2022 04 27

Vaidotas Žukas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

J. Mikutis: „O Viešpatie, koks vakaras sunkus, kaip slegia žemę akmenys sustingę.“

Eugenijaus Karpavičiaus plakatas parodai, 1989 m. surengtai Meno darbuotojų rūmuose (dabart. Prezidentūra) Justino Mikučio mirties metinių proga. Plakate panaudotas J. Mikučio fotoportretas, nuotraukos autorius – Audrius Naujokaitis.

Aš noriu, kad mano minties viesulas žadintų žmonių širdis, keltų jas iš drungno miesčioniško migio, kurį jos veltui stengiasi suplakti su taikos ir meilės troškimu. 

2022 m. balandžio 27 d. sukanka 100 metų nuo Justino Mikučio gimimo. Mąstytojas, grįžęs iš lagerių į tarybų Lietuvą, buvo virtęs beveik legendine asmenybe: vieni jame matė šventąjį, kiti – apsėstąjį. Jis kapojo ir drebino kultūrinį bei dorinį snaudulį, mokėjo būti ir ypač delikatus, ir visai be ceremonijų, kupinas temperamento, į nieką nepanašus žemaičių apaštalas. Jis sakydavo: „Mintys mane vemti verčia.“

J. Mikutis gimė 1922 m. Šateikių Rūdaičiuose, Plungės rajone. Mokėsi Pranciškonų gimnazijoje Kretingoje, vėliau Kauno universitete. Naciams jį uždarius, mokytojavo Žemaitijoje, po karo NKVD suimtas, žiauriai muštas, kalėjo Intos ir Vorkutos lageriuose. Grįžęs iš sovietinės Rusijos, bendravo su bręstančiais lietuvių inteligentais. 

Išvaikščiojęs Žemaičių miestelius ir kaimus ar grįžęs iš klajonių po Vilnių, Kauną, Leningradą ar Maskvą, tarpduryje klausdavo: „Kas krikščioniškesnio?”, o paskui, springdamas juoku, pats atsakydavo: „Viskas Mao!“

J. Mikutis mirė 1988 m., palaidotas Vilniuje, Karveliškių kapinėse.

Tekstas parengtas pagal 1980–1985 m. padarytus ir iššifruotus Justino Mikučio audioįrašus, kai kas cituojama iš Antano Mikučio (Justino brolio) perduotų negausių jo rankraščių. Šie J. Mikučio minčių fragmentai pirmąsyk buvo publikuoti prieš 30 metų įvairiuose periodiniuose laisvos Lietuvos leidiniuose: „Sietyne“, „Veiduose“, „Poezijos pavasaryje“, „Šiaurės Atėnuose“, „Dienovidyje“ ir kitur. 

Laimę suranda ne tie, kas jos ieško, o tie, kurie moka jos iš visos širdies atsisakyti, savo širdies didybe įrodydami, jog jie tikrai yra jos verti. Atrodo, Dievas nori patikrinti, ar žmogaus auka yra tikra. Jis grąžina paaukotos laimės trupinius ir stebi, ar žmogus juos priims su rūgščiu lapės, žiūrinčios į vynuoges, jausmu, ar su dėkingumu, ištirpinančiu buvusio netekimo jausmą. Toks patikrinimas yra būtinas žmogui, jeigu šis nori moraliai išaugti. 

Drąsa, nedrįstanti būti kukli, yra ribota blogąja to žodžio prasme.

Dvasiniame gyvenime reikia kuo labiau vengti išorinių schemų. Viską daryti iš vidinio poreikio. Yra šv. Augustino posakis: „Mylėk ir daryk ką nori.“ Jeigu jauti poreikį gulti kryžiumi, gali nežiūrėti, kaip į tave reaguos. Sakys, kad tu veidmainis – nieko. Bet jeigu to poreikio nėra – geriau mažiau parodyti negu daugiau. Visame kame reikia vidinio susilaikymo, kiek galima mažiau rodyti savo jausmus.

