2020 07 08

Rasa Baškienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min
Katalikų grupės maldos žygis į Nacionalinį afroamerikiečių istorijos ir kultūros muziejų Vašingtone, JAV birželio 8 d. EPA nuotrauka

2020 07 08

Rasa Baškienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min

JAV gyvenanti vienuolė Ligita Ryliškytė: rasizmas yra nuodėmė

Gegužės pabaigoje JAV prasidėjus protestams ir demonstracijoms dėl juodaodžio George’o Floyd’o žūties nuo policininko rankos, Lietuvą pasiekia prieštaringos žinios: taikių demonstracijų malšinimas, prezidento D. Trumpo kritika pramaišiui su riaušių ir plėšimų vaizdais. Kol kas trūksta nuoseklaus paaiškinimo, kas iš tiesų vyksta ir kokios jėgos stovi už protestuojančiųjų, tačiau akivaizdu, jog šiam pandemijos paaštrintam kokteiliui daro įtaką po kelių mėnesių vyksiantys JAV prezidento rinkimai. Dr. LIGITA RYLIŠKYTĖ, SJE, ką tik baigusi sisteminės teologijos doktorantūrą Bostono jėzuitiškame universitete, sutiko pasidalinti savo įžvalgomis apie pastaruosius įvykius JAV, rasizmo apraiškas šioje demokratinėje visuomenėje, raginimus peržiūrėti istoriją bei katalikiškąjį požiūrį į tai, kas vyksta.

Ligita Ryliškytė SJE. Nuotraukos autorė Evgenia Levin

Ar rasizmas vis dar egzistuoja JAV? Jei taip, kokių jo apraiškų pastebite? Ar matote rasizmą ir Lietuvoje?

Nesiimčiau spręsti apie JAV tik iš savo individualaus bokšto, bet patys amerikiečiai, su kuriais teko daugiausia bendrauti doktorantūros studijų metu, t. y. mano kolegos teologai ir įvairių rasių studentai, kuriems dėsčiau, neabejoja, kad rasizmas JAV egzistuoja. Kaip egzistuoja ir daugybė amerikiečių, kurie bando suvokti rasizmo apraiškas savyje bei savo visuomenėje ir jam pasipriešinti. Apraiškos dažnai yra subtilios, pasireiškiančios per kasdienes „baltųjų privilegijos“ smulkmenas: kaip žmonės aptarnaujami parduotuvėje ar pašte, ką policija sustabdys gatvėje, ar apsauga einant iš prekybos centro, kas pildamas kurą bus įtartas netoliese įvykdęs nusikaltimą, kam bus suteikta pirmenybė išnuomojant kambarį – apie visas situacijas galima būtų papasakoti tikras istorijas. Struktūriniu lygiu tai atsispindi ir teisėsaugos sistemoje, kurios trūkumus praėjusių savaičių protestai ir iškėlė į šviesą. Grandinė įvykių, kai afroamerikiečiai tampa policijos smurto aukomis tiek gatvėje, tiek ir savo namuose, per keletą pastarųjų dešimtmečių, deja, nenutrūksta. George’o Floyd’o nužudymas gegužės pabaigoje tapo tarsi paskutiniu lašu, kuris praplėšė kažkokią užtvanką. Turbūt taip būtų galima paaiškinti ir judėjimo „Black Lives Matter“ išplitimą būtent dabar. Tai nėra naujas judėjimas: pastaruosius kelerius metus ne kartą mačiau šį šūkį įvairiose universiteto miestelio erdvėse, taip pat ir ant savo profesorių kabinetų durų. Užrašas kvietė būti budriems ir kurti geresnę visuomenę, padrąsindavo juodaodžius studentus.

