Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 10 05

Inga Čepelionė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

J. Ivaškevičiaus mokyklos direktorius: „Jaunimo mokyklas galima įrašyti į Raudonąją knygą“

Vilniaus Jono Ivaškevičiaus mokykla

1993 m. įkurta Vilniaus Jono Ivaškevičiaus jaunimo mokykla bendradarbiauja su Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija, Mykolo Romerio universitetu, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga. Jaunimo mokykla yra Lietuvos vaikų fondo partnerė, drauge su Vaikų fondu rengia projektus, bendradarbiauja su Lietuvos demokratiškumo ugdymo kolegija, Lietuvos socialinių pedagogų asociacija, yra Nevyriausybinių organizacijų konfederacijos vaikams steigėja ir partnerė.

Ilgametės mokyklos vadovės Vajonės Strimaitienės teigimu, J. Ivaškevičiaus jaunimo mokykla yra alternatyvi pagrindinei bendrojo lavinimo mokyklai ir pirmoji tokio tipo ugdymo įstaiga Lietuvoje. Čia suteikiamas ne tik pagrindinis išsilavinimas, bet ir pradiniai darbo bei profesijos įgūdžiai. Mokykla yra orientuota į visapusišką mokinio pažinimą, geranoriškus mokytojo ir mokinio santykius, palankaus mikroklimato kūrimą, pabrėžiamas asmens vertės pajautimas mokymesi bei tarpusavio santykiuose.

Mokyklos darbuotojai vadovaujasi šūkiu „Ne mokyklai, o gyvenimui mokomės“ („Non scholae, sed vitae discimus“) ir turi viziją teikti populiaraus, praktiško ir žemiško technologinio profilio ugdymo paslaugą. Čia ugdomi vaikai, kurie tradicinėje mokykloje iš dalies nepritampa.

Pasak Vajonės Strimaitienės, Jono Ivaškevičiaus jaunimo mokyklos veikla gali būti vertinama kaip daugiau nei du dešimtmečius besitęsiantis eksperimentas ar sėkmės istorija, dirbant su rizikos grupės vaikais. Vadovė prisimena, jog kiekvieni metai, praleisti mokykloje, – tai naujas puslapis, kuris kasmet atverčiamas su nauja energija, entuziazmu, ryžtu, kantrybe ir atsidavimu, nes ją kūrę žmonės buvo atkaklūs, dirbo su meile ir atida kiekvienam vaikui.

Parengta pagal Vajonės Strimaitienės straipsnį „Dvidešimt šešeri metai kartu su jaunimu“, „Socialinis ugdymas“ (2019) Vol. 52 No. 2, VDU.

Pokalbis su Vilniaus Jono Ivaškevičiaus jaunimo mokyklą įkūrusia ir 25-erius metus jai vadovavusia VAJONE STRIMAITIENE ir dabartiniu mokyklos direktoriumi GEDEMINU KAŠĖTA.

Kodėl pasirinkote dirbti Jaunimo mokykloje?

Vajonė Strimaitienė: Atsakymas galėtų būti noras šviesti, lavinti bei patirtis skatinant vaikus mokytis, atskleidžiant jiems mokymosi bei darbo prasmę. Bandžiau visą laiką vaikus įkvėpti, pakelti. Svarbu juos motyvuoti, sakyti, kad jie yra patys geriausi vaikai, ginti juos.

Vajonė Strimaitienė. Gedimino Savickio / „BNS Foto“ nuotrauka

Gedeminas Kašėta: Iš esmės, motyvuoja noras padėti, tam tikra prasme prisidėti keičiant pasaulį į gerąją pusę. Mokytojo darbas savaime yra iššūkis, ir aš jį priimu. Mūsų dienos jaunimo mokykloje yra spalvingos, kupinos emocijų ir tikro, neišgalvoto Gyvenimo.

Kuo ypatingos jaunimo mokyklos?

Vajonė Strimaitienė: Jaunimo mokykla yra maža. Galima nesunkiai parengti ir personalizuoti mokymą. Svarbu yra pradėti nuo laiptelio, ant kurio vaikas stovi. Elgesį aptarti reikalinga bendraujant akis į akį, bet ne grupėje. Svarbu yra vaikus sudominti bei skatinti jų kūrybingumą. Reikia padėti jiems susivokti savyje, spręsti problemas, išklausyti juos ir pažinti. Pažinti kaip žmones.

Vilniaus Jono Ivaškevičiaus mokyklos nuotrauka

Mokykla – tai pagalba vaikams. Vaikai labai norėjo į ją eiti, rašydavo „Aš myliu šią mokyklą“. Pagarba ir dėkingumas buvo ir yra ypač svarbios jaunimo mokyklų vertybės. Skatiname tėvus džiaugtis, girti vaiką, kad jis mokyklą lanko kasdien, nors kitoje mokykloje taip nesielgė. Noriu perteikti tėvams žinią, kaip paprasčiau bendrauti šeimoje – per pozityvą, per padėką, per pasidžiaugimą kartu.

Gedeminas Kašėta: Lietuvoje yra likusios kelios jaunimo mokyklos, mus galima būtų įrašyti į Raudonąją knygą (juokiasi). Skiriasi ir ypač svarbi yra pamokų vedimo metodika. Kiek kitoks, lyginant su Lietuvos mokyklomis, yra pamokų laikas. Jaunimo mokykloje mes visi pastebime svarbą ir daugiau dėmesio skiriame santykiui su vaiku, bendruomenės kūrimui, kūrybai, siekiame globoti ir skatinti asmenybės tobulėjimą, vaiko talentus.

Jei galite, pasidalinkite patirtimi ir palyginkite darbo patirtį jaunimo mokykloje ir kitoje ugdymo įstaigoje.

Vajonė Strimaitienė: Reikia įdėti labai daug savęs, daug investuojame emociškai. Visose mokyklose reikia kantrybės, o čia jos ypač reikia. Nenustoju tikėti mokytojo galia ir jo svarba vaiko gyvenime. Manau, jog svarbiausia pedagogui yra atrasti entuziazmą savyje. Vaikams reikalinga visa meilė, parama ir šiluma, kurią mes, pedagogai, galime duoti. Daug nereikia – tiesiog nesipriešinti kaitai, kadangi kaita nėra blogis. Negalime kaltinti vaikų, gyvenamojo laikotarpio.

Norėtųsi paskatinti J. Ivaškevičiaus jaunimo mokyklos mokytojus ir toliau bendradarbiauti su kolegomis, dalintis žiniomis ir patirtimi, ieškoti atsakymų drauge, siekti, kad ugdymo turinys būtų gyvas, kad vaikai norėtų ateiti į mokyklą ir mokytis.

Gedeminas Kašėta: Kaip galima lyginti nesulyginamus dalykus? Mūsų mokykloje kiekviena diena yra kūryba. Improvizuoti reikia kiekvieną dieną. Praėjusiais metais dėsčiau trim 10-osioms klasėms, ir ta pati pamokos tema buvo absoliučiai skirtingai tiek ir mano perteikiama kiekvienai iš trijų klasių, tiek ir vaikų kitaip buvo priimama, vyko išties nevienodas mokymosi procesas. Kiekviena diena yra iššūkis, o iššūkius aš mėgstu.

Paprastai sakant, gimnazijoje yra daugiau „chrestomatijos“ – tu koncentruojiesi į dėstomą medžiagą, pokalbiai su vaikais yra daugiau ar mažiau vienodi ir retai peržengia pamokos temos ir mokyklinio konteksto ribas. Mūsų mokykloje drauge esi ir mokytojas, ir ugdytojas – tarsi neformalus globėjas, bandantis perteikti vaikams ne tik žinias, tačiau ir mūsų kultūros bei geriausias šeimos vertybes. Mūsų mokykloje klasė yra panaši į šeimą. Vaikai ateina kaip pas artimuosius, kartais ateina arbatos atsigerti, o kitą kartą ir pavalgyti.

Mokytojo darbas niekuomet nėra paprastas ar lengvas. Kas Jums padeda išlikti dvasiškai tvirtam, kas įkvepia darbui? Kokie dalykai pačioje mokykloje motyvuoja? Kas padeda Jums kasdien į mokyklą grįžti su naujomis jėgomis ir šypsena?

Gedeminas Kašėta: Ribotas kategoriškumas. Su mūsų vaikais svarbu, kad kuo mažiau būtų „vienos raidės“, svarbu ir mums taikytis prie vaikų poreikių. Sena sistema ne visur veikia. Padeda darbe ir šiuolaikiškumas. Reikia turėti žinių, pvz., apie šiuolaikines technologijas (kad mokiniai nepergudrautų), o taip pat, kaip pasidalinti tuo, kas jiems yra nuoširdžiai įdomu, sudominti, pernelyg griežtai neapasiriboti dėstomo dalyko tema.

Mano giminėje ir šeimoje buvo ir yra nemažai mokytojų, dėstytojų, t. t. Tai tarsi kryptis šeimoje – pedagoginis požiūris ir vertybės mums lyg įgimtas. Mane labiausiai įkvepia laikas, praleistas drauge su šeimos nariais. Įkvepia susitikimai su vaikais, baigusiais mokyklą, po kelerių metų, ir kai matau, kad jiems sekasi.

Kaip Jums pavyksta taip gerai suderinti nuoširdžią empatiją vaikams su taip reikalingu ribų taikymu? Ką galėtumėte patarti kitiems mokytojams? Kaip įkvėpti ir motyvuoti vaikus?

Gedeminas Kašėta: Su vaiku nekalbu „iš aukšto“, bandau jam žmogiškai, gyvenimiškai paaiškinti apie galimas pasekmes ir šiuo klausimu emocijų per daug nerodau.

Vajonė Strimaitienė: Kiekvieną vaiką svarbu įtraukti į valdymą. Kritika gali būti tik pozityvi. Siūlau įtraukti juos, skatinti būti aktyviems, pasitikėti savimi, skatinti. Nuolat diskutuoti su jais, išklausyti ir įtraukti. Svarbu yra paprasti dalykai kaip arbata, kava, bandelės, ypač jei dirbame pasibaigus pamokoms.

Svarbu įtraukti vaikus ir į taisyklių kūrimą. Juk kai nėra vandens, malūnas nesisuka. Jei vaikai žino tavo reikalavimus, jei laikaisi jų nuosekliai, jie taip pat jų laikysis. Pavyzdžiui, mes kiekvienais metais kabindavome klasėse lapus su penkiomis taisyklėmis.

Kolegų mokytojų ne kartą esu prašiusi įvardyti vaikams netinkamą elgesį pamokų metu, kiekvienai klasei sukurti savas taisykles, sudaryti susitarimus, netoleruoti prastos drausmės ir nubrėžti ribas. Ribos teikia saugumo jausmą tiek vaikams, taip pat ir mokytojams.

Gedeminas Kašėta: Dirbti mėgstamą darbą, rasti savo sritį ir dirbti tą darbą nuoširdžiai. O darbo valandoms pasibaigus, kai nėra būtinybės, darbą ir susijusius sunkumus palikti už durų. Norint motyvuoti vaikus mokytis, manau, svarbiausia yra paprastai, nesikarščiuojant nupasakoti jiems, kokios bus jų dedamų pastangų ir nuolatos išsikeliamų tikslų, paisomų pareigų bei tinkamų pasirinkimų teigiamos pasekmės.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

***

Ištrauka iš Vajonės  Strimaitienės straipsnio „Dvidešimt šešeri metai kartu su jaunimu“:

„Džiaugiuosi, kad baigiau šią unikalią, nuostabią mokyklą, kurioje man buvo saugu ir gera. Čia jaučiausi svarbus ir reikalingas. Mokyklos direktorė buvo griežta ir reikli, bet teisinga. Tačiau be drausmės būtų buvę sunku pasiekti rezultatų“, – patirtimi pasidalijo buvęs mokyklos mokinys Vitalijus. Jam antrino ir prieš penkerius metus mokyklą baigusi Amelija: „Man patiko ši mokykla ir puikūs mokytojai, kurie visada padėdavo ir palaikydavo, priversdavo ateiti į pamokas ir galiausiai baigti mokyklą. Geriausia buvo mano auklėtoja Inga, mokyklos direktorė ir pavaduotojos, supratingi socialiniai darbuotojai. Ačiū jiems, kad turėjo kantrybės ir daug išmokė. Įdomios buvo ir pamokos, ir popamokiniai užsiėmimai.“

 

Kurkime kartu!

Kodėl bernardinams yra svarbus skaitytojų ir rėmėjų indėlis?