Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Jaunojo humanitaro nuotykis

Knygos viršelis

Tekstas perpublikuojamas iš mėnraščio Metai“ (2022 m. Nr. 3)

Ieva Dumbrytė. Šaltienos bistro. – Vilnius: Kitos knygos, 2001. – 216 p. Knygos dailininkė – Lina Sasnauskaitė. 

„Kitos knygos“ tikrai pasistengė išleisdamos į pasaulį debiutinį Ievos Dumbrytės romaną „Šaltienos bistro“: knygos pristatymas Vilniaus muziejuje, kur tuo metu vyko paroda apie Vilniaus skerdėjų-mėsininkų krikščionių cecho būstinę, garso menininko Simono Nekrošiaus performansas, plačius užmojus rodantis pranešimas spaudai ir ne vienas interviu.

Už rankraščių atranką leidykloje atsakingas rašytojas Darius Pocevičius nepamiršo pabrėžti autorės išskirtinumo. Vis dėlto pati I. Dumbrytė linkusi kukliau kalbėti apie savo knygą: „Šiuo romanu nenorėjau pasakyti nieko gilaus. Man buvo svarbiausia, kad skaitytojas nardytų istorijoje ir rastų atitikmenų savo gyvenime“. Jaunoji rašytoja į aukštąją literatūrą nepretenduoja, to žinojimas gali padėti bandant įvertinti romaną.

Paskaičius atsiliepimus apie knygą gali susidaryti įspūdis, jog viena pagrindinių priežasčių ją įsigyti yra autorės humoro jausmas, ironija (ironizuojama beveik viskas) ir grotesko nevengiantis stilius. Kaip tik šiuos aspektus akcentuoja rašytoja Jurga Tumasonytė galiniame romano viršelyje: „Subalansuota <…> mėgstantiems juodą kaip nemiegota naktis humorą.“ Visa tai, žinoma, knygoje aptinkama. Humoras vykęs, pasitelkiamas kalbant apie jautrius dalykus, su grotesku neperspausta, kaip kad kartais nutinka. Šiedu dažniausiai eina kartu, pavyzdžiui, istorijoje apie darbuotojos kremavimą šašlykinėje. Tačiau, žinoma, keli stiliaus elementai ir semantinės figūros negali tapti pagrindiniu kūrinio atributu.

Humoras, ironija ir groteskas romanui yra tik prieskoniai, pagardai – jais sotus nebūsi. Reikia ieškoti kitų priemonių, išlaikančių autorės pagamintos šaltienos šaltienišką konsistenciją. Pratęsiant kalbą apie literatūrinius prieskonius, svarbu pabrėžti, jog ir autorė, ir pagrindinis knygos veikėjas yra baigę istorijos studijas, tai matyti kūrinio stiliuje, istorinių detalių intarpai paįvairina romano kalbą: „Persirengimo kambarys, kuriame stovėjome, buvo toks mažas kaip mano prosenelės rūselis partizanų vaikams slėpti“ (p. 27), „pasijutau kaip caraitis kalėjime“ (p. 160), „Neilgai trukęs <…> pasiekiau Svietos kambarėlį, kuriame ji dirba tikriausiai nuo Liublino unijos laikų“ (p. 195), „prišokęs prie jo surikau it kokį komjaunuolišką pasisveikinimą“ (p. 214). 

Nors I. Dumbrytė teigia nenorėjusi pasakyti nieko gilaus, keletą svarbių dalykų jai užčiuopti pavyko. Man patiko jos kuriamas pagrindinis veikėjas, pasižymintis nemenka savimone. Jis nėra aštriausias peilis stalčiuje ir tą suvokia – arba tai gana retas kvailio tipas, arba žmonės savimonę puikiai slepia. Dažniausiai savo trūkumus jis įvardija kalbėdamas apie intelektą ir vyriškumą: „Nors nesu itin guvaus proto“ (p. 36), „mano protas šiaip jau nėra aštrus ar kuo išskirtinis“ (p. 46), „Susivokiau, kiek manyje mažai vyriškumo“ (p. 178), kartais tiesiog pavadina save debilu.