Justinas Mikutis tarp velykinių sargybinių prie Beržoro koplyčios 1985 m. Romualdo Požerskio nuotrauka
Justinas Mikutis Dovainonyse 1985 m. Arūno Kulikausko nuotrauka
Justinas Mikutis dailininko studijoje Vilniaus Jeruzalėje 1985 m. Vaidoto Žuko nuotrauka

***  

Žmogus yra ne tik sykį nulipdytas, bet vis dar tebelipdomas, ir Dievas, atsižvelgdamas į medžiagos sunkumą ir atkaklumą, turi atsižvelgti ir į žmogaus savikūros faktą ir taikytis prie jo – be galo didelis prisitaiko prie be galo mažo. 

Žmogus turi pajusti, kad pagal tą patį receptą, pagal kurį jis kuria meno kūrinį, pagal tą patį receptą jis pats yra kažkieno sukurtas. O tas kitas tegali būti tik Dievas. 

Mano tėvas pasakojo tokį anekdotą: atėjo velnias pas kleboną išpažinties – nusibodo griešyti (daryti nuodėmes). Ką gi, klebonui reikia priimti. Išsipasakojo velnias visas nuo pasaulio sukūrimo savo nuodėmes – viską išsakė. „Gerai, – sako klebonas, – duosiu išrišimą, bet pirma atlik atgailą: lipk ant bažnyčios bokšto smaigalio ir stovėk ant kulno trejus metus.“ Na, velnias nebūtų velniu – viską padarė, kas buvo sakyta, – išstovėjo. Po trejų metų ateina ir prašo išrišimo. Klebonas sako: „Gerai, duosiu išrišimą, tik dabar gailėkis ir pasikloniok (nusilenk).“ O velnias: „Ką! Aš trejus metus per šaltį karštį stovėjau, o dabar dar kloniotis reikia – ne!“

Velnias nusilenkti negali, kadangi per daug myli save. Jis kiek nori mylės kitą, bet pirma pabus geras sau. „Duokit man, tada aš duosiu. Duosiu ne mažiau, jeigu norit, net daugiau“, – bet tas davimas tėra tik pasityčiojimas.

***  

Šiais laikais kiekvienas tikras menininkas turi būti ir meno teoretikas. Tai, kas anksčiau būtų buvus nesąmonė, dabar pasidarė būtinybė. Tas pats ir su dora. Anksčiau genialumas ir šventumas buvo nesuderinami dalykai. Dabar – neatskiriami. 

Mūsiškiai menininkai nori sekti prancūzų menininkais, o nežino, kad kokiam nors Bodlerui (Charles Baudelaire) ar Lotrekui (Henri de Toulouse-Lautrec) bohema buvo dorybė. Didesnė ar mažesnė dorybė, bet tikrai mažesnis blogis už kitas – mažesnis blogis už susitaikymą su buržujišku sotumu, miesčionišku savimi pasitikėjimu ir pan. 

Čia tik žmogaus sąžinė gali parodyti, kuri iš dviejų blogybių yra mažesnė, o kur – darai bloga vardan gero, o tai yra pati šiurpiausia blogybė. 

Dabar šitas prancūzų laikas praėjęs. Belieka epigonai.

Iš mūsiškių tik Širvys buvo – koks buvo, koks nebuvo, bet buvo tikras. Tai lėmė gal jo asmenybės ypatybės, gal prisitaikymo tragedija, bet jis galėjo būti savimi. Bohemai atsiduoti, vadinasi, prasigerti iki mirties. Ko nebūtų galėję kiti. 

***

Dar vienas pavyzdys. Tik suvokus kūrinio sąlygiškumą, galima pamatyti jo tikrąją prasmę, ką norėjo autorius iš tikrųjų pasakyti. 

