Jei Kalėdos būtų Kalėdos…

Gal galėtumėte priminti, kas užrašė maždaug taip: gyvenimas yra tai, kas nutinka ne pagal mūsų planą? Ta mintis man taip įstrigo, kad net užmiršau jos autorių, – juo blogiau, kad pastarųjų pasirinkimas šiuo atveju, atrodo, galėtų būti kuo plačiausias – nuo paties popiežiaus iki popžvaigždės.

Taigi per pastarąsias šventes to gyvenimo truputį nutiko ir man. O plano būta tokio: likus dienai iki Kūčių iš taško A parskrenda sūnus, tą patį vakarą iš taško M atvažiuoja mano tėvai, mano Artimiausiojo uošviai ir mūsų vaikų seneliai – visas šešetas dviejuose asmenyse – ir dar su silkėmis bei tortu (ak, kaip dėl jo spyriojausi). Gruodžio 24-ąją – sklandus jungtinis pasiruošimas Kūčių vakarienei ir taiki, džiugi, maldinga bei dėkinga užstalė, kad visi kartu sėdime čia ir dar Čia tebesam.

Tiesa, pamiršau paminėti apie šiokį tokį ištikimą gyvenimu jau kiek ankstėliau. Po kokio mėnesio nekantrios, aistringos žiemos, likus keletai dienų iki Kalėdų, pradėjo lyti, ir nors aš buvau įspėjusi, jog žiema netvers, vis tiek tai atrodė truputį netikėta ir, be abejo, piktavališka.

O dar visai neseniai su savo Artimiausiuoju važiavome Žemąja (vos ne Žiemiąja) besivadinančia gatve ir įsivaizdavome, jog ji – kalnuose. Tas sniegas, užpildęs ir užlipdęs visas tuštumas – netgi krepšinio lanką paskutiniojo namo kieme, o po to – visus dangaus tarpelius, plyšelius ir įtrūkimus tarp medžių šakų, kurios romantiškai ir pavojingai linko arkomis virš paslaptingai vingiuojančio sniegu nevalyvo kelio. Staiga kažkodėl ėmiau ir pasakiau, kad mūsų gyvenimas iš tiesų puikus. Ir jis nuolat tik gerėjęs ir gal tebegerėjąs. Mūsų, turiu omeny, šeimą, asmeninį, bent jau mano gyvenimą. Toks vaizdas, toks kelias – ar tai ne nuostabu, ar ne stebuklas?! Dar norėjau pasakyti, kad galėtų pasirodyti ir kokia stirna, bet kažkodėl nutylėjau. Ir štai pavažiavus porą šimtų metrų mūsų kelią perbėgo ir ji. O perbėgusi sustojo ir žvelgė į mus snieguotu snukučiu.

Bet, kaip visi žinome, po poros dienų snygį pakeitė lytis (su kirčiu ant „y“, na, kad gražiau skambėtų, bet jei labiau patinka, tebūnie lietus, esmės tai nekeičia). Et, kaip nepasisekė mano bičiulės angliškiems sūnėnams ir dukterėčioms, ketinusiems Lietuvoje švęsti tikras Kalėdas – su šitiek sniego. Na, tiesą pasakius, o man kas – juk sakiau, kad lis.

O kai atėjo gruodžio 22-oji, mano vaikis, turėjęs parskristi iš A, pradėjo sirguliuoti. Vakare temperatūra pasiekė beveik 39 laipsnius. Ar aš neperspėju, kad pasisaugotų ir keletą dienų prieš skrydį neitų į žmones?

