2020 10 28

Augminas Petronis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

JAV dešiniųjų pergalė: katalikė A. Coney Barrett paskirta JAV Aukščiausiojo Teismo teisėja

Akimirka iš diskusijų JAV senate. EPA nuotrauka

Bene svarbiausias šios savaitės JAV politikos įvykis – patvirtinta Aukščiausiojo Teismo teisėjos Amy Coney Barrett kandidatūra. Tai – neabejotinai svarbi Respublikonų partijos ir konservatyviųjų amerikiečių pergalė.

BBC teigimu, sklando gandas, kad Donaldas Trumpas sakėsi „saugojęs ją [Amy Coney Barrett] šiam momentui“ – liberaliausios Aukščiausiojo Teismo teisėjos pasitraukimui, kad ją pakeistų praktikuojančia katalike, septynių vaikų (iš kurių du – įvaikinti tamsiaodžiai) mama, besiremiančia konservatyvia Konstitucijos interpretavimo tradicija, savo mokytoju laikančia Aukščiausiojo Teismo teisėją Antoniną Scalią, pagarsėjusį dėl požiūrio, jog JAV Konstitucija prieštarauja legaliems abortams, tos pačios lyties asmenų santuokoms bei kai kuriems specialią apsaugą įvairioms mažumoms suteikiantiems įstatymams.

Balsavimo dėl A. Coney Barrett kandidatūros rezultatą lėmė vos keli balsai – senatoriai pasiskirstė į 52 „už“ ir 48 „prieš“.

Aukščiausiąjį Teismą JAV galima palyginti su Konstituciniu Teismu Lietuvoje – tai teisinė institucija, turinti milžinišką galią priimti sprendimus, galinčius smarkiai paveikti daugumą šalies gyventojų. Pavyzdžiui, spręsdama, ar 2012-ųjų ir 2015-ųjų nauja sveikatos apsaugos reforma atitinka JAV Konstituciją. Arba nuspręsdama, kaip 2013-aisiais, kad visos valstijos privalo pripažinti tos pačios lyties asmenų santuokas. Arba, kaip 1974-aisiais, suvaidindama svarbų vaidmenį JAV prezidento Richardo Nixono apkaltoje, pasibaigusioje valstybės vadovo nušalinimu.

Nieko keisto, kad amerikiečiams vis aršiau skaldantis į dvi sunkiai susikalbėti galinčias demokratų ir respublikonų amerikas, tarp Aukščiausiojo Teismo teisėjų taip pat atsiranda takoskyrų. Kadangi Aukščiausiojo Teismo teisėjus skiria prezidentas, o tvirtina Senatas, nuo to, kurios partijos atstovai valdys valstybę, nemaža dalimi priklauso, kurios stovyklos teisėjai bus paskirti dirbti Aukščiausiajame Teisme. Šie paskyrimai turi ilgalaikių pasekmių, nes teisėjų kadencijos baigiasi tik teisėją nušalinus dėl priesaikos sulaužymo, teisėjui savo noru išėjus į pensiją arba mirus.

Amy Coney Barrett skaito priesaiką
Akimirka iš Amy Coney Barrett priesaikos ceremonijos. EPA nuotrauka
Amy Coney Barrett skaito priesaiką
Akimirka iš Amy Coney Barrett priesaikos ceremonijos. EPA nuotrauka
Akimirka iš Amy Coney Barrett priesaikos ceremonijos. EPA nuotrauka
Amy Coney Barrett ir Donaldas Trumpas
Akimirka iš Amy Coney Barrett priesaikos ceremonijos. EPA nuotrauka
Donalads Trumpas kalbasi su Amy Coney Barrett
Akimirka iš Amy Coney Barrett priesaikos ceremonijos. EPA nuotrauka
Akimirka iš diskusijų JAV senate. EPA nuotrauka
Akimirka iš diskusijų JAV senate. EPA nuotrauka
Akimirka iš diskusijų JAV senate. EPA nuotrauka

Tarp JAV teisininkų yra kelios stovyklos, atstovaujančios skirtingoms teisės interpretavimo tradicijoms – originalistai, tekstualistai, konstruktyvistai, pragmatistai ir kiti – visi daugiau ar mažiau linkstantys į „konservatyvųjį“ arba „liberalųjį“ polį. Nuo to, kaip interpretuojama Konstitucija, smarkiai priklauso tiek įstatymų leidžiamosios, tiek vykdomosios, tiek vietinės valstijų valdžios darbo rezultatai. Todėl naujų teisėjų skyrimas visada būna itin sudėtingas ir kontroversiškas klausimas.

