2022 04 16

Joseph Ratzinger

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

J. Ratzingeris: reikėjo ginti šventąją Dievo meilės kvailystę, prabilusią ne galios žodžiais, bet pasirinkusią bejėgystės kelią

Benediktas XVI / EPA nuotrauka

Šiandien popiežiui emeritui Benediktui XVI sukanka 95-eri. Šia proga per visą Didįjį Tridienį kasdien skaitėme po vieną iš Didžiojo šeštadienio meditacijų, kurias teologijos profesorius Josephas Ratzingeris parašė ir išleido daugiau nei prieš penkis dešimtmečius. Pirmąsias dvi skaitykite čia ir čia.

Velykų tridienio liturgija Romos brevijoriuje yra itin kruopščiai parinkta; Bažnyčia per savo maldą įtraukia mus į Viešpaties kančios tikrovę, atveda į patį šių įvykių dvasinį centrą.

Didžiojo šeštadienio Valandų liturgija alsuoja gilia ramybe. Kristus nužengęs į slaptavietę, tačiau tuo pat metu net ir pačioje neperskrodžiamų tamsybių gelmėje jis sukuria ir saugų prieglobstį; jis pats tampa mūsų paskutiniuoju prieglobsčiu. Tik dabar drąsus psalmininko žodis tampa tikrove: „Jei leisiuos mirties karalijon, tavęs neišvengsiu“ (Ps 138, 8).

Kuo toliau mus veda šios dienos liturgija, tuo labiau tarsi auštant ją nušviečia Velykų ryto pirmosios šviẽsos. Didysis penktadienis mums prieš akis iškelia sužalotą Nukryžiuotąjį, o Didžiojo šeštadienio liturgija daug labiau primena ankstyvosios Bažnyčios branginamą kryžių: kryžių, gaubiamą šviesos spindulių, tuo pat metu ir mirties, ir prisikėlimo ženklą.

Velyknakcio pamaldos. Tomo Lukšio / „BNS Foto“ nuotrauka

Tokiu būdu Didysis šeštadienis dar kartą primena mums vieną ilgainiui prarastą krikščionių pamaldumo aspektą. Šiandien maldoje žvelgdami į kryžių regime jame vien nuorodą į istorinę Viešpaties kančią ant Golgotos. Tačiau kryžiaus pamaldumo ištakos yra kitos: krikščionys melsdavosi atsigręžę į rytus, tokiu būdu išreikšdami viltį, kad Kristus, tikroji saulė, patekės virš istorijos. Taip jie išreikšdavo savo tikėjimą Viešpaties sugrįžimu.

Kryžius yra neatsiejamas nuo maldos krypties į rytus, jis pristatomas kaip karo lauko vėliava, kuri bus iškelta karaliaus atvykimo proga. Kryžiaus atvaizdas, nešamas eisenos priešakyje, jau pasiekė besimeldžiančiųjų būrio vidurį.

Taigi ankstyvajai krikščionybei kryžius visų pirma yra vilties ženklas. Jis byloja ne tiek apie praeities Viešpatį, kiek nurodo į ateisiantį Viešpatį. Žinoma, laikui bėgant, iškilo poreikis nukreipti žvilgsnį ir į praeities įvykius: priešinantis bėgimui į grynai dvasinę sferą, priešinantis netinkamiems Dievo įsikūnijimo aiškinimams.

Tuomet iškilo būtinybė ginti neįsivaizduojamą Dievo meilės dosnumą: juk jis dėl žmogaus – to menko Dievo kūrinio – pats tapo žmogumi, ir kokiu žmogumi! Reikėjo ginti šventąją Dievo meilės kvailystę, prabilusią ne gãlios žodžiais, bet pasirinkusią bejėgystės kelią, kad sugėdintų mūsų svajones apie galią, kad nugalėtų jas iš vidaus.

Argi nesame primiršę to ryšio tarp kryžiaus ir vilties, tos kryžiaus krypties ir atsigręžimo į rytus vienovės, tos krikščionybės praeities ir ateities vienovės? Vilties dvasia, kuria alsuoja Didžiojo šeštadienio maldos, turėtų iš naujo persmelkti visą mūsų krikščionišką būtį. Krikščionybė nėra tik praeities religija, bet ir ateities; krikščionių tikėjimas drauge yra ir viltis, nes Kristus yra ne tik tas, kuris numirė ir prisikėlė, bet ir tas, kuris ateis.

Viešpatie, tegu tavoji viltis nušviečia mūsų sielas, leisk mums pažinti šviesą, sklindančią nuo tavo kryžiaus, kad mes, krikščionys, žengtume pirmyn į tavojo saulėtekio dieną. Amen.

Šaltinis: Joseph Ratzinger (1969) „Meditationen zur Karwoche“. Kyrios-Verlag, Freising. Vertė Giedrius Tamaševičius.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien