J. Kelero poezijos knyga „Virtuvėlė pilna Ukmergės“ – vienalytis naivus lyrinis prisiminimas

Naujoji Juliaus Kelero poezijos knyga „Virtuvėlė pilna Ukmergės“ – ne tradicinės poezijos rinkinys, o greičiau vienalytis naivus lyrinis prisiminimas, pilnas praeityje likusių daiktų ir patirčių, skirtas vaiko akimis regėtai Ukmergei, idiliškoms vaikystės / paauglystės dienoms mažame Lietuvos miestelyje – Ukmergėje.

Pasak poeto Al Zolyno, „šiame puikiame rinkinyje Julius Keleras kuria prisiminimus iš vaikystės gyvenimo, intymiai apsupto kasdienių daiktų, giminaičių ir betarpiškos, vaizdingos aplinkos. Mažas berniukas su nuostaba keliauja tarp sagų, puodelių, dubenėlių, virtuvės kvapų, aviečių arbatos, rožinio karoliukų, akmenukų, serbentų krūmų, laumžirgių, viščiukų, kačių, močiučių, tetų, pusbrolių, kaimynų.

Poetas prisimena save vieną kaip uogą, žaidžiantį su akmenukais kieme, vilkintį mėgstamiausią mėlyną megztinį arba lipantį į vyšnią, nuo kurios matosi netoliese esančios kapinaitės. Prisimena kaip su broliu ėjo parnešti pieno iš kaimyno ir leisdavosi nuokalne: „kibiras be lankelio – nebūdavo kaip suimt – nešdavom dviese pakėlę už apačios“. Berniukas taip pat susiduria su liga ir mirtimi, netekdamas senelių ir kaimynų, o šių mirčių paslaptis perfiltruojama ir per berniuko, ir per suaugusio poeto religinės ikonografijos ant namų sienos interpretaciją. Į Velykas, suteikiančias atsinaujinimo pažadą, žvelgiama viltingomis nekaltumo akimis ir realistiškesniu brandos žvilgsniu, tačiau paprasto gyvenimo gardi paslaptis išlieka ir suteikia skonio visiems šios nepaprastos rinktinės eilėraščiams.“

Žinoma, tai suaugusio žmogaus atmintis tarsi intymus paminklas išnykusiam, tačiau saugomam asmeniškam Aukštaitijos laikui. Vaikystės kosmosas atsiveria santykyje su paprasčiausiais buities daiktais, vyresniaisiais šeimos nariais, gamta – taip vaiko pasaulis tampa nesunaikinamas. Poetas Tomas Venclova apie šį rinkinį sako, jog „tai knyga apie negrąžinamas, bet ir neprarastas vaikystės vasaras, „peizažus, tapusius natiurmortais“, apie šeimos ir namų istoriją, kurios horizonte visada iškyla kapai. Susiduria artimieji ir tolimieji, esantys ir nebesantys, šventieji ir angelai – bet, autoriaus žodžiais tariant, be „jokios perdėtos metafizikos“. Svarbiausia knygoje turbūt yra intymaus, nutrūkstančio pašnekesio intonacija, nuolat grįžtą leitmotyvai, tikslios detalės ir topografinės nuorodos, kurios paverčia ją atminties švente.“

Švari ir skaidri vaikystė čia esminis gyvenimo nuotykis, laimėtas loterijos bilietas ir, jeigu norite, rojus, kuriame nėra nei pagiežos, nei ironijos, pykčio nei įniršio, kurio sklidinas suaugusiųjų pasaulis. Tektų sutikti su poete, dramaturge Violeta Palčinskaite – tai „labai gera, labai originali, rimta ir liūdna, ir kažkodėl man primenanti režisieriaus Rojaus Anderssono filmus, kur kiekvienas kadras prilygsta eilėraščiui, o čia man kiekvienas eilėraštis prilygsta filmo kadrui, kuris verčia giliai susimąstyti.“