Jaunimo mokyklų fenomenas. Pokalbis su Vilniaus J. Ivaškevičiaus mokyklos darbuotojomis

J. Ivaškevičiaus jaunimo mokykla yra alternatyvi pagrindinei bendrojo lavinimo mokyklai. Praktinės veiklos pagrindais mokiniams yra teikiamas ne tik pagrindinis išsilavinimas, bet ir pradiniai darbo bei profesijos įgūdžiai, orientuojamasi į visapusišką mokinio pažinimą, geranoriškus mokytojo ir mokinio santykius, palankaus mikroklimato sudarymą, skatinantį asmens vertės pajautimą.

Pirmoji Vilniaus J. Ivaškevičiaus mokyklos vadovė Vajonė Strimaitienė apie mokyklą yra rašiusi: „Mokyklos devizas yra „Ne mokyklai, o gyvenimui mokomės“. Vizija yra patraukli technologinio profilio mokykla, kuri būtų patikimas garantas mokiniams, nepasilikusiems tradicinėje mokykloje.

Pokalbis su Vilniaus J. Ivaškevičiaus jaunimo mokyklos ilgamete darbuotoja, pavaduotoja ugdymui SIDUTE BRANIŠAUSKAITE ir socialine pedagoge KRISTINA SMIRNOVAITE.

Kiek laiko dirbate Jaunimo mokykloje?

Sidutė Branišauskaitė: Mokykloje dirbu nuo jos įkūrimo, 29-erius metus.

Ar galėtumėte pasidalinti plačiau, kodėl pasirinkote likti dirbti čia?

S. Branišauskaitė: Man patinka dirbti su jaunais žmonėmis, nuolat susidurti su iššūkiais ir mokytis naujų dalykų.

Kristina Smirnovaitė: Turiu daug darbo su vaikais patirties, esu praktiška, domiuosi pozityviu auklėjimu. O palaikymo, pagalbos ir supratimo turi sulaukti visi vaikai.

Kuo, Jūsų nuomone, yra ypatinga Jaunimo mokykla? Kuo ji išsiskiria iš kitų ugdymo įstaigų sostinėje? Kuo ypatinga mokyklos misija, požiūris į vaikus? Kokiomis nepaprastomis asmeninėmis savybėmis pasižymi Jūsų mokytojai?

S. Branišauskaitė: Jaunimo mokykla tikrai yra ypatinga. Į mokyklą ateina įvairių poreikių mokiniai, kurie čia patenka dėl elgesio, mokymosi, socialinių ar šeimos problemų. Mokinių istorijos autentiškos, kartais sukrečiančios. Pažindami mokinius, kitaip žvelgiame į juos, kitaip organizuojame ugdymo procesą, mokome mokinius įsivertinti save, pasitikėti savimi, savo gebėjimais.

Dirbti Jaunimo mokykloje yra iššūkis kiekvienam mokytojui ir vadovui. Reikia apsišarvuoti begaline kantrybe. Mes siekiame ir turime padėti pasiekti nors ir nedidelę sėkmę. Plėtodami individualų technologinį mokymą, neformalų švietimą, stengiamės ugdyti atsakingą, laisvą asmenybę. Jaunimo mokyklą galima vadinti antro šanso mokykla.

K. Smirnovaitė: Jaunimo mokyklose daugiau laiko skiriame ieškodami individualaus priėjimo prie vaiko.

Mūsų mokykloje dirbantys mokytojai yra kantrūs, kūrybingi. Visi jie geba užjausti, pamatyti vaiką nauju žvilgsniu. Šių dienų ugdymas reikalauja ne tik gero savo srities išmanymo, perteikti žinias, bet ir gebėjimo suprasti, lankstumo – lygiaverčiai siekiame ugdymo kokybės ir vaiko gerovės.

Pedagogo darbas niekados nėra lengvas ar paprastas. Kas Jums padeda šiame darbe išlikti stipria, energinga ir dvasiškai tvirta asmenybe?

S. Branišauskaitė: Optimizmas, humoro jausmas, empatija, noras daryti gera, įsitikinimas, kad viskas bus gerai, tikėjimas žmonėmis, ypač jaunais. Stiprybės suteikia nuoširdūs, šilti, draugiški mokiniai. Žinoma, kiekvieną reikia pažinti, prakalbinti. Esu atsakinga ir savęs neįsivaizduoju jokioje kitoje mokykloje, nors darbas išties nėra lengvas.

K. Smirnovaitė: Pozityvumas kaip geros nuotaikos šaltinis, tikėjimas tuo, kad viskas bus gerai. Toks mano būdas. Įkvepia mokinių sėkmės istorijos ir drauge įgyvendinti darbai. Tai mano pagrindinis idėjų ir darbų variklis. Stengiuosi įkvėpti vaikams tikėjimą savimi, pozityvumą, motyvuoti juos.

Ar mokykloje, kurioje dirbate, yra dalykų, kurie Jus įkvepia, motyvuoja, skatina pozityviai pažvelgti į gyvenimą? Jei taip, ar galėtumėte pasidalinti plačiau?

S. Branišauskaitė: Motyvuoja ir įkvepia nuoširdus kontaktas su mokiniais, jų atvirumas, bendravimas, pagarba. Gera matyti mokinių pažangą, besikeičiantį elgesį, šypsenas, pasitikėjimą.

K. Smirnovaitė: Taip, tokių dalykų tikrai yra. Tai – vaikų šypsenos, humoro jausmas, jų džiaugsmas išvykų metu, dalyvavimas ir domėjimasis mokslu.

Pasidalinkite patirtimi, – su kitais pedagogais ir tėvais, – kaip išmokyti vaikus laikytis ribų ir drauge išlaikyti tokį nepaprastai draugišką ir atjautų santykį su vaiku? Kaip Jums pavyksta juos įkvėpti, motyvuoti?

S. Branišauskaitė: Kiekvienas atvejis su mokiniu yra unikalus. Draugiškas santykis su vaiku mezgasi nuolat bendraujant per pertraukas, neformalioje aplinkoje, pastebint ir išryškinant jo gerąsias savybes. Vaikas pajunta, kad yra vertinamas, paisoma jo nuomonės, tariamasi, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje.

Svarbu yra pagarbus santykis su mokiniais, žodžio laikymasis. Visuomet stengiuosi įžvelgti teigiamus dalykus. Laikausi visiems žinomos taisyklės: gerumas atlyginamas gerumu, pasitikėjimas – pasitikėjimu, o meilė – meile.

Atviras, nuoširdus bendravimas ir reiklumas savaime nubrėžia ribas ir abipusę pagarbą.

K. Smirnovaitė: Taisyklės ir ribos vaikams svarbios ir reikalingos, tačiau vien draudimai ir bausmės nėra tinkama auklėjimo priemonė. Jas turi lydėti susitarimai, aiškios taisyklės ir tinkamas pavyzdys. Svarbu su vaikais kalbėtis – ne tik nuoširdžiai, bet svarbiausia – nuolat.

Jei jaučiate, kad turite dar kuo pasidalinti, kas susiję su Jūsų ypatingu darbu mokykloje?

S. Branišauskaitė: Linkėčiau visiems pasirinkti ir dirbti mylimą darbą.

K. Smirnovaitė: Pažvelkime drąsiau į vaikus kūrybišku žvilgsniu. Pamatykime, kas jiems patinka ir kuo jie domisi.

Ne tik vaikams, bet ir suaugusiems mokykla – ypatinga vieta. Atrodo, Jaunimo mokykla – ne tik ugdymo įstaiga, tačiau ir atradimų, kūrybiškumo, tolerancijos, nuoširdumo buveinė. Galbūt nebus pernelyg drąsu, jei jaunimo mokyklas pavadinsiu ne vienam vaikui taip reikalingais antraisiais namais. Juk baigę mokyklą vaikai ir pas mus atvyksta pasidalinti, kaip jiems sekasi darbuose ir šeimoje.