2020 11 21

Simonas Bendžius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Janis Pujatas – latvių kardinolas, į savo virtuvę priimdavęs benamius

Kard. Janis Pujatas. Saeima / Wikipedia.org nuotrauka

„Sveikinimai broliams lietuviams!“ – telefonu linkėjimų perduoda kardinolas, Rygos arkivyskupas emeritas Janis Pujatas. Gausybę sveikinimų šią savaitę jis sulaukė ir pats – nes lapkričio 14 d. atšventė 90-ąjį gimtadienį.

Taip, Latvija irgi turi kardinolą – ir jis kalba lietuviškai. Latvių tautybės dvasininkas, daugelį metų tarnaudamas daugiausia Rygos bažnyčiose, tokių įgūdžių įgijo per praktiką: „Beveik kiekvienoje parapijoje būdavo gana daug lietuvių, reikėjo išmokti jų kalbą.“ Tad pašnekovą kalbinau lietuviškai.

Šie įgūdžiai J. Pujatui praverčia kiekvieną savaitę – dvasininkas tarnauja Rygos Sopulingosios Dievo Motinos bažnyčioje, kurioje vyksta pamaldos ne tik latvių, bet ir lietuvių, lenkų bei rusų kalbomis. Visas jas (taip pat – vokiečių bei lotynų) mūsų pašnekovas moka. Jis sako, kad darbo parapijoje netrūksta. „Dėkui Dievui, nors jau esu senas, dar viską suprantu, – juokiasi kardinolas. – Galiu normaliai tarnauti bažnyčioje, kasdien klausau išpažinčių, šventadieniais sakau pamokslus.“

Darbas sovietmečiu

Kard. J. Pujatas gimė 1930 m. Latgalos regione, kurios daugumą sudaro katalikai. Tėvai buvo giliai tikintys žemdirbiai, o dėdė tarnavo kunigu. Kardinolas pasakoja, kad savo pašaukimą į kunigystę pajuto mokyklos laikais, ypač kai į rankas pateko šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės autobiografija „Vienos sielos istorija“. „Jau tada, 8 klasėje, tvirtai žinojau, kad, baigęs mokyklą, stosiu į kunigų seminariją“, – šypsosi pašnekovas.

Kunigu J. Pujatas tapo 1951 m., pabaigęs vos tris kursus – tais metais sovietų valdžia uždarė seminariją, tad, gavusi Šventojo Sosto leidimą, įstaigos vadovybė nusprendė anksčiau laiko slapta įšventinti jaunuolius. J. Pujatas tarnavo vikaru bei klebonu įvairiose parapijose, vėliau kunigų seminarijoje dėstė liturgiją ir bažnytinio meno istoriją. Užsiėmė ir pogrindine veikla – talkininkavo leidžiant maldaknyges ir Katekizmą.

Kard. Janis Pujatas. Jutubo kadras

„Čekistai [taip kardinolas vadina KGB] man didelės skriaudos nedarė, nepersekiojo – nors ir žinojo, kad esu principingas. Sunkiau buvo iki Vatikano II susirinkimo, o paskui sovietų valdžia jau privalėjo pasauliui parodyti, kad leidžia savo šalyse vykdyti povatikaninę liturginę reformą“, – prisimena kardinolas. Vienintelis ryškesnis susikirtimas su saugumu įvyko 1984 m., kai KGB J. Pujatą paskelbė persona non grata ir išmetė iš Rygos arkivyskupijos kurijos generalvikaro pareigų. Pats kardinolas šio momento nebeprisimena: „Atsiprašau, man jau su atmintimi sunku, vis dėlto 90 metų, – juokiasi pašnekovas. – Įvyko kažkoks konfliktas tarp manęs ir civilinės vadovybės. Visąlaik užsiimdavau tai viena, tai kita nelegalia veikla – galbūt dėl to mane ir išmetė.“

Dar sovietmečiu J. Pujatui buvo pavesta rūpintis, kad Latvijoje būtų diegiama Vatikano II susirinkimo liturginė reforma, į latvių kalbą išverstas naujasis Mišiolas bei Valandų liturgija, kuria „braliukai“ meldžiasi iki šiol.

Jokio susireikšminimo

Nors Latvija nėra katalikiškas kraštas (ši konfesija sudaro ketvirtadalį gyventojų), šios šalies Marijos radijo programų direktorius kun. Peteris Skudra „Bernardinams“ pasakoja, kad kard. Janis Pujatas – garsi asmenybė Latvijoje. Už nuopelnus valstybei dvasininkas netgi yra pelnęs Trijų žvaigždžių ordiną – aukščiausią šalies apdovanojimą. „Visi jį žino. Dar prieš tapdamas vyskupu jis garsėjo kaip aktyvus kunigas, dirbęs pogrindyje“, – pasakoja kun. P. Skudra.

Kun. Peteris Skudra. Asmeninio archyvo nuotrauka

„Kardinolas daugeliui mūsų yra tartum dvasios tėvas. Žmonės jį myli ir iki šiol ateina patarimo. Nėra jokių problemų jam paskambinti, paklausti: ‚Sveiki, ar galėčiau pas jus užsukti?‘“

Pašnekovas priduria, kad net ir būdamas Rygos arkivyskupu bei Latvijos vyskupų konferencijos pirmininku, J. Pujatas priminė paprastą parapijos kunigą. Pavyzdžiui, jis visada lengvai pasiekiamas tikintiesiems: „Daugybė žmonių man yra pasakoję, kad jis juos priimdavo į svečius be jokių išankstinių susitarimų, nežiūrėdamas į darbotvarkę. Kai neseniai atšventėme kardinolo gimtadienį, jis priminė popiežiaus žodžius, pasakytus kunigams – jūs esate dėl žmonių.

Ir tai – dar ne viskas. Su aukščiausiu Latvijos katalikų hierarchu nevaržomai galėdavo susitikti ir vargšai, benamiai, išmaldos prašytojai: „Visi žinojo, kur jis gyvena – ir galėjo ateiti, paprašyti pinigų arba maisto. Ir arkivyskupas atsakydavo: ‚Gerai, einam į mano virtuvę, imk, ko tau reikia‘“, – sako Latvijos Marijos radijo programų direktorius.

Daug bažnyčių, mažai jaunimo

1991 m. J. Pujatas tapo Rygos arkivyskupu ir Latvijos katalikams vadovavo iki 2010 m. O 1998 m. popiežius šv. Jonas Paulius II latvių dvasininkui suteikė kardinolo titulą. Jis tapo antruoju kardinolu Latvijos istorijoje (pirmasis buvo Julijanas Vaivodas, 1895–1990).

Paklaustas, kokius svarbiausius darbus pavyko nuveikti Bažnyčiai Latvijoje, „Bernardinų“ pašnekovas išskiria vieną pasiekimą: kardinolo rūpesčiu (ir su Vokietijos fondų pagalba) per tuos du dešimtmečius šalyje pastatyta net 20 naujų bažnyčių. „Tai buvo didelis darbas. Daugybė katalikų sovietų laikais neturėjo kur melstis“, – prisimena J. Pujatas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kalbėdamas apie šių dienų katalikybę Latvijoje, kardinolas teigia, kad stengtis yra kur – o pati aktualiausia problema yra mažas jaunimo skaičius bažnyčiose. „Man atrodo, daug blogo atneša liberalizmas ir moralės nepaisymas. Ši pasaulio dvasia daro didelę įtaką. Todėl net ir ką tik mokyklas baigusių jaunuolių religingumas yra mažas, – svarsto dvasininkas. – Kalbat apie pozityvius dalykus, mes turime laisvę. Galime legaliai leisti katalikišką spaudą, skaityti Katekizmą. Bet bažnyčiose trūksta vaikų ir jaunimo. Reikia geros evangelizacijos, kad galėtume šią problemą išspręsti.“

Kardinolui pritaria ir Latvijos Marijos radijo programų direktorius kun. P. Skudra: „Pasistatėme daugybę naujų bažnyčių, ir dabar didžiausias iššūkis – kaip tas bažnyčias pripildyti žmonėmis. Turime tobulinti pastoracinį darbą, kad katalikų tikėjimas būtų patrauklus. Bet kartu matau, kad Latvijos žmonės yra labai atviri religijai ir dvasingumui. Net ir tie, kurie netiki, gerbia tikinčiuosius. Mano manymu, turime būti šiek tiek aktyvesni evangelizuodami – ir tada mūsų bažnyčiose žmonių gerokai pagausėtų.“