2021 03 22

Rasa Baškienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Jaunųjų gydytojų asociacijos prezidentė: jauni gydytojai nebenori taikstytis su papuvusia sistema

Jaunųjų gydytojų asociacijos prezidentė Kristina Norvainytė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Jau antrus metus pasaulio žiniasklaidos herojai yra medikai, kovojantys su nematomu priešu, tad nebesistebime antraštėse vyraujančiais karo terminais apie priešakines fronto linijas ir karius baltais chalatais. O visuomenės nuomonė banguoja kartu su karantinais ir pauzėmis tarp jų. Pirmosios pandemijos bangos metu medikus gaubusi pagarba ir susižavėjimas atėjus vasarai netruko virsti pykčiu ir netgi panieka: „Jie ten užsidarę kavutę siurbčioja...“ Virusui šovus į aukštumas (dėl buvusios valdžios noro įsiteikti rinkėjams ir laiku nepriimtų sprendimų) sveikatos apsaugos sistema atsidūrė kone ant griūties ribos. Medikai prakalbo apie perdegimą, didžiulį stresą ir jo sukeltas pasekmes jų psichikai.

2019-ųjų rudenį, likus vos keliems mėnesiams iki pasaulį užgriuvusios nelaimės, Lietuvoje nusižudė jaunas chirurgas. Visuomenėje kilo didelis atgarsis, pradėta kalbėta apie medikų darbo sąlygas, patiriamą mobingą, nuovargį. Buvo prisimintos ir iš stalčių ištrauktos apklausos, atskleidusios šokiruojančių skaičių. Viena tokių – 2015 m. atlikta tarptautinė metanalizė (https://pubmed.ncbi.nlm.nih.gov/26647259/), aprašiusi 54 tyrimus, apklausiant 17 560 gydytojų). Ši analizė atskleidė, kad nuo depresiškumo kenčia kone trečdalis apklaustų gydytojų – 29 procentai.

Tuo tarpu Lietuvoje 2019 m. Medikų sąjūdžiui apklausus 1272 medikus paaiškėjo, kad apie 88,9 proc. apklaustųjų patyrė ar stebėjo mobingą, iš 2806 apklaustųjų 11 proc. patyrė sunkaus perdegimo požymius, apie 63 proc. – vidutinio sunkumo perdegimo sindromą. Lietuvos medikų studentų asociacijos vykdyto tyrimo duomenimis, iš 1416 apklaustų medicinos studentų minčių apie savižudybę turėjo net 34 proc. Jaunųjų psichiatrų asociacijos atlikta apklausa atskleidė, kad iš 643 medikų depresiškumo simptomus jautė 52 proc.

„Tarnauk visuomenei, būk didvyris ir šventuolis, nedrįsk naudotis nesuprantamu papročiu ilsėtis, o jei tu darbe susidėvi, mums nusispjaut…“ (citata iš V. Veresajevo knygos „Gydytojo užrašai“, išleistos 1901 m. Rusijoje). Ir prieš šimtą metų, ir dabar mediko darbas visuomenėje suvokiamas kaip pašaukimas. Medikas negali pavargti, medikas negali daryti klaidų, jis turi gebėti iškęsti ligonių bei jų artimųjų skundus ir pykčius, taip pat – ir savo vadovų muštrą. Nors šis inertiškas požiūris į medikų darbą sunkiai keičiasi, tačiau pasaulis jau pradeda atsitokėti. 2019 m. lapkričio 29 d. Europos medicinos kolegijų taryba Lisabonoje vykusiame plenariniame posėdyje paskelbė, kad kasmet kovo 12-oji bus minima kaip Europos kovos su smurtu prieš gydytojus ir asmens sveikatos specialistus diena. Lietuvoje š.m. kovo 12-ąją tokia diena buvo minima pirmą kartą. Ta proga Jaunųjų gydytojų asociacija pakvietė susidomėjusius į virtualią diskusiją #IšsaugokimeMedikus.

Apie diskusijoje liestas temas kalbamės su Jaunųjų gydytojų asociacijos prezidente, LSMU vyresniąja gydytoja, psichiatre rezidente KRISTINA NORVAINYTE.

Kokio dėmesio Lietuvoje sulaukia šokiruojantys skaičiai apie medikų perdegimą ir depresiškumą? Kokių priemonių imamasi, siekiant pagerinti medikų psichoemocinę gerovę?

Iki 2019 m. tiems skaičiams dėmesio viešai nebuvo skirta. Pasiteiravus žmonių gatvėje arba ir pačių medikų būtų atsakyta, kad medikai savo darbe labiau linkę perdegti, o į jį einama iš pašaukimo. Teoriniu lygmeniu pakalbėta, pasirodė keli straipsniai apie tai, kad tokie tyrimai atliekami Europoje, bet Lietuvoje didelio dėmesio jie nesusilaukė. Ir tuomet 2019-ųjų rudenį netekome jauno gydytojo. Tai sukėlė didžiulį atgarsį visuomenėje, paaiškėjo, kad ir Lietuvoje tyrimų apie medikų psichologinį pervargimą yra atlikta daug, tačiau jie taip ir likdavo uždarų konferencijų lygmens.

Įvyko diskusija, kurioje dalyvavo ir sprendimų priėmėjai (LRS nariai ir Sveikatos apsaugos ministerijos atstovai – red. pastaba). Joje aptarėme apklausų skaičius, didieji portalai apie tai rašė išsamius straipsnius, pateikdami šokiruojančią statistiką. Mes pristatėme rezoliuciją, Sveikatos apsaugos ministerijoje buvo sukurta darbo grupė, į kurią pakliuvo daug ekspertų iš įvairių institucijų. Ši darbo grupė dirbo du mėnesius, rinkdamasi kas savaitę, kurdama kompleksinių psichoemocinio klimato gerinimo pagalbos priemonių planą. Praėjusių metų kovo mėnesio pradžioje tas 2020–2022 metams skirtas veiksmų planas buvo parengtas, detaliai numatant, kokiame ketvirtyje kokios priemonės turėtų būti įgyvendintos. Tiesa, tas planas nebuvo idealus, greičiau kompromisinis, nes paskutiniais tuometės Seimo kadencijos metais jam jau ir pinigų pritrūko. Nepavyko ir visų universitetų įtraukti, nors edukacija yra labai svarbi.

Vilnensis.lt nuotrauka

Užklupus pandemijai planas sustojo, nors medikams labai reikėjo pagalbos. Tačiau bent pora priemonių pajudėjo. Buvo išbraukti tam tikri psichikos sutrikimai, galėję užkirsti kelią gydytojams atnaujinti ar gauti licenciją. Taip pat pajudėjo ir psichologinė pagalba medikams, SAM atnaujino puslapį pagalbasau.lt (nacionalinė psichikos sveikatos svetainė, kurioje vienoje vietoje galima rasti aktualią ir patikimą informaciją apie emocinę sveikatą bei prieinamą psichologinę pagalbą – red. pastaba). Taip pat iki gegužės mėnesio buvo sukurta iniciatyva medo.lt, pasiūliusi visiems Lietuvos medikams ir vaistininkams prieinamą nemokamą, konfidencialią ir operatyvią nuotolinę emocinę ir psichologinę pagalbą.

Lyg ir išjudėjo tas priemonių planas, tačiau vis dėlto jis liko neįgyvendintas. Covido pandemijos pasekmės rimtos, jos dar labiau pagilino visas problemas, tad SAM imasi jas spręsti greitosios pagalbos būdu, įtraukiant socialinius partnerius. Kovo 18 d. įvyko paskutinis posėdis, sudėliojome savo tolesnės veiklos priemones. Kiek vėliau bus atnaujinta darbo grupė, kuri užsiims ir prevencija tiek vadybiniu, tiek edukaciniu, tiek asmeniniu lygmeniu.

Kaip jautėsi medikai antrosios pandemijos bangos metu? Kokių tai kels pasekmių jų psichoemocinei būklei? Kaip vertinate skaičius, kad daugiau nei pusė medikų antrosios pandemijos bangos metu apklausiami teigė, kad norėtų mesti savo darbą?

Pradžioje buvo daug nesaugumo, vyravo visuotinis chaosas, medikams teko tam tikra prasme „naviguoti“, jaučiantis nesaugiai ne tik pacientų, bet ir savo atžvilgiu, trūko žinių, kompetencijų. Vasarą atsikvėpėme. Ir tada atėjo ruduo. Visuomenė nebepasitikėjo medikais, o medikams teko priimti sprendimus, prieštaraujančius jų moraliniams įsitikinimams, kai tekdavo rinktis gydyti tuos pacientus, kuriems galima padėti, nebegydant tokių, kuriuos gydyti nebepakako resursų ir įrangos. Tą galima įvardinti kaip moralinę traumą, su kuria medikams teks gyventi ilgą laiką. Medikus persekiojo ir neteisybės jausmas, suvokiant, kad buvo prarastas laikas sudėlioti tam tikrus algoritmus, nustatant, kaip elgtis vieno ar kito scenarijaus atveju. Atrodo, kad net ir pirmosios bangos metu geriau tvarkėmės negu antrosios, ir tai be galo demotyvuoja. Daliai medikų, dirbusių su kovidiniais pacientais, per dieną mačiusiems daug mirčių, kilo beviltiškumo jausmas. Psichologai tokį išgyvenimą vadina antriniu stresu, kuomet gydytojas susitapatina su paciento kančia. Spėjama, kad gali išaugti medikų potrauminio streso sindromas.

Skalbiame nešvarius skalbinius įstaigos viduje. Su tuo nebenori taikstytis jaunoji karta, matanti Darbo kodekso pažeidimus. Aišku, sunku padėti tiems žmonėms, nes sistema vis dar šiek papuvusi, yra to dangstymo, dėl to darbuotojas lieka už borto.

Medikai, kurie apklausiami sakėsi norintys keisti specialybę, man siejasi su perdegimo sindromu. Pirmiausia – su emociniu išsekimu, taip pat depersonalizacija, kuomet jautiesi šaltas, nutolęs nuo pacientų, kolegų, galiausiai – dideliu nepasitenkinimu savo darbo rezultatais. Tad dalis ir nebenori tęsti to pasirinkto kelio. Pandemijos metu pasikeitė ir dalies medikų darbo sąlygos, kai kam teko dirbti administracinį, biurokratinį darbą. Pati matau, kad mano kolegoms tenka dirbti izoliacijos skyriuje, nematant tos tikrosios medicinos, atliekant  biurokratinį darbą.

Kodėl medikai nenori kreiptis profesionalios psichologinės pagalbos?

Daliai gydytojų vis dar nėra žinomi įstatymo pakeitimai, kuomet iš sąrašo jau yra išbraukti psichiniai sutrikimai, apriboję gauti ar pratęsti licencijas medikams. Ne paslaptis, kad dar daugelyje sveikatos apsaugos įstaigų egzistuoja nusistovėję modeliai: „tik išspręskime viską tyliai, tik į viešumą neiškelkime“. Skalbiame nešvarius skalbinius įstaigos viduje. Su tuo nebenori taikstytis jaunoji karta, matanti Darbo kodekso pažeidimus. Aišku, sunku padėti tiems žmonėms, nes sistema vis dar šiek papuvusi, yra to dangstymo, dėl to darbuotojas lieka už borto.

Diskusijoje sakėte, kad medikai išdrąsėjo. Kaip tą paaiškintumėte?

Medikai jau drąsiau kalba apie netinkamą elgesį su jais gydymo įstaigose. Stigma mažėja, vis daugiau kalbame apie būtinybę kiekvieną mėnesį apsilankyti pas psichologą – tiesiog emocinei higienai. Galime džiaugtis ta teigiama tendencija.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kokią paramą medikai gauna iš darbdavių? At jie suvokia, kad tik nepervargęs, jautrus, rūpestingas gydytojas psichologiškai gali padėti sveikti ir pacientui?

Viskas priklauso nuo vadovo. Smagu, kad yra inovatyvių vadovų, tokių kaip Kauno miesto poliklinikos, su kuria dabar vykdome projektą, orientuotą į pacientų ir darbuotojų psichologinę gerovę, vadovai. Ši poliklinika turi sudariusi sutartis su Psichikos sveikatos centru, į kurį darbuotojai gali kreiptis. Bet dar daug tokių vadovų, kurie ir patys nesikreipia psichologinės pagalbos, o ir tokių iniciatyvų savo vadovaujamose įstaigose neskatina.

Beje, mūsų pasiūlytų priemonių plane yra numatyta palanki medikams ligoninė.

Kaip reikėtų ruošti būsimuosius medikus darbui? Kokių žinių studijų metu jie turėtų įgyti?

Šiuo metu tų „minkštų“, kaip mes jas vadiname, kompetencijų nėra daug. Į šešerių metų studijas yra įtrauktas psichologijos įvadas apie tai, kaip bendrauti su pacientais, bet jame nėra žinių apie gydytojo gerovę. Jau studijų pradžioje turėtų būti kalbama apie rūpinimąsi savimi, perdegimą, pasirengimą valdyti visas rizikas. Studentai turėtų būti mokomi, kaip kurti gerą atmosferą įstaigoje, valdyti konfliktus, dirbti komandose. Reikia pabrėžti, kad podiplominėse studijose į tai jau kreipiamas dėmesys. Keisčiausia, jog verslas supranta, kad tik sveikas darbuotojas užtikrins patenkintą klientą, o sveikatos įstaigos kol kas nieko nežino. Yra daug paradoksų, bet tos inovacijos po truputį ateina, nors per lėtai. Akivaizdu, kad kai kuriose įstaigose turi pasikeisti vadovai, nes be jų palaikymo ir pritarimo darbuotojams bus surištos rankos.