Svyra rankos, o šaldytuve šešeto valgytojų laukianti kalėdinė žąsis nebežino, ką daryti: skristi neskristi skristi neskristi skristi neskristi…

Ar pasakyti sūnui, kad verčiau neskristų? Kad neužkrėstų savo artimųjų? Šventėms ketinančių atvažiuoti senelių? Kad pats nepasiligotų dar stipriau. Mano galva ima kaisti turbūt labiau nei jo. Ir galiausiai nusprendžiu nieko nespręsti. Tebūnie, kaip sugalvos sūnus. Tebūnie tebūnie teesie…

Ir tada – telefono skambutis. Skambina mano Artimiausiajam. Nors negirdžiu, kas bylojama jam į ausį, bet greitai suvokiu, kad mirė, taip, visi žinojo, kad mirs, bet kad ims ir numirs dabar, visai „ant švenčių“… Jo tetėnas, bet labai mylimos tetos vyras, beveik giminė. Vis dėlto dar vienas išplėštas lapas iš gyvosios giminės istorijos, taip pat ir dalelė mano Artimiausiojo vaikystės. Žinau, jis į laidotuves nenuvažiuoti negalės, net jei jos ir sutampa su Kalėdomis. Tiesa, tiek laidotuvės, tiek mūsų laukiami Kalėdų svečiai yra taške M. Taigi galėtume mes, esantieji taške V, nuvykti į M ir dalyvauti laidotuvėse bei drauge švęsti Kalėdas pas senelius. Tačiau ką daryti su ligoniu?

Galiausiai dingteli pusiau išganinga mintis, ir savo Artimiausiajam pasiūlau vienam Kūčių išvakarėse vykti į šermenis, o kitą rytą grįžti atgal šventėms. Aš su vaikais pasilieku namuose.

Keistas vakaras. Seniai buvome taip likę. Aš viena su vaikais. Nors ir suaugusiais. Bet pati niekaip nesuaugu. Taip ir lieku mama. Vis matuoju sūnui temperatūrą, testas rodo gripą. Kita vertus, džiaugiuosi, kad sūnus turi puikų apetitą ir atrodo smagus, nors temperatūra vėl artėja prie 39.

Prieš užgesindama šviesą, dar kažkodėl užmetu akį į feisbuką. Viena psichologė rašo: „Viltis turėti nuostabias Kūčias yra blogiausia, ko galime palinkėti sau.“ Taigi apie kalėdinį liūdesį, o daugybė jos gerbėjų komentaruose dėkoja, dalijasi savo kalėdiniais liūdesiais ir panašiai. Jau būnu beįsijungianti į liūdinčiųjų gretas, bet staiga šmėsteli chuliganiška mintis. Nors iš tiesų tai, ką parašau, pirmiausia rašau sau, ne įrašo autorei bei komentatoriams:

„Bet jei Kūčios ir Kalėdos būtų iš tiesų tai, kas jos iš tikrųjų yra, netektų taip liūdėti. Nes tai – Jėzaus gimtadienis. Jeigu tą įsisąmonintume, gal viskas pasirodytų kiek kitaip, kitu kampu. O mes pamirštam, kas iš tiesų yra tos Kalėdos. Beje, Jėzus gimė tvarte, kelyje, ir sniego ten nebuvo, nei eglutės, nei didelių linksmybių. O jei Kalėdos – Jėzaus gimtadienis, tai viskas tampa ok, ar ne? Man irgi per šias Kalėdas, atrodo, griūva planai. Bet gal čia tam, kad suvokčiau tikrąją jų esmę ir prasmę?“

Dar padvejoju, prieš paskelbdama. Bet juk labiau tą rašiau sau. Nes ir į mano šiųmetes Kalėdas šiek tiek įsiveržė gyvenimas. Nors visai nedaug, bet ir to pakako, kad sujauktų planus, susuktų galvą ir sukeltų dar vieną stresą šalia visų kitų pastarojo meto stresiūkščių. Tiesa, per pačias Kalėdas lietus neprognozuojamas, spaus lengvas šaltukas, o sniego bent dėl spalvos dar likę. Taigi išsiunčiu komentarą ir nusiteikiu virtualiam antausiui. Tačiau savo nuostabai nieko grąžos negaunu – tik „laikus“, o tarp jų – besišypsantį veiduką, apkabinusį širdutę. Kieno? – ogi pačios ano įrašo autorės psichologės!

