Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 07 16

Kostas Kajėnas

Martynas Stankevičius

bernardinai.lt

Skaitymo ir žiūrėjimo laikas:

17 min.
Skulptoriaus Juozo Mikėno skulptūra „Pirmosios kregždės“. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

2022 07 16

Kostas Kajėnas

Martynas Stankevičius

bernardinai.lt

Skaitymo ir žiūrėjimo laikas:

17 min.

J. Mikėno „Pirmųjų kregždžių“ virtinėje – dvi Lietuvos – senoji ir jaunoji

Kasmet Vilniaus mieste atsiranda bent po kelias skulptūras, tačiau visuomenės dėmesio jos dažnai nesulaukia. O kai kurios – net pačios seniausios – iki šiol prisimenamos ir lankomos žmonių. Vietos gyventojai ir miestą lankantys svečiai neretai nepastebi, o jei ir pamato, nežino, iš kur jos ir kam skirtos, kokį istorinį ir kultūrinį laikotarpį atspindi. Tokie paminklai reikšmingi, nes įamžina mažąją Vilniaus istoriją, kurioje buvo susipynusios įvairios tautos, religijos ir politinės santvarkos.

Viešoji skulptūra visais laikais buvo ta meno sritis, kuri per savo formą ir literatūrinius įvaizdžius paveikiausiai išreikšdavo žiūrovui įvairias prasmes ir sukeldavo daugiausia diskusijų viešajame diskurse. Viešųjų erdvių menas – viena labiausiai ideologizuotų meno sričių, tačiau, kaip ir architektūra, jis praturtina mūsų kasdienę aplinką, formuoja urbanistinę kultūrą.

Vilniaus mieste skulptūrų išties netrūksta, tačiau ar gyventojai ir miesto svečiai žino, ką tos skulptūros simbolizuoja? Ar pastebimos skulptūros meninės vertybės ir socialinis naratyvas?

Tęsdami pasakojimų ciklą „Vilniaus praeities šešėliai“ kartu su rašytoju, publicistu, miesto tyrinėtoju DARIUMI POCEVIČIUMI kviečiame pažinti Vilniaus mieste esančias skulptūras, monumentus po atviru dangumi ir sužinoti, ką slepia šių paminklų atsiradimo istorijos.

Juozo Mikėno skulptūra „Pirmosios kregždės“

Lietuvių skulptūros klasiko Juozo Mikėno 1964 m. sukurta „Pirmųjų kregždžių“ skulptūra rėmėsi dviem prototipais: granitiniu ir gyvu. Granitiniu prototipu tapo ankstesnė jo paties skulptūra „Lietuva“, 1939 m. eksponuota pasaulinėje parodoje Niujorke. Paprastai kaimo moters figūrai su javų pėdu rankoje pozavo skulptoriaus žmona Eugenija Dvarionaitė-Mikėnienė: „Lietuvai“ pozavau aš. Tą statulą Juozas dirbo žiemą M. K. Čiurlionio galerijos antrajame aukšte, buvo gerokai šalta. Pozavau stovėdama su javų pėdu. Buvau apsiavusi, bet Juozas pats statulą padarė basą.“ 

O štai gyvu „Pirmųjų kregždžių“ prototipu galima laikyti skulptoriaus dukrą. „Galiu paliudyti, kad jo „gulbės giesmės“ – „Pirmųjų kregždžių“ figūros veidas turi Rimos Mikėnaitės bruožų“, – sakė J. Mikėno mokinys Konstantinas Bogdanas, bene daugiausia prisidėjęs, kad skulptūra taptų viešųjų Vilniaus erdvių akcentu. 

Lyginant „Lietuvą“ su „Pirmosiomis kregždėmis“, nesunku pastebėti alegorinius jų panašumus ir skirtumus. Liemeninga, stambi, kresna, tvirtai sudėta „Lietuvos“ valstietė – kaimiškosios tarpukario Lietuvos alegorija. Liekna, išdidi, kosmopolitiška „Pirmųjų kregždžių“ moteris, laikanti nebe javų pėdą, o laurų šakelę, – modernios, pasiryžusios kilti į kosmosą pokario Lietuvos alegorija. Paukštelis valstietės rankoje virto laisvai dangų rėžiančia kregždžių virtine. 

Kam buvo skirta ši skulptūra, 1964 m. kovą paaiškino „Tiesos“ laikraštis, publikavęs straipsnį „Kosmoso užkariautojams“: „Skulptorius atidengia drobę, ir prieš mus iškyla natūralaus ūgio moters povyza. Dešine ranka viršum galvos ji siunčia į erdvę šmaikščias kregždes, o kairiąja glaudžia prie liemens laurų šakelę. Šis kūrinys, kurį autorius tikisi užbaigti pavasarį, pavadintas „Pirmosiomis kregždėmis“ ir skirtas įamžinti šauniųjų mūsų kosmonautų žygiams.“

Juozo Mikėno skulptūros „Lietuva“ (1939 m.) ir „Pirmosios kregždės“ (1964 m.). Nuotrauka iš Dariaus Pocevičiaus knygos „Istoriniai Vilniaus reliktai 1944–1990, 2 dalis“ („Kitos knygos“, 2022 m.)
Apie Juozo Mikėno skulptūrą „Pirmosios kregždės“ straipsnis „Tiesoje“ 1964 m. Nuotrauka iš Dariaus Pocevičiaus knygos „Istoriniai Vilniaus reliktai 1944–1990, 2 dalis“ („Kitos knygos“, 2022 m.)
Juozo Mikėno „Pirmosios kregždės“ Dailės parodų rūmų kiemelyje. Nuotrauka iš Dariaus Pocevičiaus knygos „Istoriniai Vilniaus reliktai 1944–1990, 2 dalis“ („Kitos knygos“, 2022 m.)
Juozo Mikėno „Pirmosios kregždės“ tuometiniame Dailės muziejuje (Vilniaus rotušėje) 1966 m. Nuotrauka iš Dariaus Pocevičiaus knygos „Istoriniai Vilniaus reliktai 1944–1990, 2 dalis“ („Kitos knygos“, 2022 m.)

Pats J. Mikėnas kūrinio neužbaigė, nes netrukus pasiligojo ir 1964-ųjų rudenį pasimirė. Jo „gulbės giesmė“ susilaukė itin pozityvių vertinimų ir pačių netikėčiausių sumanymų, kur ją būtų galima pastatyti. Tų pačių 1964-ųjų lapkritį Antakalnio dirbtuvėse apsilankė skulptorių būrelis su Antanu Venclova. Pastarasis užrašė į dienoraštį: „Pagaliau patekome į Mikėno dirbtuvę. Petrulis nuėmė nuo 3 mtr. aukščio statulos celofaninę užklodę. Mes pamatėme gražią moterį, kurios figūrą siautė drabužis paprastai žemyn krintančiomis klostėmis. Bet ypač nuostabiai gražus pasirodė man jos veidas. Ilgai nuo jo negalėjau atitraukti akių. Aš pareiškiau mintį, kad šį Mikėno darbą reikėtų pastatyti ant Tauro kalno. Kisielis pasakė, kad ją reikėtų atlieti 50 mtr. aukščio iš betono ir pastatyti ant to kalno, kur kadaise stovėjo trys kryžiai.“

Prasidėjo ilga kelis dešimtmečius trukusi skulptūros pastatymo epopėja.

1965-ųjų rugsėjį Dailės muziejuje (dabar Rotušė), antro aukšto vestibiulyje, ji jau stovėjo kaip pagrindinis jubiliejinės parodos akcentas. Po kelerių metų skulptūra eksponuota pasaulinėje parodoje Monrealyje, susilaukė teigiamų įvertinimų ir papuošė vieną iš naujausių Jungtinių Tautų pastatų Ženevoje.

1968 m. rudenį valdžia priėmė sprendimą ją pastatyti aikštėje prie nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos. 1969 m. rugpjūtį paskelbta, kad Leningrade iš bronzos atlieta skulptūra jau gabenama į Vilnių. Po kelių mėnesių priimtas sprendimas „Pirmąsias kregždes“ perkelti į skverą prie Šv. Onos bažnyčios. Architektas Algimantas Mačiulis buvo padaręs projektą, tačiau J. Mikėno kūrinys atsirado… Dailės parodų rūmų (dabar Šiuolaikinio meno centras) kiemelyje.

1970-ųjų spalį Dailės akademijos kieme atidengtas skulptoriaus mokinės Birutės Janonytės-Kasperavičienės mokytojo atminimui sukurtas bareljefas. Tai vienintelis memorialinis ženklas Vilniuje, skirtas Juozui Mikėnui. Tais pačiais metais paskelbtas naujas konkursas monumentui tarybinės liaudies žygdarbiams įamžinti Tauro kalno viršūnėje. Be J. Mikėno kūrinio, kurį konkursui pateikė skulptorius Vladas Vildžiūnas, dalyvavo dar kelios skulptorių ir architektų grupės. Pirmoji – vadovaujama skulptoriaus Stepono Šarapovo, antroji – skulptoriaus Konstantino Bogdano, trečioji – skulptoriaus Alberto Belevičiaus.

Architektai ir skulptoriai Vytautas Nasvytis, Dovydas Zundelovičius, Konstantinas Bogdanas, Gediminas Baravykas ir Algimantas Nasvytis 1985 m. Nuotrauka iš Dariaus Pocevičiaus knygos „Istoriniai Vilniaus reliktai 1944–1990, 2 dalis“ („Kitos knygos“, 2022 m.)
Juozo Mikėno „Pirmosios kregždės“ tuometiniame Dailės muziejuje (Vilniaus rotušėje) 1965 m. Nuotrauka iš Dariaus Pocevičiaus knygos „Istoriniai Vilniaus reliktai 1944–1990, 2 dalis“ („Kitos knygos“, 2022 m.)

S. Šarapovo grupės siūlymas buvo pats monumentaliausias. Tai kompozicija iš titano ir stiklo, primenanti milžiniškus vargonus, suauganti su Tauro kalno viršūne ir nustelbianti Profsąjungų rūmus. K. Bogdano projektas – irgi simbolinis bei monumentalus. Tai kompozicija iš trijų skirtingo dydžio vertikaliai pastatytų dekoratyvinių trikampių erdvinių konstrukcijų. A. Belevičiaus projektas, prie kurio prisidėjo skulptoriai Juozas Kalinauskas ir Algirdas Zokaitis, buvo ne toks pretenzingas, konservatyvesnis, simboliškai vaizdavęs fanfarininkų grupę. 1972-ųjų rudenį visi projektai buvo atmesti. 

1974-ųjų rudenį iniciatyvą parodė Palangos miesto valdžia, pasiūliusi pastatyti iš bronzos išlietą J. Mikėno kūrinį botanikos parke, prie Gintaro muziejaus. Buvo atrastas ideologinis pagrindas – įamžinti Palangoje nukankintų tarybinių piliečių atminimą, mat 1941 m. naciai sušaudė apie 200 Palangos gyventojų, daugiausia žydų, Kunigiškių miške ir apie 150 – kopose prie Birutės kalno. Monumentui parinkta vieta – aukštumėlė rytinėje Gintaro muziejaus pusėje, už 50–60 metrų nuo pastato. Tačiau 1975 m. į Palangą atvykusi K. Bogdano vadovaujama dailininkų ir architektų komisija pareiškė, kad monumentas ardys nusistovėjusį architektūrinį landšaftą, taigi vieta netinkama. 

1976 m. balandį Vilniaus valdžia priėmė sprendimą pastatyti „Pirmąsias kregždes“ Lazdynuose, skvere, tarp Kosmonautų (dabar Laisvės) prospekto ir Erfurto gatvės. Ir tik 1977-ųjų pabaigoje prabilta apie dešinįjį Neries krantą Vilniuje.

Apie kosmoso užkariavimą jau nebekalbėta: „Monumentas tarybinės liaudies žygdarbiams įamžinti bus pastatytas dešiniajame Neries upės krante – tarp naujo kultūros ir prekybos centro, „Lietuvos“ viešbučio ir Revoliucijos muziejaus. Monumento kompozicinė dominantė – bronzinė J. Mikėno skulptūra „Pirmosios kregždės“, padidinta iki 12 m aukščio. Skulptūra stovės ant penkių metrų aukščio poliruoto granito postamento apvalios aikštės centre. Apvali aikštė pereina į amfiteatrą, kurį sudaro šlaite įrengtos penkios 80 cm aukščio atraminės sienutės-pakopos. Monumentas – tartum simboliniai vartai į muziejų, kurio ekspoziciniai kiemai susilieja su monumento aikštėmis. Monumento autoriai – skulp. K. Bogdanas, V. Krutinis, V. Mačiuika, architektai G. Baravykas, A. ir V. Nasvyčiai. Autoriai projektuodami stengėsi kuo geriau suformuoti vieningą landšafto architektūros ir plastikos erdvinę kompoziciją, kad monumentas, aikštė ir muziejus sudarytų harmoningą derinį.“ 

Skulptūra išdidinta Skulptūros ir vitražo centre netoli Vilniaus oro uosto. Šis procesas užtruko, ir monumentas iškilmingai atidengtas tik 1987-ųjų pabaigoje. Didžiuliame 15 x 4 metro dydžio horeljefe skulptūros užnugaryje norėta atskleisti skulptoriaus kūrybos kelią, įpinti „Taikos“, „Lietuvos“ skulptūras, kitus jo ankstesnius kūrinius. Tačiau sumanymas į monumentą įkomponuoti J. Mikėno kūrinių fragmentus liko neįgyvendintas.

Žurnalo „Švyturys“ (1987 m.) viršelis. Nuotrauka iš Dariaus Pocevičiaus knygos „Istoriniai Vilniaus reliktai 1944–1990, 2 dalis“ („Kitos knygos“, 2022 m.)
Neįgyvendintas horeljefo su Juozo Mikėno kūrinių fragmentais projektas. Nuotrauka iš Dariaus Pocevičiaus knygos „Istoriniai Vilniaus reliktai 1944–1990, 2 dalis“ („Kitos knygos“, 2022 m.)
Nuotrauka iš Dariaus Pocevičiaus knygos „Istoriniai Vilniaus reliktai 1944–1990, 2 dalis“ („Kitos knygos“, 2022 m.)
Juozo Mikėno darbas Tauro kalno konkursui. Nuotrauka iš Dariaus Pocevičiaus knygos „Istoriniai Vilniaus reliktai 1944–1990, 2 dalis“ („Kitos knygos“, 2022 m.)
Konstantino Bogdano darbas Tauro kalno konkursui. Nuotrauka iš Dariaus Pocevičiaus knygos „Istoriniai Vilniaus reliktai 1944–1990, 2 dalis“ („Kitos knygos“, 2022 m.)
Stepono Šarapovo darbas Tauro kalno konkursui. Nuotrauka iš Dariaus Pocevičiaus knygos „Istoriniai Vilniaus reliktai 1944–1990, 2 dalis“ („Kitos knygos“, 2022 m.)
Nuotrauka iš Dariaus Pocevičiaus knygos „Istoriniai Vilniaus reliktai 1944–1990, 2 dalis“ („Kitos knygos“, 2022 m.)
Miesto tyrinėtojas Darius Pocevičius. Kosto Kajėno nuotrauka
Skulptoriaus Juozo Mikėno skulptūra „Pirmosios kregždės“. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Skulptoriaus Juozo Mikėno skulptūra „Pirmosios kregždės“. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Skulptoriaus Juozo Mikėno skulptūra „Pirmosios kregždės“. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Skulptoriaus Juozo Mikėno skulptūra „Pirmosios kregždės“. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Skulptoriaus Juozo Mikėno skulptūra „Pirmosios kregždės“. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Projektą iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.