bėgti. Žmogaus teisių organizacijos dokumentavo kankinimus ir prievartavimus, jau nekalbant apie tai, kad ukrainiečių vaikai buvo grobiami ir išvežami į Rusiją“, – savo tekste rašo „Carnegie Europe“ vyriausioji ekspertė ir „Strategic Europe“ vyriausioji redaktorė JUDDY DEMPSEY.

Ekspertė atkreipia dėmesį į tai, kad, nepaisydamas visų šių faktų, TOK šių metų sausio mėnesį pakeitė savo melodiją. Dabar jau yra ieškoma būdų leisti atletams iš Rusijos ir Baltarusijos dalyvauti 2024 m. Paryžiaus olimpiadoje. Tiesa, su tam tikrais apribojimais. Nebūtų „vėliavos, himno, spalvų ar bet kokių ženklų, leidžiančių identifikuoti valstybę bet kuriame sporto renginyje ar susitikimą, įskaitant ir visą areną“, – buvo rašoma TOK pareiškime. Pridėta, kad toks sprendimas yra paremtas „stipriu įsipareigojimu vienijančiai olimpinio judėjimo misijai, ypač susiskaldymo, konfrontacijos ir karo metu“.

„Pasakykite tai Ukrainos atletams. Ukrainos sporto ministras ir Nacionalinio olimpinio komiteto prezidentas Vadymas Guttsaitas naujienų agentūrai „Reuters“ teigė, kad karo metu žuvo mažiausiai 220 ukrainiečių sportininkų ir trenerių, taip pat buvo sugriautos ar pažeistos daugiau kaip 340 sporto arenų“, – rašo J. Dempsey.

Ji atkreipia dėmesį į tai, kad, prieš TOK paskelbiant apie planus grąžinti į varžybas Baltarusijos ir Rusijos atletus, Jungtinių Tautų Žmogaus teisių taryba, nepasižyminti tvirtu moraliniu stuburu, metė iššūkį pirminiam TOK siūlymui iš Paryžiaus žaidynių pašalinti abiejų valstybių sportininkus. „TOK rekomendacija sukėlė rimtų klausimų dėl tiesioginės diskriminacijos, nes atletai neturėtų būti diskriminuojami dėl savo tautybės“, – konstatavo JT ekspertai. Ukraina buvo šokiruota tokios TOK pozicijos pokyčio ir JT pozicijos. 

Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis teigė, kad tokios pozicijos rodo, jog „teroras kažkaip yra priimtinas“. Užsienio reikalų ministras Dmytro Kuleba akcentavo, kad daugelis Rusijos olimpiečių turi ryšių su Centriniu Rusijos armijos sporto klubu, kuris yra susijęs su Rusijos gynybos ministerija. „Armija, kuri vykdo nusikaltimus, žudo, prievartauja, plėšikauja. Būtent juos TOK nori pakišti po balta vėliava ir leisti varžytis“, – rašė D. Kuleba savo paskyroje tviterio platformoje. 

Ukrainos prezidento patarėjas Mychailo Podoliakas apkaltino TOK „palaikantį smurtą, masines žudynes, destrukciją“. TOK, anot jo, suteikia Rusijai platformą skatinti genocidą. Kaip pastebi J. Dempsey, TOK atmetė tai, ką pavadino „šmeižikiškais pareiškimais, kurie negali tarnauti kaip pamatas konstruktyviai diskusijai“.

Tačiau Kyjivas inicijavo tarptautinę kampaniją, kad pakeistų TOK sprendimą. Estijos, Latvijos, Lietuvos ir Lenkijos ministrai, atsakingi už sporto kuravimą, paskelbė pareiškimą, kritikuojantį TOK. Jų teigimu, TOK pozicija „leidžia prisidengus sportu legitimizuoti Rusijos karą prieš Ukrainą ir nukreipti nuo jo dėmesį“. 

J. Dempsey rašo, kad į šią augančią kontroversiją bus priverstos įsitraukti ir kitos valstybės, įskaitant ir JAV bei Prancūziją. TOK prezidentas Thomas Bachas, kuris yra vokietis, gynė tokią savo vadovaujamos organizacijos poziciją, tačiau patys vokiečių komentatoriai jį kritikavo. 

Ekspertės teigimu, spaudimas TOK pakeisti savo poziciją nuo dabar iki Paryžiaus olimpiados stiprės. Tačiau jau dabar tarptautinės sporto federacijos susiduria su didesniu dėmesiu analizuojant, kiek jos geba ar negeba praktikoje išlaikyti deklaruotus principus – ištikimybę vertybėms, žmogaus teisėms, ne diskriminacijos politikai.

J. Dempsey savo tekste atkreipia dėmesį į 2022 metų Pasaulio futbolo čempionatą Katare, kuris iškėlė daug etinių klausimų. Neseniai buvo atskleista, kaip Kataro atstovai siekė paveikti Europos Parlamento narius, kad šie nekreiptų dėmesio į žmogaus teisių būklę šalyje, pavyzdžiui, elgesį su iš užsienio atvykusiais darbininkais, taip pat homoseksualumo draudimą. 

Tad ką daryti, klausia J. Demspey. „Garsiai pasisakyti yra būtina, tačiau tai kainuoja. Jei nacionalinės sporto organizacijos užims poziciją, jos turi apsispręsti, kiek toli gali žengti. Renginių boikotas reikštų, kad nukenčia atletai, kurie daug investavo siekdami apdovanojimų. Tačiau per daugelį metų būta daug tokių boikotų pavyzdžių, kuriuos dažniausiai lėmė politinės priežastys. Būta ir daug nenuoseklumo. Nepaisant kritikos Pekinui dėl žmogaus teisių situacijos, niekas neboikotavo 2022 metų žiemos olimpinių žaidynių, vykusių Kinijoje. 2014-aisiais žiemos olimpiada Rusijoje įvyko, nepaisant neteisėtos Maskvos įvykdytos Krymo aneksijos ir invazijos į rytinę Ukrainą. TOK veikiausiai argumentuotų, kad šie renginiai peržengia politiką. Tačiau kaip traktuoti intensyvų, neskaidrų ir brangų lobizmą, prieštaraujantį sprendimui apdovanoti konkrečią valstybę teise organizuoti didžiuosius sporto renginius?“ – klausia J. Dempsey.

Ji pabrėžia, kad tokie renginiai, nepaisant politinės sistemos, suteikia legitimumo jų šeimininkams, atletams ir valstybėms, kurioms jie atstovauja. Tai, anot J. Dempsey, ir būtų didžiausias bei visiškai suprantamas Ukrainos nusiskundimas, jei Rusijos ir Baltarusijos atletams net ir be vėliavų bei nacionalinių himnų būtų leista rungtis Paryžiuje.

Pagal „Carnegie Europe“ parengė Donatas Puslys.