J. Lelewelio gyvenimas Pilies gatvėje XIX a.: muzika, žvakės ir kavos atsargos drabužinėje

Joachimo Lelewelio portretas. VU bibliotekos eksponatas ir nuotrauka

Joachimas Lelewelis (1786–1861) – žymus istorikas, knygotyrininkas, numizmatas, Vilniaus universiteto profesorius. Jo indėliu į istorinės geografijos, numizmatikos, knygotyros ir kitus mokslus domisi įvairių šalių tyrėjai. Didžiausia profesoriaus aistra buvo kartografijos kolekcionavimas. Jo asmeninė kolekcija – 400 senųjų atlasų, žemėlapių ir 5000 knygų. Tai 70 procentų VU bibliotekos senųjų atlasų rinkinio. 1926 m., vykdant jo valią, kolekcija pervežta į Vilniaus universiteto biblioteką.

Joachimas Lelewelis Vilniuje praleido tris gyvenimo etapus: 1804–1808 m. studijavo, 1815–1818 m. dėstė, o 1822–1824 m. profesoriavo. Vilniuje jis pradėjo mokslininko kelią, čia buvo labai populiarus ir mėgstamas studentų, vilniečiai jį labai mylėjo ir vertino.

Dirbdamas profesoriaus pavaduotoju 1815–1818 m. istorikas gyveno Pilies gatvėje, Medicinos kolegijos pastate, trečiame aukšte. Laiškuose tėvui jis labai detaliai aprašė savo butą, tris kambarius: svetainę, darbo kabinetą, miegamąjį, virtuvę, prieškambarį.

J. Lelewelis aprašo ir turimus baldus – stalus, kėdes, knygų lentynas, o miegamajame-drabužinėje išvardija ir spintoje saugomas maisto atsargas: buteliuose – kava su prieskoniais, arakas, vynas, alus, skrudinta kava, šalia cukraus galva, sviestas, košė dėželėje… Mini , kad keturi langai išeina į svarbiausią mieste Pilies gatvę ir dėl to jis turintis rūpesčių, nes per šventes tuose languose kaip iliuminacijas turi deginti aštuonias žvakes ištisas dvi valandas. O J. Lelewelis buvo taupus…

Kitame laiške tėvui tarsi su lengva ironija rašo, kad jo butas yra išskirtinėje miesto vietoje. Nuo Kalėdų iki pat Pelenų dienos klarnetas, triūba ir bent keli smuikai groja mieste iki pat vidurnakčio, daugybę kartų pro šalį po jo langais vaikšto grieždami. O po Šv. Kazimiero įvairios procesijos traukia į katedrą, nešami paveikslai, eina giedotojai, cechai žygiuodami muša būgnus ir skambina varpais. O kur dar keliolika miesto muzikantų, kurie nuolat pritaria giedotojams, ir taip nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro, pirmyn ir atgal, o J. Lelewelis turi klausytis. Taip pat beveik kasdien nekreipdamas dėmesio į balas ar šlapdribą karinis orkestras pirmyn atgal marširuoja.

J. Lelewelio kaimynas – antrame aukšte po juo gyvenantis medikas F. Špicnagelis su šeima. Istorikas ten lankosi baliuose, šventėse, o kartą aprašo smagų baliuką su gausiomis vaišėmis, kurį staiga turi palikti, nes prisimena nepasirengęs rytdienos paskaitai…

Taip gyveno VU profesoriai XIX a. pradžioje.