Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

JAV gyvenantis nuolatinis diakonas Tomas: „Dievas man buvo kantrus”

Ką tik įšventintas diakonas T. Mackevičius Obl. OSB (centre) su žmona Asta ir vaikais Skaiste, Elija ir Rojumi bei klebonu tėvu Joshua Caswell, SJC. T. Mackevičiaus asmeninio archyvo nuotrauka
Ką tik įšventintas diakonas T. Mackevičius Obl. OSB (centre) su žmona Asta ir vaikais Skaiste, Elija ir Rojumi bei klebonu tėvu Joshua Caswell, SJC. T. Mackevičiaus asmeninio archyvo nuotrauka

Nuo jaunystės jautęs pašaukimą kunigystei, Tomas Mackevičius vis dėlto nusprendė pasukti pasauliečio keliu – sukūrė šeimą. Tačiau Dievas jam surado tarpinį variantą. Prieš ketverius metus Tomas pajuto dar vieną Jo kvietimą ir ėmėsi diakono studijų. Šiandien 44-erių metų lietuvis yra trijų vaikų tėtis, mylintis vyras ir vienas iš praėjusio mėnesio pabaigoje Čikagoje įšventintų diakonų. Beje, pats jauniausias iš 27 vyrų.

Iš tiesų, baigus studijas, Tomo gyvenimas tapo dar labiau koncentruotas – reikia suderinti ne tik informacinių technologijų specialisto darbą vienoje iš Čikagos vėžio tyrimo organizacijų, bet ir šeimos vyro, tėčio atsakomybę bei naująsias diakono pareigas. Todėl pasaulio lietuvių interneto naujienų svetainės „Draugas“ pokalbis vyko vakare telefonu, Tomui suradus laiko „tarp darbo ir namų”.

T. Mackevičiaus asmeninio archyvo nuotrauka

Kaip atsitiko, kad gyvendamas pasauliečio gyvenimą, nusprendėte kartu žengti ir tarnystės Dievui keliu?

Pašaukimą kunigystei jaučiau dar tuomet, kai mokiausi vidurinėje mokykloje. Tuo metu Lietuvoje prasidėjo Nepriklausomybės judėjimas, sekė Sausio 13-osios įvykiai. Visko buvo labai daug, o aš, būdamas jaunas, nusprendžiau, kad gal geriau man gyventi paprastą, dorą gyvenimą. Gal būčiau nusprendęs kitaip, jeigu būčiau turėjęs dvasinį vadovą. Tačiau tuo metu dvasinius vadovus Lietuvoje dažniausiai turėjo tik dvasininkai ir vienuolijų nariai. Taigi, gyvenau, bėgau. Nebuvau koks šventasis – visko buvo: kritau, kėliausi. Niekada sąmoningai nesipykau su Dievu, bet bandžiau surasti savo kelią. Dievas man buvo kantrus. Kai sukūriau šeimą, ma­no tikėjimas įgijo konkretesnę formą: tapome praktikuojančiais katalikais. Tai buvo mūsų šeimos gyvenimo dalis.

Kartą su žmona Asta važiavome automobiliu ir ji, vartydama laikraštį, pamatė skelbimą. Jame vyrai, kurie svarstytų galimybę tapti diakonais, buvo kviečiami į susitikimą Lemonto bažnyčioje. Aš susidomėjau, nes mano minčių kertelėje vis dar tūnojo tas jaunystės troškimas eiti dvasiniu keliu. Nuvykau į tą susitikimą, jo metu buvo pristatyta ketverių metų diakono studijų programa Mundelein universiteto seminarijoje ir aš nusprendžiau ten mokytis.

Kaip sekėsi mokslus suderinti su darbu ir šeima?

Mano parapija – St. John Cantius Church, kuri yra viena iš gražiausių bažnyčių Čikagoje (prieš kelerius metus buvo išrinkta gražiausia bažnyčia JAV). Jie siuntė mane mokytis ir sumokėjo už mokslą pusę pinigų. Kitą pusę – vyskupija. 2–3 paskaitos per savaitę vykdavo vakarais, jau po darbo. Studijų vadovams buvo labai svarbu, kad vyro pasirinkimą paremtų jo žmona. Nes yra buvę atvejų, kai vyras taip pasinerdavo į savo studijas ir naujas pareigas tikinčiųjų bendruomenėje, kad pamiršdavo savo pareigas šeimoje. Studijų metu kasmet turėdavome gauti žmonos leidimą tęsti mokslus. Nes tuo metu, kai manęs nėra namie, žmona prisiima mano pareigas šeimoje. Mums nuolatos buvo primenama, kad diakono gyvenime pirmoje vietoje turi būti šeima ir darbas, kuris būtinas tam, kad aprūpintumei šeimą. O jau po to – tarnystė. Mūsų šeimai kažkaip pavyko viską suderinti, padedant giminėms ir draugams, ir, be abejonės, padedant Dievui. Mano studijų pradžioje šeimoje augo viena dukra Skaistė, o praėjus ketveriems metams, mokslų pabaigoje, mūsų šeimą papildė dar du vaikai – dukra Elija ir jauniausias sūnus Rojus, kuriam dabar vieneri. Ne visada buvo lengva suderinti diakono studijų praktiką su šeimos gyvenimu. Kartais, kai reikėdavo važiuoti stebėti laidotuves, pasiimdavau ir abi savo dukras. Jos jau dabar, nuo mažens supranta, kad gyvenimas nėra amžinas ir turi pradžią bei pabaigą.

Kaip jautėtės tą dieną, kai buvote įšventintas į diakonus?

Savijauta buvo panaši į tą, kurią patyriau per savo vestuves. Sunku buvo patikėti, kad tai vyksta. Dar prireiktų kelių mėnesių, kad visos šios emocijos „nusėstų” širdyje ir prote. Tiksliausias apibūdinimas to, kas įvyksta įšventinimo metu – tu tampi nauju žmogumi. Dabar tikriausiai svarbiausia suprasti, kurią tarnystės sritį man parinks Dievas. Nekeliu jokių savų reikalavimų, eisiu ten, kur Jis ves. Iki šiol visą gyvenimą stengiausi pats daryti logiškus sprendimus, bet galų gale paaiškėjo, kad ne tokie jie jau ir logiški buvo.

Kiek diakonų kartu su jumis buvo įšventinta?

Mūsų šių metų diakonų laida yra didžiausia per 10 metų. Paprastai įšventinama apie 10 nuolatinių diakonų, o šiemet buvome įšventinti net 27, tarp jų aš vienas lietuvis. Kiti – dauguma amerikiečiai, buvo ir grupelė ispanakalbių. Šiaip Čikaga pasižymi tuo, kad ji buvo vienas iš pirmųjų miestų, kuriame buvo pradėti ruošti nuolatiniai diakonai. Dabar Čikagoje yra apie 500 diakonų. O tai daugiau negu visame likusiame pasaulyje. Paminėjau, kad esame nuolatiniai diakonai. Tai reiškia, kad mes jais būsime visą laiką, nes esame vedę vyrai ir niekada netapsime kunigais.

O dar būna pereinamieji diakonai – būsimieji kunigai, kurie pradžioje įšventinami į diakonus, o po to jie tampa kunigais. Diakonai gali krikštyti, tuokti, lankyti ligonius, laidoti. O tai apima visą žmogaus gyvenimą. Diakonai gali asistuoti kunigui šv. Mišių metu, skaityti Evangeliją, sakyti pamokslą. Beje, Lietuvoje pirmoji nuolatinių diakonų laida buvo įšventinta prieš porą metų.

Iškilmingas momentas St. John Cantius bažnyčioje. T. Mackevičiaus asmeninio archyvo nuotrauka

Kodėl atsiranda diakonų paklausa? Ankstesniais laikais jų Katalikų Bažnyčioje lyg ir nebuvo?

Anksčiau būdavo daug kunigų, jų netrūko. O dabar pasaulyje jaučiama pašaukimų krizė. Žmonių gyvenimas supasaulėjo, vis mažiau yra einančių dvasiniu keliu. Kai tikintieji meldžiasi, jie išmeldžia dvasinius pašaukimus. Tačiau realybė yra tokia, kad kunigų įšventinimų mažėja. Pavyzdžiui, 2010 metais New Yorko arkivyskupijoje buvo įšventintas tik vienas kunigas. JAV šiuo metu daugiau nei pusei visų dirbančių kunigų jau atėjo laikas išeiti į pensiją.

Visuomenės gyvenime įsigalėjo materializmas, kuris yra tarsi saldūs nuodai. Tu juos vartoji, o tavo pamiršta siela kenčia. Tokia situacija ne tik Amerikoje, bet ir Lietuvoje.

Ar atlikdamas diakono darbą turėsite ryšį su lietuviškomis parapijomis, ar dirbsite toje parapijoje, kuri jus siuntė mokytis?

Visą laiką jaučiu, kad mano kelias susijęs su St. John Cantius Church parapija. Šioje bažnyčioje, kur aukojamos ir tradicinės lotyniškos šv. Mišios, esu patyręs nepamirštamą mistinį išgyvenimą. Vienas žmogus man patarė ten nueiti ir aš ten pasijutau taip, tarsi po ilgų klajonių būčiau sugrįžęs namo. Ta bažnyčia priklauso Šv. Jono Kentiečio kunigų brolijai, kuri puoselėja ypatingą meilę Dievui ir pagarbą Švč. Sak­ramentui. Aš supratau, kad noriu būti su jais, patarnauti tradicinėms šv. Mišioms ir visko iš jų išmokti. Žinau, kad Dievas veda ir rūpinasi tavimi, jis žino, ko tau reikia. Kartais apstulbina suvokimas, kad mano gyvenime įvyksta tai, ko net maldoje nedrįsau paprašyti, o Jis man visa tai padėjo ant stalo. Kai patiriame realų Dievo veikimą, kai išgyvename mistinę patirtį, tuomet aiškiai suvokiame, kad už šios realybės yra kita realybė, kurios negalima ignoruoti.

Lietuvybė man labai svarbi, nuo seno pažįstu seseles Laimutę ir Juditą, kunigą Antaną Saulaitį, gerai sutardavome su kunigu A. Baniuliu. Gal ma­no misija būtų padėti atrasti lietuvių bendruomenei tradicines lotyniškas šv. Mišias? Laikas parodys.