Kūčių rytmetys. Nebelyja ir, rodos, bando šaipytis saulė. Mano Artimiausias, pernakvojęs pas uošvius ir juos palikęs kūčiavoti bei kalėdoti vienus, iš M vėl vyksta į V. Vis dėlto kaip gerai, kad tas keletą dienų lijo, šilo, tirpo ir mano Artimiausias galėjo saugiai nuvažiuoti į laidotuves, o likusi tautos dalis – į kitus įvairius taškus ir taškelius švęsti Kalėdų.

Vakare keturiese susėdame prie Kūčių stalo. Ligonį tolimiausiame stalūgalyje dėl visa ko atitveriame improvizuota širma iš maistinės plėvelės. O gal šis apgailėtinas fokusas suveiks ir neužsikrėsim?

Kalėdos. Žąsis iš šaldytuvo nukeliavo į šaldiklį iki Naujųjų ar net kitų metų. O į mano lesyklėlę tą suminkštėjusį, pliusinį, bet jau nebešlapią rytą pagaliau atskrido zylutės. Ir galiu prisiekti, jog tokios kalėdinės dovanos man būtų visiškai pakakę, tačiau Šventąją naktį vėl švelniai spustelėjo šaltukas. Taigi Kalėdoms gavau dar ir nuostabų šerkšną.

Bažnyčios šventoriuje šventojo Kristoforo (o gal vis dėlto paties Juozapo, bijau sumeluoti) ir Kūdikėlio garbanos buvo taip dailiai juo pasidabruotos. Gaila, kad to nesugebėjo pamatyti mano telefono fotoaparatas. O kai grįžom namo, išvydau dar dygesniu šerkšnu pasišiaušusias erškėtrožių uogas bei lapelius ir, nors jau jutau pirmuosius peršalimo simptomus, negalėjau jų nepulti fotografuoti.

Rankos šalo, nes su pirštinėmis neįstengiau sugraibyti mygtuko. O tada išvydau dar gražesnius, dar kaligrafiškiau apšerkšnijusius blindžių kačiukus. Ir pagalvojau, kad tai – jau visai viršūnė, kaip sakoma. Tikrų tikriausia kalėdinė simbolika. Ir fotografavau, fotografavau. Po to dar ledo adatėlėmis daigstytus lazdyno žirginius ir cukruotus pernykščius riešutus, užsilikusius ant šakelių. Ir taip skaniai oranžinius šaltalankius. Galiausiai – šarmotus ažūrinius durnaropių spurgus ir paprasčiausios vielinės tvoros pinučius, šerkšno paverstus subtiliais nėriniais. Ir jaučiau, kad mano paltas net ir tokiam šaltukui buvo šiek tiek per plonas, ypač turint minty, kad prasideda peršalimas.

Bet man jau buvo vis vien ir netgi ėmiau vaizduotis esanti kaip tas Oscaro Wilde’o dailininkas, visą žvarbią rudens naktį ant sienos priešais sergančios plaučių uždegimu mergaitės langą piešęs paskutinį lapą, nes mergaitė buvo įsitikinusi, jog mirs, kai nukris paskutinis lapas nuo medžio, augusio prie jos lango. Tačiau nupieštas lapas nenukrito, mergaitė pasveiko, o dailininkas mirė, susirgęs plaučių uždegimu. Na, bet nereikia čia tos patetikos. Juk fotografavau ir sušalau tik dėl savo pačios užgaidos ir ne tam, kad kas nors nenumirtų. O susirgusi tikriausiai būčiau ir taip, nes Kalėdos juk irgi yra gyvenimas! Tačiau nepaisydamas nei to gyvenimo, nei visų ligų ir laidotuvių, nei aptirpusio sniego, nei neįvykusių susitikimų ir neiškeptų žąsų, taip pat ir pagal planą įgyvendintų Kalėdų, Kūdikis vis tiek užgimė, o diena jau per žingsnelį atsiplėšė nuo nakties.