EPA nuotrauka

Galime klausti, kodėl tokia stipri antirasistinių protestų banga kilo būtent dabar. Gal reikšmės turėjo tai, kad George’o Floyd’o nužudymas įvyko pandemijos metu, kai žmonių kantrybė buvo pasiekusi tam tikrą tašką, situacijai tapus sunkiai pakeliama, ką esame patyrę per karantiną ir Lietuvoje: izoliacija, nežinia, baimė. Įtakos turėjo ir tai, kad nužudymas buvo nufilmuotas, žmonės matė, kaip viskas iš tiesų vyko, ir vaizdai stipriai veikia jausmus. Įvairių veiksnių samplaika greičiausiai sukėlė tokį tarsi užtvankos protrūkį. Daug mano draugų amerikiečių viliasi (manau, pagrįstai), kad jis taps ne griaunančia, o plaunančia jėga – teigiamų pokyčių akstinu. Protestai prasidėjo kaip taikūs ir įvairiuose visuomenės sektoriuose daugiausia išliko taikūs, siekiantys teisingumo, bandantys į šviesą iškelti rasizmo problemą, ir kviečiantys ją spręsti sisteminiu mastu ir taikiai. Tačiau protestų bangos visada yra palanki terpė ir kitokiems žmonėms reikštis – tiems, kurie nori į jėgą atsakyti jėga, į smurtą – smurtu. To neišvengsime jokioje visuomenėje. Vis dėlto aš viliuosi, jog JAV demokratinės tradicijos atlaikys šį iššūkį ir kad pasitaikantys vandalizmo aktai nenustelbs to, ko taikūs protestai iš tiesų siekia: su nauja jėga pakilti iš rasizmo. Taip pat tikiuosi, kad JAV visuomenė suras kelią į vienybę šiuo didelių iššūkių ir, deja, skaudaus susipriešinimo laikotarpiu.

Ar Lietuvoje yra rasizmo apraiškų? Neabejoju, kad taip. Tik mums jį turbūt sunkiau atpažinti, nes kasdienybėje dažniausiai nesusiduriame diena iš dienos su kitos odos spalvos žmonėmis. Mūsų lietuviškasis rasizmas dažniau pasireiškia tada, kai susiduriame su imigracijos ar Lietuvos romų klausimais ar kai visuomenėje vis dar atsiranda balsų, bandančių teisinti Holokaustą…

O kodėl pasirinktas toks šūkis: „Black Lives Matter“? Ar vien tik juodaodžių gyvybės svarbios? Kodėl nekalbama apie visų spalvų ir rasių gyvybės svarbą?

EPA nuotrauka

Puikus ir svarbus klausimas! Tiesą sakant, apie tai daug rašoma ir diskutuojama JAV spaudoje ir mano draugų feisbuko paskyrose. Svarbu suvokti, kad šūkis „Black Lives Matter“ nėra juodaodžių iškėlimo šūkis. Tai yra šūkis, kuris atkreipia dėmesį į faktą, kad šiame istoriniame etape šios gyvybės ten yra labai pažeidžiamos ir mes visi turime keistis, kad pasipriešintume rasizmui kaip nuodėmei, t. y. Dievo, pagal kurio paveikslą yra sukurti visų rasių žmonės, įžeidimui. Taip, rasizmas yra nuodėmė. Ji pasireiškia įvairiose šalyse įvairiomis istorinėmis sąlygomis. Kaip ir visada, kai susiduriame su nuodėme, tinkamas atsakas yra atsivertimas ir atgaila. Tad nereikia „šaudyti“ į JAV, o geriau visada pasižiūrėti į savo „daržą“, prisiminti Holokaustą, romus, imigrantus… Tinkamas atsakas į nuodėmę yra vienas: atsivertimas ir atgaila.

Visuomenėje labai paplitę stereotipai, susiję su kita rase, tauta, lytimi, kitu tikėjimu, kurie nulemia tai, kad nebematai žmogaus, bet matai grėsmę. Rasizmo suformuotų nuostatų gajumas lemia, jog sistema, kuri lyg ir turėtų veikti gerai, gali tapti joms klestėti palankia terpe. Ar tai gali keistis? Manau, kad taip.

Kitaip sakant, „BLM“ nereiškia, kad visi kiti gyvenimai nesvarbūs. Galime tai geriau suprasti per dvi analogijas. Pavyzdžiui, jei dega Labanoro giria, šaukti „Gelbėkime Labanoro girią“ atrodo tinkamiau nei „Gelbėkime visas girias“. Kita analogija (pripažįstant taip pat ir didžiulius skirtumus tarp situacijų) galėtų būti su Lietuvoje vykusiu Holokaustu. Jei tuo metu kas nors būtų kalbėjęs, kad žydų gyvybės yra svarbios, ar tai būtų reiškę, kad kitos gyvybės nebesvarbios? Sakyčiau, jog dabar per JAV nusiritusių protestų banga atspindi analogišką situaciją. Atsiminkime, kad juodaodžiai, o ne azijiečiai Amerikoje buvo vergai, atsiminkime Pilietinį karą, Martiną Lutherį Kingą, Jr. ir Civilinių teisų judėjimą (Civil Rights Movement), prisiminkime visus tuos kryžiaus kelius, kuriuos perėjo JAV, panaikindama vergiją ir kurdama vieną stipriausių demokratinių tradicijų. Juodaodžių situacija šiuo metu vis dar yra išskirtinai pažeidžiama, nors šiuo metu kelia nerimą ir už pandemiją kaltinamų azijiečių rasės žmonių atvejai.

Reikia pripažinti, kad esminis kuras rasizmui yra vis dar egzistuojanti baltojo žmogaus privilegija: ji ir rasizmas – tai lyg dvi tos pačios monetos pusės. Jei įprastai nepatiri diskriminacijos dėl savo odos spalvos, sunku suprasti, kad kitas žmogus įvairiais būdais ją gali patirti kasdien. Mano vienas draugas, su kuriuo praeitą vasarą Izraelyje dalyvavau dviejų savaičių kurse apie Išganymo teologiją, atrodė kaip arabas. JAV prasidėjus antirasistiniam judėjimui, jis parašė savo feisbuke, kad iki to seminaro Jeruzalėje jis niekada nesusimąstė, ką dėl savo išvaizdos patiria žmonės ir kad tai gali tapti nuolatinio nerimo šaltiniu. Jis prisiminė, kaip stengėsi gatvėse kalbėti garsiai angliškai, visokiausiais kitais būdais stengėsi išvengti, kad tik jo nepalaikytų palestiniečiu. Kitas draugas iš Ugandos, jėzuitas ir filosofijos profesorius, be to, dar ir atletiško sudėjimo sportininkas, prisiminė, kaip Anglijoje žmonės pereidavo į kitą gatvės pusę, kai jį matydavo artėjant. Nes juodas ir atletiškas, tad gal bus nusikaltėlis. Taigi, kol nepatiri to savo kailiu, sunku atpažinti įvairias rasizmo apraiškas ir kaip pats toje nuodėmės sistemoje dalyvauji. Gyvendami Lietuvoje esame panašios baltos odos ir net dažnai neturime galimybės susimąstyti ir suvokti, kaip tai veikia.

Visuomenėje labai gajūs stereotipai, susiję su kita rase, tauta, lytimi, kitu tikėjimu, kurie nulemia tai, kad nebematai žmogaus, bet matai grėsmę. Rasizmo suformuotų nuostatų gajumas lemia, jog sistema, kuri lyg ir turėtų veikti gerai, gali tapti joms klestėti palankia terpe. Ar tai gali keistis? Manau, kad taip. Ir protestai tam turi reikšmės. Vienas pavyzdys: juodaodė Breonna Taylor Luizvilyje (Kentukio valstija) buvo nužudyta mieganti savo namuose, kai į jos namus įsiveržė policija, kuri pagal vietos įstatymą galėjo atlikti kratą „nepasibeldusi“. Pažadintas iš miego, Breonos vaikinas manė turįs reikalą su nusikaltėliais ir šovė į koją policininkui, į tai policija atsakė dvidešimčia šūvių, kurių aštuoni užmušė iš miegų vos pažadintą merginą. Protestų prieš šį įvykį banga paskatino pakeisti įstatymą, uždraudžiant policijai atlikti kratą be įspėjimo tam tikrų nusikaltimų įtarimo atveju.

Bet juk policija gali įsiveržti ir į baltojo žmogaus namus?

Taip, aišku, kad gali, bet dėl išankstinių nuostatų tikimybė juodaodžiui patirti smurtą ar mirtį tokiu atveju yra didesnė.

Nuostabą kelia žuvusiojo George’o Floyd’o, kuris buvo nusikaltėlis, nors ir labai brutaliai nužudytas, šlovinimas, pavertimas kone šventuoju. Ar judėjimas BLM neberanda kito kandidato, dėl kurio galėtų protestuoti?

Nemanau, kad jis padarytas šventuoju. Daug yra informacijos apie tai, koks jis buvo, kokius nusikaltimus darė, daug yra ir susipriešinimo bei perdėjimo. Vieni jį bando paversti nusikaltėliu, kuris nevertas gyventi, kiti bando sumenkinti jo nusikaltimus. Bet klausimas ne apie tai, ar jis nusikaltėlis, ar šventasis. Šio asmens nesirinko protestuotojai, kad jį iškeltų ant pjedestalo. Jį „pasirinko“ pati istorija. George‘as Floyd‘as buvo nužudytas be teismo ir greičiausiai net policininkui nežinant, kas jis toks ar kokių įstatymo pažeidimų jis galėjo būti padaręs. Kiek buvo tikrai žinoma, niekaip nepateisina to, kas tapo perdėto smurto sukelta „mirties bausme“ vietoje: jo kaltė buvo atsiskaitymas padirbtu 20-ies dolerių banknotu. Demokratinėje valstybėje tokiu atveju gali ir turi kilti protestas!

Visi esame nuodėmingi, ir George‘as Floyd‘as nėra nei šventasis, nei velnias. Jis buvo nužudytas būdu, kuris kelia klausimą apie įstatymų teisingumą, sistemos veikimą, kiekvieno žmogaus gyvybės šventumą. Ta prasme kiekviena nekaltai nužudyta auka tampa „šventa“ ir yra regima paties Jėzaus nužudymo ant kryžiaus šviesoje. To, kuris prisiėmė mūsų visų kančią ir mirė uždusdamas ant kryžiaus, per asfiksiją, šviesoje. Daug JAV ir kitų šalių katalikų tą sąsają pastebėjo. Ji buvo išreikšta vaizduojant Nukryžiuotąjį Jėzų tariantį: „Aš negaliu kvėpuoti“ – paskutinius George‘o Floyd’o žodžius. Taip bandoma atkreipti dėmesį į tai, jog krikščionis negali matyti rasizmo aukų atsietai nuo mūsų visų kaip Dievo vaikų istorijos. Todėl katalikai JAV buvo ir tebėra aktyvūs taikių protestų dalyviai. Tie protestai per karantiną vyko laikantis visų socialinės distancijos reikalavimų, tiesiog stovint ar klūpant po 8 minutes ir 46 sekundes.

Kaip vertinate JAV prasidėjusį paminklų vertimą, nuvilnijusį per pasaulį ? Turiu mintyje ne vien paminklus garsioms asmenybėms, kūrusioms valstybę ar Pilietinio karo dalyvius, tačiau ir misionieriaus pranciškono šv. Junipero Serra skulptūros Golden State parke nuvertimą. Pasigirsta balsų, kad reikia naikinti ir Jėzaus Kristaus statulas, tas, kuriose Jėzus vaizduojamas su europietiškais veido bruožais. Kas tai: kasimasis po krikščioniškosios civilizacijos pamatais ar šiaip radikalių rėksnių pozicija?

Neseniai klausiausi pokalbio su teologijos profesore M. Shawn Copeland, kurios pašaukimas teologijai iš dalies buvo susijęs su jos kaip afroamerikietės diskriminacijos patirtimi. Tame pokalbyje ji sako, kad mes turime reikalą su simboliais, kurie dažnai skirtingiems žmonėms rodo skirtingas perspektyvas, nes jie nekalba matematine kalba, tokia, kad dukart du yra keturi. Simbolį suvokiame per savo istorinę ir asmeninę patirtį, iš savo matymo kampo.

Taigi, už to paminklų griovimo (niekaip jo neteisinant) stovi pasipriešinimas baltajai privilegijai, persmelkusiai visą kultūrą, simbolius ir t. t. Nors vandalizmas lieka vandalizmu, šiuo atveju galime jį suprasti ir kaip (neabejotinai grėsmingą) laiko „ženklą“. Toks „ženklas“ šaukia, kad tam, kad keistųsi mūsų santykis su pasauliu, kitų rasių ar kultūrų žmonėmis, turėtų keistis ir mūsų simbolių vaizdavimo būdas. Vienas tokių pozityvių pavyzdžių yra Vašingtono Nekalto Prasidėjimo bazilika, kurios koplyčiose Švč. Mergelė Marija vaizduojama skirtingų rasių: ją gali matyti juodaodę, azijietę ir pan. Santykyje su Dievu mes visi turime atrasti save, kad ir kokios rasės ar tautos būtume: todėl ir mūsų simboliai tam pritaikomi. Prisiminkime mūsų Rūpintojėlį, kuris ateina iš Jeremijo raudų, iš Jėzaus, kurį pažįstame per Evangelijas, istorijos, bet išreiškia ir mūsų tautos istorijos skausmą.

Kristupo Kolumbo skulptūra be galvos Bostone, JAV.
Kristupo Kolumbo skulptūra be galvos Bostone, JAV. EPA nuotrauka

Problema kyla tada, kai matant daugiausia europietiškų (ar arijietiškų) veido bruožų Jėzaus įvaizdžius mūsų pasąmonėje susiformuoja mintis, kad Dievas pirmiausia yra toks ir su tokiais: baltųjų Dievas, palaikantis baltųjų reikalus. Toks dominuojantis vaizdavimas daugiarasėje visuomenėje neabejotinai gali palaikyti rasistines nuostatas, nekalbant jau apie prasilenkimą su istorine tiesa. Kaip vienas draugas apie Kalėdas pajuokavo, Betliejuje prie prakartėlės nebuvo nė vieno baltojo. Neužmirškime, kad Jėzus buvo žydas! Katalikų Bažnyčia JAV bando pakviesti kuo įvairiau vaizduoti ne tik M. Mariją, bet ir Išganytoją, taip įkultūrinti Evangelijos žinią.

Mums, krikščionims, svarbu suvokti Dievą per įvaizdžius ir simbolius, bet reikia ir kelti klausimą, kiek jie yra adekvatūs. Turime galvoti apie tai, ką tie simboliai kalba mums ir ką jie kalba kitiems, ypač istorijos „paraštėse“ esantiesiems. Viena baltaodžio Jėzaus atvaizdas kalba lietuvio širdžiai ir kita indėnų genties palikuoniui. Panašiai ir misionieriaus Junipero Serra skulptūros nuvertimą reikia vertinti ir iš Amerikos indėnų, patyrusių kolonizaciją, perspektyvos. Svarbu tas perspektyvas išgirsti, aišku, suvokiant, kad smurtas ir naikinimas niekada nėra kelias į teisingą ir klestinčią visuomenę. Visuomenė turi atrasti būdą apie tai kalbėtis ir galbūt kai kuriuos simbolius keisti, kas ypač svarbu multikultūrėje valstybėje.

Kaip vertinate pasigirstančius siūlymus peržiūrėti istoriją iš šiuolaikinės perspektyvos? Išeitų, kad JAV buvo sukurtos ant indėnų kaulų ir vergijos pamato, ir tai, mano galva, iš esmės kvestionuotų pačios valstybės egzistenciją. Gal ir per daug aš čia užlenkiau, bet vis dėlto toks istorijos vertinimas įgauna pagreitį ir kitose valstybėse, tarp jų ir Lietuvoje.

Istoriją visos kartos bando suprasti iš savo perspektyvos, ir tai yra būtina žmonijos vystymosi dalis. Tačiau svarbu ir suprasti, kad mes galime keisti tik dabartį, ne praeitį. Praeitis visada yra lyg mišinys – juodo ir balto, nuodėmės ir malonės. Jei dėl tol kad praeitis nėra sniego baltumo, naikintume valstybes, nebeegzistuotų jokia valstybė. Reikia ne griauti, o kurti ir perkeisti, kas keistina.

Tai yra kiekviena valstybė turi pripažinti savo nuodėmes, rūpinantis istorinio teisingumo atkūrimu. Tarkim, reikia pripažinti, kad kolonizavimas nėra šlovingoji pasaulio istorijos dalis. Į šią istorijos dalį žvelgiame per laiko distanciją, ir tai yra mūsų privilegija. Valstybinės „atgailos“, kuri yra tikra ir veiksminga, pavyzdys man, ko gero, yra Vokietija, turėjusi nuolankumo pripažinti Holokausto blogį ir siekusi – kiek įmanoma tokios tragedijos atžvilgiu – atkurti teisingumą.

JAV taip pat yra tokio atsivertimo struktūriniu lygiu pavyzdžių rasizmo atžvilgiu. Tarkim, Džordžtauno jėzuitų universitetas Vašingtone, turėjęs (ir paskui pardavęs skoloms padengti) juodaodžių vergų, neseniai priėmė sprendimą atsilyginti jų palikuonims. Be kita ko, jie pasiūlė nemokamas studijas visiems tų vergų palikuonims. Tai, aišku, nepakeitė praeities, bet atveria kelius prisiimti istorinę atsakomybę tokiu būdu, kuris turi kuriančios, o ne griaunančios galios.

Kiek, Jūsų nuomone, visiems pastarojo meto įvykiams daro įtaką būsimieji JAV prezidento rinkimai?

Kad kai kas renka ir rinks politinius dividendus iš visko, taip pat ir iš su protestais susijusių įvykių, nėra abejonės. Ir, aišku, kad rinkimai paaštrina visas įtampas. Tačiau daugybė žmonių ėjo ir eina į protestus iš pagarbos žmogaus orumui ir teisingumui, iš įsitikinimo, kad atsakome prieš Dievą ir visuomenę, ne dėl partinių ar politinių motyvų.