Per šią, kaip pats save pavadina, aukštos klasės vidutinybę išryškinamos problemos, su kuriomis susiduria jaunas žmogus: bejėgystės jausena („Mane ne juokais baugina, kad viskas ne mano valioje, kad likimas atėmęs iš mano rankų vadeles, kad yra kažkas, ko negaliu sustabdyti, pakeisti ar pasirinkti, kaip negalėjau pasirinkti akių spalvos“ (p. 6), menkumas prieš vyresnes kartas („Kai pagalvoji, mano prosenelis, būdamas šešiolikos, kariavo fronte, močiutė keturiolikos dirbo Sibiro anglių kasyklose, užuot trypus kultūros namų diskotekose, tėvui teko tarnauti sovietų armijoje. Rizikuodama netekti kojų, mama prie Spaudos rūmų stumdė kareivukus iš Rytų. O man vis dar reikia pagalvoti, kuri yra dešinė“ (p. 11), įsitikinimas, kad kiti tavęs nesupras („Būčiau norėjęs paaiškinti tėvams, kas iš tiesų slypi mano trapioje kaip vaflis sieloje. Būčiau norėjęs pasakyti, ką jaučia maža karšta širdelė <…>, kokios mintys sukasi mano kietoje kaip kelmas galvoje <…>. Būčiau norėjęs, kad žinotų, kaip iš tiesų aš jaučiuosi <…>. Tačiau žinojau, jie nesupras“ (p. 14).

Po diplomų įteikimo ceremonijos jis pirmą kartą pasijunta laisvas, galįs kontroliuoti savo gyvenimą, tačiau „niekas kitas taip stipriai neįkalina gyvos būtybės kaip laisvė“ (p. 15), suaugusiojo gyvenimas pasirodo tesąs kitas vargo etapas. Veikėją į priekį dažniau stumia ne veikimas, o neveikimas, plaukimas pasroviui. Parodoma, kad taip yra nuo pat vaikystės: vaikinas nesipriešina tėvų norui ir studijuoja istoriją, kai tėvams tai reiškia daugiau negu jam pačiam, neišeina iš prasto darbo, nesipriešina vaidmeniui, kurį jam suteikia nesąmoninga užeigos direktoriaus istorija.

Knygoje nedetalizuojama, kaip personažas tapo toks, koks yra esamuoju metu, bet tam tikras prielaidas padaryti galima: „Mama kartais pajuokaudavo, kad kai nejudu ir nekalbu, esu daug įdomesnis. Nesuvokė, kad tokie jos papokštavimai trupinte trupina mano vaikišką pasitikėjimą savimi“ (p. 16). Vaikino kasdienybė atskleidžia žmogaus negalėjimą gyventi dabartimi – praeitis idealizuojama, o akimirkos džiaugsmas aukojamas dėl įsivaizduojamos ateities: „Taip gyvendamas iš tiesų aš tik laukiu kažko naujo arba ilgiuosi kažko labai seno“ (p. 6).

Kiekviena diena baigiasi maždaug šitaip: „Taip ir baigiau nesėkmingą dieną – nepradėjęs dialogo su rytu, neradęs kalbos su vidudieniu, neužrašęs nė vieno sakinio vakare, galiausiai likau nesusikalbėjęs ir su savimi“ (p. 18). Tai, jog pagrindinis veikėjas yra nekenksmingas, šiek tiek kompleksuotas, iš prigimties jautrus, bet atbukęs, ribotas ir tai žinantis nevykėlis, leidžia skaitytojui jam simpatizuoti, o kalbėjimas pirmuoju asmeniu bei universalūs išgyvenimai padeda dar ir susitapatinti su juo.

I. Dumbrytė prisiliečia ir prie socialinių problemų, daugiausia per darbo temą, kuri, regis, plinta tarp jaunų rašytojų (darbo tema aptinkama ir Dainiaus Vanago taip pat debiutiniame romane „Oderis“). Knygoje ironiškai vertinamas aukštasis mokslas, įgyta istoriko specialybė: „Įsivaizduoju, kaip darbo rinka mane graibste graibsto – juk jaunuolis, išmanantis, kiek ringių gali turėti žalvarinė apyrankė Vilniaus apylinkės kapinynuose, kapitalistinėje industrijoje nepamainomas“ (p. 10).

Numetami keli akmenukai į verslo daržą: prastos darbo sąlygos, gudravimas įdarbinant neįgalius darbuotojus. Dirbantys žmonės pavadinami „lažą atliekančiais“ (p. 31). Atsargiai, nemoralizuojant tyrinėjami tautiniai ir lyčių stereotipai, iš provincijos į sostinę atvykę tėvai įkūnija žmogiškąją tuštybę. Knyga nesiekia viso šito išspręsti ar pataisyti visuomenės, tik primena apie įvairių veiksnių egzistavimą. Nėra išplėstų samprotavimų apie išvardintus vidinio ir išorinio pasaulio sunkumus, todėl įdomaus siužeto ir paviršinio susitapatinimo ieškantis skaitytojas nespės pajausti nuobodulio.

Autorės įžvalgos formuoja idėjinę kūrinio plotmę, kuri kartu su siužetu sudaro visumą. Prie siužeto prikibti sunku, jis atlieka savo funkciją. Studijas baigęs vaikinas įsidarbina virtuvėje, kad įgytų patirties, ten susiduria su keistais darbuotojais, prastomis sąlygomis, paslaptinga golodų tauta ir priima šaltieninės mesijo misiją. Nors visuomenės ekosistemoje save prilygina uodui, šaltieninėje jaučiasi pranašesnis už kitus, net truputį pasipūtęs. Pagaliau išryškėja bent šiokios tokios veikėjo ambicijos, šiuo atveju – noras pagaminti jautienos faršo šaltieną. Studijų ir darbo patirtys yra stipriai hiperbolizuotos. Vaizduojant darbo patirtį tai pasiteisina, tačiau gaila, kad studijavimas perdėtai menkinamas iki banalaus, daug kartų girdėto išgertuvių iki apsišlapinimo įvaizdžio. 

Romano veiksmas įtraukiantis, kulminacija fantasmagoriška, atomazga viską paaiškina, o epilogas – pozityvus. I. Dumbrytė daugumai pažįstamas patirtis (pavyzdžiui, nekvalifikuotą darbą) paverčia keistu bei nekasdienišku pagrindinio veikėjo nuotykiu. Žvelgiant atskirai, knygoje yra pavykusi ir idėjinė dalis, ir siužetinė, bet skaitant norėjosi didesnės jų vienovės, ne taip jaučiamo teksto „lipdymo“ į visumą. Maždaug keturiasdešimt pirmų puslapių nuteikia veikėjo vidinio pasaulio analizavimui, jo menkumo būsenoms, kompleksams ir jausmams. Kylant įtampai šių dalykų mažėja. Įsibėgėjus veiksmui vidinis veikėjo pasaulis lieka nuošalėje – į jį nebesigilinama, personažo psichologinis paveikslas apribojamas pirmuosiuose skyriuose įtvirtintomis charakteristikomis (daugiausia tai trūkumų suvokimas), dėmesys sutelkiamas į veiksmą. 

Iš visos knygos bene labiausiai išsiskiria dvidešimtas skyrius, kuriame vaikinas išvyksta į provinciją pas tėvus. Šiame skyriuje numetama ironijos kaukė, autorė parodo, kad gali rašyti ir be jos. Siužeto įtampa atslūgsta, pagrindinis veikėjas pagaliau pajunta atgaivą ir ramybę. Jam kyla tyri jausmai, meilė gimtiesiems namams, kiemui, vaikystės prisiminimai. Šiek tiek sentimentaloka, bet skaityti malonu. Jei šis romano skyrius būtų paskutinis, neabejotinai sukeltų šiltus jausmus, tačiau autorė nusprendžia dar kartą, paskutiniam pasispardymui sugrąžinti personažą į keistąjį šaltienos restoraną ir truputį jį pamokyti dėl pasipūtimo prieš kitus darbuotojus.

Ar po visų nuotykių darbovietėje veikėjas pasikeičia? Ir taip, ir ne. Susiranda normalų darbą, pagaliau jaučiasi esąs „netgi ir visiškai vykęs“ (p. 212). Tačiau užtenka vienintelės nesėkmės, kad grįžtų tos pačios jausenos – menkumo ir bejėgystės. Tokios regresijos priežastimi autorė pasirenka labai absurdišką problemą – „Microsoft paint“ nebepurškia spalvų. Galbūt taip siekia parodyti, kaip perdėtai žmonės reaguoja į iškilusius nesklandumus. Per visą romaną pasikeičia vaikino aplinka, vieta visuomenėje, tačiau viduje jis lieka kvaileliu, kuris kažkodėl atrodo simpatiškas. 

Sakyčiau, autorė sužaidė saugiai – „Šaltienos bistro“ yra gana šmaikšti bei įtraukianti knyga, ji sulauks pasisekimo tarp skaitytojų. Tiesa, joje esama ir gana svarbių dalykų, todėl nereikėtų šios knygos lengva ranka priskirti pramoginės literatūros rūšiai. Žvilgsnis į jauno žmogaus išgyvenimus akistatoje su pasauliu ir visuomene, truputis socialumo problemų paverčia „Šaltienos bistro“ šiuo tuo daugiau nei keistu kelių šimtų puslapių nuotykiu ir hiperbolizuotų patirčių rinkiniu. 

P. S.

Džiugu papildyti recenziją Vilniaus knygų mugėje paskelbta žinia, kad Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto premija už kūrybiškiausią 2021 m. išleistą kūrinį šiemet skirta Ievai Dumbrytei už debiutinį romaną „Šaltienos bistro“.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien