2021 06 21

Artuma

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Jaunimo savanorystė – (ne)madinga?

Cathopic.com nuotrauka

Su kuo šiandien jaunam žmogui asocijuojasi žodis „Caritas“? Dažniausiai pasitaikantis atsakymas –„Caritas“ yra pagyvenusių žmonių organizacija“. Bet ar iš tiesų „Carite“ nėra užduočių, galimybių, vietos jaunimui? O gal nėra ir noro per daug įsitraukti į savanoriškas veiklas?

2014 m. Caritas Europa (vienijantis Caritą 46-iose Europos šalyse) iškėlė klausimą apie Young Caritas („Jaunas Caritas“) judėjimą, kuris padėtų plėtoti ir skleisti jaunimo Carito organizacijose idėją Europoje. 2016 m. Caritas Europa regioninėje konferencijoje Lurde pirmą kartą kreiptasi į visas Carito organizacijas Europoje, akcentuojant jaunų žmonių įtraukimą į Carito veiklas ir ieškant būdų, kaip puoselėti jaunosios visuomenės dalies bendradarbiavimą su šia organizacija.

Paskutinius kelerius metus Caritas Europa vykdo jaunimo įtraukimo strategijas. Jaunimui tai – iššūkis, nes šiuolaikinės technologijos ir prietaisai ženkliai atima galimybes būti bendruomenėje ir leisti laisvalaikį, nors dalyvavimas bendruomeninėje patirtyje ir savanorystė yra paskata, kad žmogus asmeniškai tobulėtų. Šiuo metu „Jaunas Caritas“ veikia 25-iose šalyse, o Lietuvoje dar tik pradedami pirmi parengiamieji šios iniciatyvos darbai.

Įdomu, kad jaunimo savanoriškos veiklos skatinimas kuria pozityvią „madą“, stiprina pagalbos artimui kultūrą ir ugdo atsakingą jaunąją visuomenę. Kaip jauni žmonės jaučiasi Carito organizacijoje, „Artuma“ klausia jaunųjų karitiečių Gretos ir Gabrielės.

Papasakokit apie save, kaip atsiradote Carite?

Greta: Esu socialinio darbo pirmo kurso studentė ir dirbu. Aš – iš Žaslių, penkerius metus gyvenu Vilniuje ir šiuo metu esu savanorė Vilniaus arkivyskupijos Carito vaikų dienos centre „Vilties angelas“.

Baigusi mokyklą nežinojau, ką norėčiau studijuoti, tad pradėjau dirbti konduktore. Pradėjus dirbti kažkaip labai tuščia pasidarė, kad niekur nesimokau, nieko neveikiu, nieko gero nedarau, tad ėmiau savanoriauti, o per tai turbūt atėjo ir studijos. Pamačiau, kad man patinka, matau to prasmę, ir pradėjau studijuoti socialinį darbą. Norėjau savanorystės su vaikais ir sužinojau, kad Carito vaikų dienos centras Vilniuje ieško savanorių. Susisiekiau, pasikalbėjome, ir jau maždaug 2,5 metus savanoriauju.

„Vilties angelo“ kalėdinė šventė. Evgenios Levin nuotrauka

Gabrielė: Esu iš Tauragės. Didžiąją gyvenimo dalį praleidžiu Kaune, nes čia studijuoju viešąją komunikaciją. Kaip tik paskutinis kursas, rašau bakalauro darbą, tikiuosi, viskas bus gerai ir baigsiu universitetą (šypsosi – aut. past.). Neseniai pradėjau dirbti Lietuvos studentų sąjungoje, esu komunikacijos vadovė ir labai džiaugiuosi darbu bei žmonėmis, su kuriais dirbu.

Carite atsiradau visai paprastai. Pas mus Tauragėje Caritas organizuoja vasaros stovyklą „Judėk, tikėk, atrask“. Vienais metais ten dalyvavau kaip dalyvė, gal buvau 8–9 klasėje. Man pasirodė labai faini tie visi žmonės, kaip jie dirbo, kokie buvo draugiški. Praėjus metams ar dvejiems mane pakvietė toje stovykloje būti vadove, ir taip „įsisukau“ į Carito savanorystę. Buvo dvi sritys, kuriose dalyvavau Carite. Tai vasaros stovykla, į kurią važiavau trejus ar ketverius metus (praeitais metais ji nevyko, nes buvo karantinas), ir vaikų dienos centras. Visos mano savanorystės – su vaikais.

Kodėl jaunam žmogui savanorystė atrodo prasminga?

Greta: Savanoriaudamas išeini iš savo „burbulo“. Sunkiai įsivaizdavau, kaip gyvena kiti, kitaip gyvenantys žmonės. Atrodė, gal kur Lietuvos kaimuose vaikai ir gyvena sunkiai, bet tik ne sostinėje. Tačiau realybė kitokia ir tai svarbu pamatyti. Dabar jaunas žmogus gali savanoriaudamas keliauti po visą pasaulį, ir jo laukia labai įdomios patirtys. Savanorystė padėjo man rasti kryptį, kur norėčiau studijuoti, ką dirbti. Labai geras jausmas išeiti baigus darbą iš dienos centro, nes suteiki daug džiaugsmo, dėmesio vaikams. Man pačiai savanorystė teikia daug kantrybės, ramiau reaguoju į dalykus. Būdamas suaugęs, gali būti vaiku, sugrįžti į vaikystę ir neleisti sau pasenti anksti.

Gabrielė: Man nuo mažens močiutė kaldavo į galvą, kad „Gabrieliukai, reikia visiems padėti, kur tik yra kažkas negerai, – ar senelei, ar kaimynei“. Visada noriai įsitraukdavau į bendruomenes, kur susitikdavau su žmonėms turiningai praleisti laiko ir veikti tai, kas kuria „pridėtinę vertę“ ar daro gera kitiems. Geras jausmas, kai padedi, kažką suorganizuoji. Man atrodo, kad tai atperka viską. Ir negalvoji, ar aš ten laiko skyriau, ar turėjau investuoti, tiesiog yra gera.

Tikrai labai džiaugiuosi, kad galiu sau leisti savanoriauti ir skirti savo laiko tokioms veikloms, nes man tai labai patinka. Savanorystės „pliusas“ yra tai, kad per tas veiklas, nesvarbu, ar verdi sriubą, ar skambini kokiems vienišiems seneliams, ir save augini. Per galvą niekas tau neduos, net jeigu ir kažkur kažką suklysi. Įsitraukti į bendruomenę ir tiek save auginti, tiek kitiems padėti yra tikrai labai gera.

Lietuvos „Carito“ nuotrauka

Ko reikia jaunam žmogui? Kaip Caritas galėtų atliepti jaunuolio situaciją savanoriaujant?

Greta: Man atrodo, kad savanorystė ir yra tai, kad tu duodi, bet tau nieko nereikia atgal. Apdovanojimo sistemos jau nebebūtų savanorystė. Dabar toks mūsų gyvenimas, kai visi sako: „galvok apie save“, „rūpinkis savimi“, „turi save labai mylėti“, „stengtis užsidirbti pinigų“, „žmogus turi būti visuomet užsiėmęs“ ir pan. Tokiam gyvenime tiesiog nebelieka vietos savanorystei. Joje juk negauni pelno, pinigų. Turbūt dėl to žmonės nepuola savanoriauti, ypač vyresnis, pabaigęs studijas jaunimas, kai jau yra ką veikti. Nors mūsų dienos centre yra savanorių, kurios jau vyresnės ir savanoriauja. Atrodo, kad yra pakankamai informacijos internete. Jaunas žmogus tikrai susiranda ir savanorių yra gan daug. Dienos centras nėra didelis, o savanorių beveik tiek pat, kiek vaikų.

Gabrielė: Labai sunku suprasti jaunų žmonių poreikius, kiek jie nori savanorystės, kiek mato ją reikalingą ir kokiose organizacijose, nes pasirinkimas labai didelis. Gali eiti į „Maisto banką“, savanoriauti su vaikais, su gyvūnais ir t. t. Galvojant, kaip pritraukti jaunimą, labai svarbus lyderis tame jaunimo būryje. Tauragės Carito vadovė Vitalija – puikus pavyzdys. Ji vyresnė nei aš, bet kai pasižiūriu į ją – man toks spyris į užpakalį. Būna, galvoju: „Ai, tai gal ne. Gal nedarom.“ O ji: „Ei, Gabi, varom, darom, greitai greitai!“ Kai matai tokį pavyzdį, tai užkrečia; svarbu bendruomenėse turėti aktyvų, iniciatyvų lyderį, kuris darytų ne tik dėl to, „nes reikia daryt“, bet dėl to, kad nori.

***

Jaunų karitiečių, tokių kaip Greta ir Gabrielė, Carite yra ne vienas šimtas. Didžiuojamės jais ir turime pasiraitoti rankoves bei padirbėti, kad užduočių, galimybių, vietų savanoriškai veiklai parapijose jaunimui būtų apsčiai. Jauni žmonės – Carito ateitis. Kai mūsų garbūs, ilgamečiai karitiečiai iš aktyvios veiklos fronto linijų norės pasitraukti į pasyvesnį veikimą, jaunų žmonių įtraukimas į Carito veiklas gali padėti geriau užčiuopti opiausias dabarties socialines problemas, pamatyti „paribiuose“ esančius mūsų žmones ir skubėti link jų dosniomis širdimis.

Popiežius Pranciškus pakvietė jaunuolius kovoti dėl bendrojo gėrio, padėti vargstantiems ir būti gerumo ir pagalbos revoliucijos protagonistais (plg. Christus Vivit, 264).

Kalbino ir parengė Domas Antanas Raižys

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

***

Jaunas Caritas“ – jaunimui skirta platforma. Ji suteikia galimybę daryti pozityvų poveikį visuomenėje ir kuria erdvę jaunimui Europoje užmegzti ryšius bei puoselėti dialogą, būti padrąsintiems ir imtis atsakomybės už savo veiksmus. Tai būdas motyvuoti jaunuolius būti atsakingais visuomenės nariais, kurie dirbtų dėl bendrojo gėrio.

Jaunime, Caritas tavęs laukia!

Jei susidomėjai savanoriška veikla – susisiekime el. p. info@caritas.lt arba Lietuvos Carito feisbuko paskyroje.