Amy Coney Barrett tapimas Aukščiausiojo Teismo teisėja buvo kupinas įtampų – Donaldas Trumpas skiria itin konservatyvią teisėją, kurios kandidatūra patvirtinama likus savaitei iki naujų prezidento rinkimų. Opozicinės Demokratų partijos atstovai garsiai reiškė nusivylimą – pavyzdžiui, opozicijos lyderis Chuckas Schuminas žadėjo, kad respublikonai „gailėsis“, ir A. Coney Barrett paskyrimą tviterio žinutėje pavadino viena liūdniausių dienų 231-us metus trunkančioje Senato istorijoje.

Bene komiškiausia tai, kad panašiai nutiko ir 2016-aisiais, kadenciją baigiant Barackui Obamai – tuomet, iki prezidento kadencijos pabaigos likus mažiau nei metams, mirė jau minėtas teisėjas Antoninas Scalia. Obama paskyrė liberaliu laikomą teisėją. Respublikonai, turėdami daugumą Senate, paskyrimą blokavo, kartodami, kad iki kadencijos pabaigos liko itin mažai laiko ir Amerikos žmonės turi teisę priimti sprendimą dėl savo šalies ateities – dabar demokratai jiems tai primena. Respublikonus palaikantys politikos apžvalgininkai atsako, kad patys demokratai, siekdami teisėjo patvirtinimo, dėl artėjančių rinkimų tuomet nemažino apsukų ir cituoja kandidatą į prezidentus Joe Bideną, 2016-aisiais sakiusį, jog net ir rinkimų metais teikti naujo Aukščiausiojo Teismo teisėjo kandidatūrą yra prezidento „konstitucinė pareiga“.

Donaldas Trumpas savo prezidentavimo metais jau spėjo paskirti tris teisėjus. Visi jie paprastai priskiriami konservatyviajai stovyklai, linkusiai JAV Konstituciją interpretuoti jos originalios reikšmės požiūriu. Konservatyviajai pusei priskiriami teisėjai dabar turi tvirtą daugumą – šešias kėdes iš devynių.

Vakar priesaiką davusi Amy Coney Barrett – neabejotinai ryški asmenybė. Kilusi iš airiškų ir prancūziškų šaknų turinčios septynių vaikų šeimos, A. Coney Barrett užaugo itin krikščioniškoje aplinkoje – jos tėvas buvo diakonas, ji lankė tik mergaitėms skirtą dominikonų ordino valdomą katalikišką mokyklą, kuri, atrodo, padėjo puikius pagrindus tolesnei karjerai. A. Coney Barrett anglų ir prancūzų literatūros studijas baigė magna cum laude diplomu, o jos teisės daktaro diplomą puošia summa cum laude – aukščiausias įmanomas įvertinimas. Vėliau ji keletą metų dirbo teisės srityje (spėjo pabūti Aukščiausiojo Teismo teisėjo A. Scalios padėjėja) ir sugrįžo dėstyti į Notrdamo teisės mokyklą Indianoje, kurią pati baigė. 2017-aisiais D. Trumpas ją skyrė JAV Apeliacinio teismo teisėja.

Naujoji teisėja priskiriama originalistų tradicijai, linkusiai Konstituciją interpretuoti pagal laikmečio, kuriame ji buvo priimta, suvokimą, stengiantis suprasti, ko siekė jos kūrėjai. Ši stovykla gerokai skiriasi nuo, pavyzdžiui, konstruktyvistų, Konstituciją interpretuojančių kaip bendro pobūdžio dokumentą, miglotai nurodantį valdžių galias, piliečių teises ir pareigas, todėl pritaikomą prie kintančių socialinių normų. A. Coney Barrett neabejotinai patenka tarp konservatorių – ir turbūt yra gerokai konservatyvesnė už daugelį kitų konservatyviais vadinamų teisėjų.

Tarp daugelio straipsnių, skirtų aptarti A. Coney Barrett biografiją, asmeninę politinę laikyseną bei teisininkės kompetenciją, išsiskyrė Patricko Deneeno – to paties Notrdamo universiteto, kuriame dėstė A. Coney Barrett, politinės teorijos profesoriaus (jo knyga „Kodėl žlunga liberalizmas“ šiemet pasirodė lietuvių kalba) esė, kurioje jis pasakoja apie naująją teisėją ne tik kaip politikos ekspertas, bet ir kaip kaimynas bei bičiulis: „Man rašant, kai kurie Barrettų vaikai, susirinkę į besibastančias grupeles su kitų šeimų vaikais, laksto kaimynystėje.“