Į Jono Evangelijos įžymiąją sceną su nusidėjėle ir Kristumi galima pažiūrėti kaip į spektaklį, kur pats Kristus yra ir režisierius, ir scenaristas, ir svarbiausias aktorius. O kiti – tik antraeiliai. 

Vadinasi, ateina fariziejai, sako: „Mes radom tą moterį svetimoteriaujant – tokias Mozė liepė užmušti akmenimis.“ Kristus lyg niekur nieko atsisėdo ir kažką braižo ant smėlio. Ką jis ten braižo, tai antraeilis dalykas, bet pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į formaliąją pusę. Visi galvoja, spėlioja, ką jis čia braižo. Ar jis nori ką pasakyti, ar ne – tai ne toks svarbus dalykas. Taip padidinama dramatinė įtampa – nepertempta ir nesumažinta. Nes, jeigu per ilgai braižytų, tie sakytų – ką čia kvailioji. 

Tačiau, nespėjus jiems pagalvoti, kokius jis čia juokus krečia, Kristus nei iš šio, nei iš to sako: „Kas iš jūsų be kaltės – pirmas meskit akmenį.“ Tie visi apstulbo ir nedrįso vienas į kitą pažiūrėti, nes bijojo kitame pamatyti savo veidą. Ir fariziejai pamažu, pamažu, vienas po kito išsiskirsto. Pasilieka tik Kristus su ta savo. „Kur, – klausia jis, – tie, kurie tave kaltino?“ Ta sako: „Niekas, Viešpatie.“ Tada Kristus sako: „Ir aš tavęs nepasmerksiu.“ Vadinasi, jis solidarizuojasi su fariziejais. Atleidžia, bet solidarizuojasi su jais kabutėse: jeigu kiti išėjo – kas man belieka. 

Būtent čia yra spektaklio prasmė: taiklus pataikymas, tiesus metimas į fariziejų darželį yra žodžiai: „Kas iš jūsų be kaltės, tegu meta akmenį.“ O tas sąlygotumas, tas solidarizavimasis su jais kabutėse slepia dar kitą tiesą – kad nors ir žiauru keršyti, t. y. taip žiauriai ją nubausti, bet dar blogiau būtų dovanoti tokiai. Ir tas pasakymas gale: „Eik ir daugiau nebenusidėk.“ Kaip jis taip gali pasakyti? Fariziejai visi nuėjo, pasitraukė, laukia, kas bus. O ta moteriškė tebėra, tebevaikšto. Kristus taip pat. Tai jeigu tu nemetei akmens, vadinasi, tu irgi ne be kaltės. Vadinasi, remiantis formaliu pagrindu, euklidine matematika ir buhalterija, Kristus šimtu procentų atsiduoda fariziejų valiai. Kristus atsiduoda į jų rankas, jų piktumui – pripažindamas jų tiesą.

Tas kaip tik juos – fariziejus – ir pasmerkia. Todėl, kad nesuprato tos giliosios esmės, kas po visu tuo slypi. Nes Kristui, kaipo žmogui, niekas nesvetima, o kiekvienas žmogus tam tikra prasme yra artistas. Ir kada žmogus blogas – nežinai, kiek jis tai daro iš savo blogumo, kiek jam yra tai primesta, o kiek jis yra prisiėmęs blogojo vaidmenį. 

Menas yra taiklus nepataikymas. Negalima peržengti ribos. (Reikia) Duot su kūju, trupinti kaulus, bet nepaliesti kaulų smegenų. Čia yra menininko esmė. Tikro. 

Vaidotas Žukas, „Weltschmerz (Justino Mikučio portretas)“ (1979 m., fragmentas, privati kolekcija)
Vaidotas Žukas, „Mokytojas ir mokinys (Justino Mikučio ir autoriaus portretai)“ (1978–1979 m., privati kolekcija)

***

Europa turi pasirinkti išeities tašku tiktai krikščioniškuosius viduramžius, kurie taip glaudžiai buvo priartėję prie genialumo ir šventumo sintezės.

Bet norint įkūnyti mene dvasingumą, reikia jį turėti. O čia amžius toks, kaip Gogolio „Pamišėlio užrašuose“ – «день без числа» (diena be datos).

Mums, turintiems pakankamai progų stebėti Vakarus, tuos Vakarus, prieš kuriuos iškilo grūmojanti grėsmė tapti nebevertais krikščioniškojo pasaulio lyderio vaidmens, arba rusiškąjį pasaulį, kuriam grūmoja ne mažesnė grėsmė tapti nebevertais net savo gerokai prototoriškos esmės – taigi mums darosi suprantama, kad viską ir čia nulems neatsitiktinis atsitiktinumas. 

Tai, kad nė vienas atsitiktinumas nėra atsitiktinis, įgalina mus pasikliauti dieviškąja Apvaizda, kuri kiekvieną kliūtį gali paversti priemone ir kuri bent kiek padeda suprasti, jog Dievas, tariant gražiais ir poetiškais Adomo Mickevičiaus žodžiais, būdamas Karalius Visatoje, yra nukryžiuotas žmogaus širdyje – giliausioje visų tautų esmėje. Tik pasikliaudami Apvaizda pajusime, su kokia svaiginančiai grandiozine dieviškosios poetikos problematika susiduriame, norėdami, kad ir miglotai įsivaizduoti žmonijos istoriją, kaip išbaigtą dieviškąją Simfoniją, kurios leitmotyvas yra Kristaus asmuo – ką taip sukrečiančiai įtikinamai parodė Šv. Jonas Apreiškime.

***

Vakaruose žmonės morališkai yra kritę žemiau negu mūsų liaudis. Tik vyriausybė ten yra aukštesnio lygio. O čia, pas mus, – atvirkščiai. Kokie būtų bjaurūs mūsų žmonės, juos truputį pateisina skurdas ir vargas. Ir kūrybinės potencijos šaknys čia gilesnės. Vakarai visiškai išsikvėpę, visiška kūrybinė impotencija. Kultūros atgimimo galima laukti tik iš krikščionybės atgimimo. Kam malonu tą pripažinti, kam nemalonu, bet Rusijai reikės išgyventi sukrėtimą.

Kas Rusijai šiandien trukdo būti krikščioniška – tai rusų nacionalizmas. O nacionalizmo rusų tauta šiuo metu neturi teisės atsisakyti, jį turi tempti iki pat paskutinės Golgotos viršūnės, – jie turi įrodyti, kad marksizmas, komunizmas negali peraugti į nieką, tik į fašizmą. Tam pagalbą turi suteikti ir kinai. Hitleris niekuomet nebūtų atėjęs į valdžią, jeigu prieš tai nebūtų buvę komunizmo rūgimo. Iš tešlos, kurią užraugė komunistai, duoną kepė Hitleris, todėl komunistų pyktis Hitleriui visai suprantamas. Jis nupjovė pasėtą derlių. Kitaip sakant, jis perdažė raudonąjį bolševizmą į rudąjį.

Kadangi viskas jau eina prie galo – maždaug per dešimtmetį turėtų paaiškėti, – bus sukrėtimas. Turint jautresnę klausą, po baisiu triukšmu galima išgirsti ir kažkokių tylių akordų – kaip Nyčė (Nietzsche) yra pasakęs: „Mintys, kurios turi sukrėsti pasaulį, ateina balandžio žingsniais.“

Vaidotas Žukas, „Justinas Mikutis rengiasi prie tunelio“ (1982 m.)
Vaidotas Žukas, „Gulintis Justinas Mikutis“ (1982 m., Molėtų krašto muziejaus nuosavybė, Alantos dvaro galerija)
Vaidotas Žukas, „Justinas Mikutis mirties patale (Šv. Rapolo bažnyčios kriptoje)“ (1988 m.)

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien