2021 06 09

Janina Survilaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Tikėjimų tiesos Alpių šalyje

Šveicarijos Alpės. Unsplash.com nuotrauka

Keturkalbė ir keturtautė Šveicarijos valstybė – išskirtinė kiekvienos tautos savasties branginimu, santarve ir tolerancija šalyje vartojamoms valstybinėms kalboms, kultūroms, mentaliteto ir religinio tikėjimo skirtumams.

Čia šimtmečiais praktikuojamos viso pasaulio religijos, nes šveicarai žino, kad kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo tautybės, privalo turėti į ką atsiremti ir sustiprinti dvasią. Tada ir kūnas taps tvirtesnis, atsparesnis ligoms, negalavimams ir negandoms. Senoji šveicarų karta yra labai religinga ir niekada „nesipykusi“ su Dievu. Pakalbėjus su vyresnio amžiaus šveicaru tuojau pat gali pajusti, koks svarbus jam yra Dievas.

1952 metais, tik sukūrę oficialią teisinę Šveicarijos lietuvių bendruomenę (ŠLB), karo pabėgėliai lietuviai išsikėlė sau užduotį Vakarų pasauliui parodyti priverstinės okupacijos žalą Baltijos šalims. Tačiau Šveicarijos vyriausybė, būdama labai atsargi dėl naujos politinės pokario atmosferos, Lietuvos išeiviams nerekomendavo kelti aštresnių politinių reikalavimų. „Mums reikia dar palaukti, gerai pažinti Sovietų Sąjungos vedamą politiką“, – teigė šalies valdžios atstovai.

Iš tikrųjų Vakarų Europoje sovietų vedama labai patraukli ir atitinkanti visas žmogaus teises bei pareigas propaganda deklaravo melagingą, neva taikią ir demokratišką, politiką.

„Pirmaisiais pokario metais pamatėme, kad mūsų skundai dėl okupuotos tėvynės skriaudų šveicarams ilgai pasiliks nesuprantami. Tačiau, kai savo demonstracijose iškeldavome plakatus su užrašais – prašome nedrausti, o grąžinti mums katalikišką tikėjimą! – visi sukrusdavo ir tuoj pat įsitraukdavo į mūsų gretas“, – pasakojo senoji karta.

Sovietinio režimo tikėjimo tiesų uždraudimas buvo pirmasis skaudžiai iki širdies gelmių šveicarų visuomenę palietęs ženklas. Niekas negalėjo įsivaizduoti, kad pasaulyje gali egzistuoti santvarka, kuri draustų žmogui tikėti.

Pokariu Lietuvos išeiviai, gyvenantys ar studijuojantys Ciuricho mieste, kas sekmadienį rinkdavosi į puošnias katalikų bažnyčias, kurioms kasmet buvo ir yra mokamas bažnytinis mokestis, pagal parapijos atsiųstas sąskaitas. Savo tautietes išeives per 1990 metų šv. Kalėdų Mišias irgi pirmą kartą sutikau Ciuricho Motinos Gailestingosios bažnyčioje. Tada buvau pati pirmoji iš tėvynės atskridusi „lietuviška kregždė“…

Straipsnio autorė Janina Survilaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Apie pusė Šveicarijos piliečių yra Romos katalikai ir pusė – reformatai. O dauguma iš užsienio atvykusių emigrantų išpažįsta islamą. Musulmoniškos bendruomenės – turkai, albanai, serbai, egiptiečiai, iraniečiai ir pakistaniečiai – šalyje gausios nuo senų laikų. Musulmonai savo tikėjimo tiesų Šveicarijoje neskelbia – apie jas Ciuricho miestas sužino dėl kasmet švenčiamo ramadano ir gatvėmis vaikštančių „skarotų“ moterų. Arba įsivelia į diskusijas su šveicarų valdžia: ar būtina mokinėms ir studentėms dėvėti skaras ar burkas? Ar būtina prie kiekvienos mečetės pristatyti minaretų, kurie sujauktų preciziškai darnią miesto architektūrinę panoramą?

Taip Šveicarijos dešiniosios liaudies partijos 2009 metais inicijuotame referendume susidūrė demokratijos ir teisinės valstybės interesai. Šveicarai anuomet tvirtai pareiškė, kad minaretai simbolizuoja grėsmę mūsų tapatybei, o jų uždraudimu mes pareiškiame, kas šiuose namuose šeimininkai.

Islamo tradicijos pergale nesibaigė ir 2021-ųjų pavasarį vykęs referendumas, kai Šveicarijos sąjungos taryba siūlė leisti musulmonų bendruomenės moterims be jokių suvaržymų nešioti skaras ir burkas. Sąjungos taryba dėjo viltis į šveicares moteris, aktyviau dalyvaujančias balsavimuose, kurios, tikėtasi,  bus tolerantiškesnės ir turinčios daugiau atjautos musulmonėms. Tačiau ir šį kartą dauguma moterų referendumo dėl skarų ir burkų draudimo lapelyje žymėjo palaikančios draudimą viešumoje nešioti veidą dengiančias skaras ir burkas.

Žydai ortodoksai. Unsplash.com nuotrauka

Antra pagal dydį Šveicarijoje – žydų bendruomenė. Ji atvirai praktikuoja savo tikėjimą, aiškina ir skelbia tikėjimo tiesas tvirtindama, kad žydų integracijos sėkmė yra pagarba šaliai, kurioje jie gyvena. Tai reiškia, jog kiekvienas žydų bendruomenės narys privalo mokėti oficialią vietinę kalbą, dialektą bei gerbti šalies įstatymus.

Išsamią medžiagą apie žydų bendruomenę dažnai skelbia vietinė spauda. Remiantis pateikiama statistika, 20 a. Šveicarijoje jau gyveno per 30 tūkst. žydų. Iš jų –10 tūkst. Ciuriche, viename iš nedaugelio Europos miestų, kuris nėra susitepęs Holokausto krauju. Trijuose miesto kvartaluose savo tikėjimo tiesas skleidžia didžiausia Vakarų Europoje žydų ortodoksų bendruomenė, turinti savo sinagogas, parduotuves, vaikų darželius, mokyklas, senelių namus, knygynus, restoranus. Bendruomenės žydai valgo košerinį maistą ir nevaržomai nuo penktadienio vakaro iki šeštadienio vakaro švenčia šabą.

Žydų ortodoksų kvartalai jų gyventojus bei svečius traukia gana neįprastais vaizdais: gatvėmis skuba barzdočiai plačiomis juodomis skrybėlėmis, juodais kostiumais, žemę siekiančiais juodais apsiaustais, pro kuriuos švysčioja baltos pėdkelnės ir tradicinių žydiškų marškinių virvelės. Vėjyje plaikstosi nuo smilkinių pasuktos juodos plaukų sruogos, o pakaušiai pridengti mažomis juodomis kepurėlėmis – kipomis. Juodais kostiumėliais, baltais marškinukais aprengti ir kipeles užsidėję zuja ir vaikai, ir paaugliai, kurių pareiga – kiekvieną šeštadienį su tėvais lankytis sinagogoje.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Žydės moterys išsiskiria apranga, neatsiejama nuo ilgų, tamsių sijonų, juodų, uždarų žemakulnių batelių, perukų arba didelių tamsių berečių. Tokia apranga – ne tiek religijos, kiek savitos kultūros išraiška. Dar skubantys gatvėmis žydai išsiskiria nieko aplink nematančiais veidais. Susidaro įspūdis, jog žydų sielos yra tarsi užsisklendusios savo ypatingame – išskirtinio, švaraus ir teisingo gyvenimo būdo – mikropasaulyje…

Jie laikosi košerinės mitybos ir šabo, turi išskirtinius tuoktuvių papročius, pasitiki patyrusių piršlių paslaugomis. Susituokus jie jaučia būtinybę turėti vaikų, o moterų „ritualinis apsišvarinimas“ – savaime suprantamas dalykas. Visa tai dažnai aprašoma šveicarų spaudos.

Ciuricho rabinai niekada nepamiršta paaiškinti, jog žydai išskirti Dievo ne todėl, kad jaustųsi pranašesni už kitas tautas, o tik todėl, kad rodytų pasauliui teisingo ir švaraus gyvenimo pavyzdį.

Šveicarų vyriausybė stengiasi sudaryti žydų tikėjimui reikalingas išskirtines sąlygas: netoli sinagogų pastatyti keli nauji daugiabučiai su įrengtais specialiais automatiniais liftais, kurie puikiai pasitarnauja šabo dienomis, kada žydui lifte draudžiama pačiam spustelti mygtuką. Virtuvėse dėl košerio reikalavimų įrengtos dvi zonos: pieniškiems ir mėsiškiems patiekalams gaminti. Pirmuose gyvenamų namų aukštuose įrengtos košerinių prekių parduotuvės.