P. Deneenas prisipažįsta tiksliai nežinąs, kokių pozicijų Aukščiausiajame Teisme laikysis jo kaimynė – jis mano, kad niekas to dorai nežino. Jis teigia, kad praeityje konservatyviais laikomi teisėjai laikui bėgant būdavo linkę liberalėti. Pavyzdžiui, Anthony Kennedy, paskirtas prezidento Ronaldo Reagano, nuosekliai palaikė ankstesnius Aukščiausiojo Teismo sprendimus, įpareigojančius valstijas neriboti abortų prieinamumo. G. W. Busho paskirtas Johnas Robertsas savo balsu nulėmė Luizianos valstijoje įvestų aborto prieinamumo ribojimų sustabdymą. Donaldo Trumpo paskirtas Neilas Gorsuchas ne tik kartu su liberaliuoju flangu (ir jau minėtu teisėju Robertsu) balsavo už įvairioms seksualinėms tapatybėms suteikiamų teisių išplėtimą, bet ir parašė bendros teismo pozicijos tekstą.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

P. Deneenas mano, jog šios tendencijos šaknys slypi aplinkoje, kuri suformuoja daugelį net ir konservatyvių teisėjų. Joje dominuoja liberaliai mąstantys žmonės – teisėjai baigia prestižinius universitetus, kildami karjeros laiptais nuolat sukasi JAV grietinėlėje ir, atsidūrę Aukščiausiajame Teisme, pradeda ginti „nerašytą konstituciją“ – elitinėse institucijose išaugusių, didmiesčiuose gyvenančių aukštesniojo socialinio sluoksnio profesionalų, anot Deneeno, dominuojančių Amerikos švietimo ir kultūros institucijose, medijose bei biurokratijoje, etosą – politikos teoretiko žodžiais, „individualią autonomiją, ekonomikos dereguliavimą, seksualinį ekspresyvizmą ir skylėtas nacionalines sienas“.

A. Coney Barrett, anot P. Deneeno, šiuo požiūriu skiriasi nuo jų. Ji bus pirmoji per keletą dešimtmečių Aukščiausiojo Teismo teisėja, nebaigusi nei Harvardo, nei Jeilio, nei Kolumbijos, nei Stanfordo universitetų. Ji išsilavinimą įgijo ir didžiąją dalį gyvenimo praleido „raudonosiose“ (Amerikos kontekste tai reiškia – konservatyviose) valstijose. Ji tapo pirmąja katalikiškame universitete teisės mokslų laipsnį įgijusia Aukščiausiojo Teismo teisėja JAV istorijoje.

Anglų ir prancūzų literatūros studijas ji baigė Tenesio valstijoje esančiame Rodo koledže, anot Deneeno,  buvusiame „tradiciniu laisvųjų menų koledžu“, turėjusiame puikią klasikinės literatūros programą ir tvirtai įsikabinusiame tradicijų, siekusių jo istorines šaknis. Notrdamo universitetas, kuriame A. Coney Barrett įgijo teisės mokslų daktaro laipsnį ir daugelį metų dėstė, dėl aiškiai išreikštos tapatybės ir ypatingos kultūrinės terpės pravardžiuojamas „katalikišku Disneilendu“. Naujoji JAV Aukščiausiojo Teismo teisėja A. Coney Barrett, anot P. Deneeno, susiformavo aplinkoje, kurioje tai, ką jis pavadino „džentelmenų liberalizmu“, svetima ir, pasak P. Deneeno, „karaliauja kitoks etosas: šeima, namai, vieta, tradicija, bendruomenė ir atmintis“.

A. Coney Barrett po priesaikos daug kalbėjo apie tai, jog kitaip nei įstatymų leidžiamosios valdžios atstovai Aukščiausiojo Teismo teisėjai negali naudotis postu savo pačių viešosios politikos preferencijoms įgyvendinti. Anot A. Coney Barrett, teisėjo pareiga – nedaryti to, kas yra Senato nario pareiga. „Teisėja skelbia nepriklausomumą, – sakė A. Coney Barrett, – ne tik nuo Kongreso ir prezidento, bet ir nuo asmeninių įsitikinimų, kurie kitomis aplinkybėmis būtų jos veiksmų šaltinis.“ Belieka palinkėti jai stiprybės – tikėtina, kad daugelį metų ji bus kaltinama, jog nesugebėjo atskirti privačių įsitikinimų nuo teisėjos vaidmens. Daugelį metų – nes jai dar tik keturiasdešimt aštuoneri ir iki pensijos ar žemiškos kelionės pabaigos ji dar spės pabūti galvos skausmu progresyviosioms Amerikos politinėms jėgoms.