2022 04 15

Joseph Ratzinger

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

J. Ratzingeris: mirtis jau nebėra tokia, kokia buvo, nuo tos akimirkos, kai į ją įžengė Kristus

Benediktas XVI / EPA nuotrauka

Didįjį šeštadienį, balandžio 16 d., popiežiui emeritui Benediktui XVI sukanka 95-eri. Šia proga per visą Didįjį Tridienį kasdien kviečiame perskaityti po vieną iš Didžiojo šeštadienio meditacijų, apmąstančių Kristaus mirties slėpinį. Teologijos profesorius Josephas Ratzingeris jas parašė ir išleido daugiau nei prieš penkis dešimtmečius. Pirmąją meditaciją skaitykite čia

Dievas slaptoje – tai tikrasis Didžiojo šeštadienio slėpinys, atsiskleidžiantis mums mįslingais žodžiais apie Jėzų, „nužengusį į pragarus“. Mūsų laikų patirtys atvėrė mums visiškai naują kelią į Didįjį šeštadienį.

Tame pasaulyje, kuris tūkstančiais balsų turėtų skelbti Dievo vardą, patiriame Dievo bejėgiškumą, nors jis ir yra visagalis. Juk būtent šis Dievo pasitraukimas į slaptavietę jo paties pasaulyje yra mūsų meto tikrovė ir neganda.

Nors Didžiojo šeštadienio Dievas mums yra geriau suprantamas nei galingojo Dievo apsireiškimas audroje ir vėtroje, apie kurį pasakoja Senasis Testamentas, šis klausimas lieka neatsakytas. Ką gi reiškia mįslingoji formuluotė apie Jėzų, nužengusį į pragarus? Pripažinkime: tai nepaaiškinama. Aiškiau nepasidaro net ir nustačius, kad pragarai čia – tik netinkamas hebrajiško žodžio šeol vertimas, žodžio, reiškiančio tiesiog mirusiųjų karalystę. Taigi ši formuluotė reiškia tik tai, kad Jėzus nužengė į mirties gelmę. Iš tikrųjų mirė ir pasidalijo su mumis mirties bedugnės lemtimi.

Čia lieka tik vienas klausimas: Kas gi iš tiesų yra mirtis? Kas gi iš tiesų nutinka, kai žmogus nužengia į mirties gelmę? Turime apmąstyti ir tai, kad mirtis jau nebėra tokia, kokia buvo, nuo tos akimirkos, kai į ją įžengė Kristus. Nuo tos akimirkos, kai Kristus persmelkė ją, prisiėmė ją. Juk lygiai taip pat ir žmogiškoji būtis nebėra tokia, kokia buvo, nuo tos akimirkos, kai žmogaus prigimtį Kristuje palietė paties Dievo būtis.

Iki tol mirtis buvo tik mirtis, atsiskyrimas nuo gyvųjų šalies, „pragarai“, tamsioji būties pusė, neperskrodžiama tamsa. Tačiau nuo šiol ir mirtyje slypi gyvybė. Žengdami per ledinę mirties vartų vienatvę, visuomet susitinkame tą, kuris yra gyvenimas, kuris panoro tapti mūsų paskutiniosios vienatvės bendražygiu. Susitinkame tą, kuris tapo mūsų vienatvės dalininku, pats mirtinoje vienatvėje patyręs baimę ant Alyvų kalno ir sušukęs nuo kryžiaus: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“

Jurgitos Jačėnaitės / Bernardinai.lt nuotrauka

Kai vaikui vienam tamsią naktį reikia eiti per mišką, jis jaučia baimę, nors jam daugybę kartų buvo įrodyta, kad ten nėra nieko pavojingo. Jis bijo ne kažko konkretaus, ką galėtų įvardyti. Tamsoje jis patiria nesaugumą, išstūmimą, būties nesaugumą, būties baisumą. Paguosti jį galėtų tik žmogaus balsas; tik mylinčio žmogaus ranka galėtų patraukti į šalį baimę, tarsi blogą sapną.

Esama baimės – tikrosios baimės, gyvenančios mūsų vienatvės gilumoje – įveikti ja įmanoma ne protu, bet tik mylinčiojo buvimu šalia, nes toji baimė, nes ši baimė remiasi tuo, kas neįvardijama – galutinės mūsų vienatvės klaikumu. Kas gi nėra jautęs tokio apleistumo siaubo? Kas gi nėra patyręs to švento paguodos stebuklo, kurį tokią akimirką reiškia meilės žodis? O vienatvę, į kurią jau nebegali prasiskverbti perkaičiantis meilės žodis, vadiname pragaru.

Ir mes žinome, kad nemaža dalis mūsų – iš pažiūros optimistinio meto – žmonių laikosi nuomonės, kad visi susitikimai lieka paviršiuje, kad joks žmogus negali prasibrauti iki galutinės, giliausios kito žmogaus gelmės ir kad pačioje giliausioje mūsų būties vietoje glūdi neviltis, pats pragaras.

Jeanas Paulis Sartre’as meno kalba yra išreiškęs tai vienoje iš savo dramų, kurioje drauge atskleidė ir savo mokymą apie žmogų. Viena yra tikra – egzistuoja naktis, į kurios tamsųjį apleistumą neprasiskverbia joks paguodos balsas. Durys, pro kurias žengti galim tik būdami visiškai vieni – tai mirties vartai. Visos šio pasaulio baimės sutelpa šios vienatvės baimėje. Todėl ir Senajame Testamente mirties karalystę ir pragarą reiškė tas pats žodis – Šeolas. Nes mirtis yra tikroji vienatvė. Šios vienatvės jau nebegali nušviesti meilė, meilė ten nebegali patekti. Ši vienatvė – tai pragaras.

„Nužengė į pragarus“ – šis Didžiojo šeštadienio išpažinimas reiškia, kad Kristus įžengė pro vienatvės vartus, kad jis nužengė į nepasiekiamą, į neįveikiamą mūsų vienatvės, apleidimo dugną. Tai reiškia, kad net ir paskutiniąją naktį, į kurią neprasiskverbia nė vienas žodis, naktį, kurią mes visi esame tarsi verkiantys, laukan išvaryti vaikai, pasigirsta balsas, kuris mus pašaukia, ištiesiama ranka, kuri mus ima ir veda. Neįveikiama žmogaus vienatvė yra įveikta nuo tos akimirkos, kai jis į ją nužengė. Pragaras yra nugalėtas nuo tos akimirkos, kai meilė įžengė į mirties sritį, apsigyveno mūsų vienatvės niekieno žemėje.

Juk žmogus yra gyvas ne duona, bet tuo, kad yra mylimas ir pats gali mylėti. Nuo tos akimirkos, kai meilė nužengia į mirties karaliją, pačioje mirtyje atsiranda gyvybė: „Tave tikinčiųjų gyvenimas nenutrūksta, bet tik pasikeičia“, meldžiasi Bažnyčia laidotuvių liturgijoje.

Niekas negali atsakyti, ką gi galiausiai reiškia žodžiai „nužengė į pragarus“. Tačiau, kai ateis metas mums patiems įžengti į galutinės vienatvės valandą, tuomet imsime suvokti didį šio tamsaus slėpinio šventumą.

Turėdami vilties, kad tą didžiausios vienatvės valandą būsime ne vieni, jau dabar galime bent šiek tiek tą šventumą nujausti. Piktindamiesi Dievo mirties tamsa, drauge imame dėkoti ir už šviesą, kuri būtent iš šios tamsos į mus sklinda.

Šaltinis: Joseph Ratzinger (1969) „Meditationen zur Karwoche“. Kyrios-Verlag, Freising. Vertė Giedrius Tamaševičius.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.