Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

„Jei tu, žmogau, tebūtum gyvulys…“

Prof. Viktorija Daujotytė. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš mėnraščio „Metai“ (2021 m. Nr. 8–9)

Vytauto Mačernio šimtmečio vasara. Tikrai švenčiama – ypač Žemaitijoje.

Liepos vidurys – karščiai, atrodo, kad dar nebuvę, bet gal ir buvę. Antakalnio pačiam pakrašty mėlyno-geltono santvanka: barkūnai, jonažolės, trūkažolės. Pakyla žiedmusės, tokiu perregimu pulku, ir į veidą, akis. Kiekvienas vabalėlis lyg Dievo malonė – esu to mokyta, – neišnaikinta dar, neišnuodyta. Dar galima kvėpuoti. Jei ir pandemijos, jei ir grėsmingo nekviestųjų antplūdžio, jei ir vis agresyvesnės, vis labiau nenuspėjamos gamtos akivaizdoje. Gąsdinančios žinios iš Vokietijos. Baugiai pakilęs vanduo, pralaužtos užtvankos. Užtvindyta, užnešta purvo nuošliaužų, sugriauta, nuplauta. Žuvę, dingę. „Tai kaip pasaulinis karas“, – sako senyvas vyras, gimęs tikriausiai jau po Antrojo pasaulinio. 

Laiku, kai jo skeveldra pakirto ir V. Mačernį. 

Kas nuo to laiko pasikeitė pasaulyje?

Vis mažiau iliuzijų dėl žmoniško žmonių sugyvenimo. 

Atsitveriame baisiomis tvoromis – ne tik nuo neprašytų svečių, bet ir nuo žvėrių, žvėrelių. Kur mes einame, kur nueisime? Ar turime eiti, ar tik saugoti ir saugotis? Ar turime teisę užsidaryti savo namų duris? Ar turime teisę į savo valstybės sieną? Kas yra žmogus be savo dvasinio suverenumo?

Klausimai tie patys, bandančių atsakyti mažiau ir mažiau. Mažiau kunigų ir filosofų, tų, į kuriuos kreipėsi ir jaunas V. Mačernis. Atsakė jie, bet pažinimo troškulio nenuramino. „Ecce homo“ – pažymėta prie vieno iš „Rudens sonetų“: „Pažinimo troškulį kenčiąs / Nežinojimo Sacharos vidury…“ Ecce homo – ištarta Poncijaus Piloto, Romos prokuratoriaus Judėjoje: štai žmogus. O kas žmogus? Kas žmogus, vienas ir vienišas, bet ir perimtas bendrųjų rūpesčių, jų persmelktas. V. Mačernis turėjo rūpestį Lietuva. Nacistinės Vokietijos įvykdytą Klaipėdos krašto atplėšimą suprato kaip galingesniųjų nesiskaitymą su mažesniuoju. Tikėjo, kad neteisingam galas artimas. 

 Tragiškieji 1940–1941-ieji. Dvidešimtmečiai studentai bando įsigyventi atgautame Vilniuje, senajame universitete. Tragiškas Vilniaus džiaugsmas. Bet džiaugsmas. Būsimasis Alfonsas Nyka-Niliūnas: „Staiga užgijo ta nuolat maudžianti žaizda, kuri nuodijo mano gyvenimą ir dėl kurios aš visą laiką jaučiausi įžeistas. Tik dabar aš esu visiškai laisvas“. Vilnius išlaisvina ir tą, kuris stengiasi telktis pats savyje, kuo mažiau būti viešumoje, kuo mažiau angažuotis. Vilniuje šiltinė, studentai stovi ilgose eilėse, skiepijasi. Laidotuvių eisenos. 1941-ųjų metų vasaros pradžia. „Gyvenimas tapo savotišku karnavalu. Gatvėje sutiktas Mačernis atrodė lyg ne tas, lyg pasislėpęs už savęs“. Pasislėpti už savęs, savyje, ieškoti užuoglaudos senoje protėvių sodyboje. Bet negalima negirdėti ir grėsmingų dūžių: „Mačernis pasakoja, kad partizanų rankose esanti Kauno radijo stotis jau paskelbusi laikinosios Lietuvos vyriausybės sąstatą“. 1941 metų birželio 23 diena – V. Mačernis persako artimesniems svarbią žinią apie Birželio sukilimą. Niekas nėra laisvas nuo savo tautos likimo. 

Kodėl? Kodėl V. Mačernis? Kodėl kelioms lietuvių poetų kartoms, pradedant bendraamžiais, pereinant prie Jono Strielkūno („Mačernio taku“, 1988), sustojant prie „Sietyno“ kartos. Prie Rimvydo Stankevičiaus, iškėlusio V. Mačernį tarp poezijos kertinių skiemenų. Jauni skeptikai, apeinantys poezijos klasiką, prie V. Mačernio suklūsta – pagauna ir jų dvasią bent „Pajūrio vaikai“: „Mes klajojom pajūrio taku, / Neidami protingyn nei senyn“; atrodo, kad ir gitaros melodija šiame amžinybę kaip meilę jaučiančiame, bet su mirtimi besikalbančiame eilėraštyje parašyta. Jauno poeto eilėraštis gitarai ir jaunam balsui. O juk tas pats balsas – ir ieškantis filosofinės išminties, klausiantis, bet ir atsakantis. Atsakantis ir aštria, net drastiška išlyga: „Jei tu, žmogau, tebūtum vien tik gyvulys, / Tu nesuprastum tragiško pasaulio grožio.“ „Žmogiškosios komedijos“ ketureilis: „Tu eitum pro žvaigždes kaip neregys, / Tu neregėtum, kaip švelniai pražydę gėlės goži.“ Tragiškas pasaulio grožis yra aukštasis V. Mačernio matmuo – ir suaugęs su filosofija, su Friedrichu Nietzsche, Oswaldu Spengleriu, ir unikalus, iš jo paties pasaulėvokos. Tragiškoji žmogaus riba, užbrėžta mirties, bet atverta grožio.

Giminiškas V. Mačerniui ir Arvydo Šliogerio mirtingasis, žvelgiantis į Paulio Cézanne’o nutapytą didžiąją pušį, suvokiantis, kad daikto kaip fenomeno būtis yra jo grožis. Tragiška trokšti amžinumo ir žinoti mirties ribą. Bet tik iš tos ribos tekyla ir tragiškojo grožio galimybė. V. Mačernis jautė ją iš gamtos, atsiliepiančią sieloje suderintų virpesių ritmais, iš artimos poezijos, kurią bandė versti. Ir iš būsenos atitikimų. Jie galėjo pasirodyti ir iš Vinco Mykolaičio-Putino ar Salomėjos Nėries lyrikos. Sonetas „Praeinančiam pasaulyje praeisiu“, parašytas keli mėnesiai iki mirties, tragiškuoju grožiu, kylančiu iš absoliutaus išėjimo ontologijos, pasirodančios vienišumo, kūrybingumo ir mirtingumo sankirtose, atsiliepia į S. Nėries „Nebark manęs“. S. Nėries – viešnia („Kaip šypsanti viešnia išeisiu, kaip šokėja…“), V. Mačernio – svečias („Kaip svečias, pakviestas į šventę šviesią, / Aš paragausiu, vynas ar svaigus, / Aš tik gėlių spalvom pasigėrėsiu, / Savin giliai įkvėpsiu jų kvapus“).

Kažkada V. Mykolaitis-Putinas stebėjosi, kad į vertimų antologiją buvo įdėtas jo eilėraštis „Užgeso žiburiai“, lyg ir nieko jame nesą ypatingo. Bet traukte pritraukia eilėraščio (kaip ir muzikos kūrinio) virpėjimas ant sunkiai nusakomos ribos: dar ir nebe. Žmogaus būties trapieji akordai – tik viešnia, tik akimirkos svečias: kaip šypsanti viešnia, kaip svečias, pakviestas į šventę šviesią, taurė neišgerta, daina neišdainuota… Tas virpėjimas iš tarsi pagauto tragiško žmogaus pasaulio nušvitimo. Aukščiausia žmogui tą nykstantį, blykštantį blyksnį pagauti – pamatyti, išgirsti, suvokti. Sielos galiomis pakelti iki tragiško grožio šviesos.

Vytauto Mačernio muziejuje Žemaičių Kalvarijoje. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras

V. Mačernio galimybės šiuo požiūriu atrodo išskirtinės. Tik maža jam tebuvo duota gyvenimo tragiškojo grožio raiškai, išsklaidai, keliui, kurį jis tarsi regėjo prieš akis, kai projektavo savo didžiuosius ciklus, sąskambingus su giliąja poezijos tradicija. Bet galėjo patirti tai, kas ne iš tiesioginio gyvenimo, o iš kūrybinės būsenos pagavų, iš dvasinių efemerijų. Iš meilės. 

Viename laiške (1942.VII.26) Bronei Vildžiūnaitei V. Mačernis pacitavo paskutinę „Vizijų“ eilutę: „Ir jau po kojom dunda vieškelis, vedąs ligi didžiųjų aukštumų.“ Tariąs tuos žodžius be baimės. „Mano naktis finita est! Pro begalinį skausmą kažin kas šviesėja. O toj šviesoj Tu mano pirmas spindulys“. Atrodo, kad buvo priėjęs bendrinimą: esi taip, kaip myli. Meilės riba yra ir mirties riba. Iš ribų sutapimo ir tragiškasis meilės grožis. „Tragiškasis meilės laukas“ – knygos apie Sigitą Gedą pavadinimas giliau siejasi ir su V. Mačerniu, su jo tragiškojo grožio ištartimi. 

V. Mačernio laiškai B. Vildžiūnaitei yra intymiojo rašto klasika, ypač ontologinių prasmių atvėrimu, net bendrinimu. Laiškai dažnai be kreipinio, tiesiog minčių ir būsenų tąsa. Lyg būtų ieškojęs tikrojo savo meilės vardo. 1943 metų pradžios laiške pasirodo netikėtas kreipinys: „Mano Inken“, be paaiškinimo. Lyg abiem būtų žinoma – kas, iš kur, kodėl. Inken – vokiečių dramaturgo Gerharto Hauptmanno (1862–1946) dramos „Prieš saulėlydį“ veikėja, talentingo mokslininko Matijo Klauzeno mylimoji. Sulaukęs septyniasdešimties metų, pamilo jauną, gražią ir mąslią mergaitę, kuri irgi atsako meile. Suaugę vaikai, miesčioniški, pragmatiški, priešinasi tėvo ryšiui su Inken, priekaištais priartina jo mirtį.

Inken Matijui įkūnija šviesiąją gyvenimo viziją, pasirodžiusią jam prieš saulėlydį. Gamta, menas, filosofija ir Inken, – šių keturių dalykų man gana, – sako Matijas. Esu antrasis tavo , – tokie Inken žodžiai, skirti Matijui. Bet viskas jau per vėlu: „Per vėlu – mano siela mirė, Inken…“ Šią frazę V. Mačernis pakartos pirmajame „Vasaros“ sonete: „Veltui, režisieriau, kažko vaidinime ieškojome… / Dabar aš eisiu ir vaidinsiu, rolės nepaskaitęs, / Ir paskutinėj scenoj taip suriksiu: „Mano siela mirė“, <…>.“ G. Hauptmanno sukurtame meilės akorde jis tarsi atpažino savo būseną, perėmė mylimosios vardą. Poetas yra įgilinęs sielos mirties mitologemą, savitai ją išplėtojęs, surišęs su meilės mirtimi. 

V. Mačernio dvasinė branda buvo neįprastai ankstyva, jaunas, bet senos sielos ir gilios patirties. Pats tai juto, ieškojo paaiškinimo. Tarsi sutiko save tame dvasios slėpiningume, kuris atsiveria mylinčiam. Įliejo meilę į ecce homo turinį, tad ir į filosofiją, neatsitraukiančią nuo žmogaus paslapčių. Patyrė meilę kaip lemtį ir kaip būseną, artinusią mirtį. Lemtinga meilė buvo ir B. Vildžiūnaitei: lankė vienišą Vytauto kapą, atsiskyrė, užsidarė savyje. Sunku net įsivaizduoti, kad galėjo kaip nors dalyvauti pomirtiniame V. Mačernio gyvenime, pasakoti atsiminimus, dalintis kokiais įspūdžiais. Vieną, vienintelę frazę ištarė Vytautui Kubiliui, rengusiam poezijos knygą „Žmogaus apnuoginta širdis“ (1970): „Buvo Didžioji, Būtinoji Meilė ir ryšys iki pabaigos…“ Tikrai sulaukė savo, tikriausiai ir Vytauto šimtmečio, tolindama, į amžinybę nukeldama ir lemtingosios istorijos pabaigą. 

Tarsi pasikartojantis V. Mačernio įžengimas į gyvą gyvenimą, ką žemesniame lygmenyje vadiname ir poeto aktualumu, ir iš įsirašymo į poezijos kontekstus, keičiant jų suvokimą ar net perspektyvą. Atsiliepiantis, atliepiantis, bet veikiantis atskirumu: jaunų, ambicingų poetų, dar studentų, būsimųjų žemininkų, sambūris, kuriame kiekvienas norėjo būti kitų pripažintas. Visuotiniausiai (ir pačių artimiausių, ir V. Mykolaičio-Putino) buvo pripažintas V. Mačernis – pagal formulę, atitinkančią esminę ecce homo formulę: štai poezija. Ir žuvęs V. Mačernis telkė išeivius, tapo antologijos „Žemė“ centru, akcentu. Kūrybos brolių ryžtas buvo išskirtinis. Išeivijoje išleistos jo knygos skatino ir publikacijas Lietuvoje. Itin reikšminga V. Mačernio publikacija 1966 metų „Poezijos pavasario“ almanache. Poezijos rinktinė „Žmogaus apnuoginta širdis“, davusi impulsų naujai žemininkų bangai. „Iš literatūrinio palikimo“ – atsargi „Poezijos pavasario“ rubrika, atsargus V. Kubiliaus žodis – pačiu bendriausiu pavadinimu „Vytauto Mačernio lyrika“. V. Mačernio egzistencinę tragiką, kurią gerai juto ir kaip tos pačios kartos žmogus, aiškina tik vienpusėmis aplinkybėmis – laikas, „kai hitlerininkų kolonos trypė Lietuvos žemę“. Talentą apibūdino kaip grynai lyrinį. Pažymėjo, kad iš lietuvių poetų jam artimiausias buvo V. Mykolaitis-Putinas, jį pirmasis autoritetingai ir įvertinęs. 

Tarp 1966 metų „Poezijos pavasario“ autorių – Vytautas Bložė, Marcelijus Martinaitis, Vladas Šimkus, Judita Vaičiūnaitė – naujo lietuvių poezijos modernėjimo etapo ženklai. Skelbiama V. Mykolaičio-Putino atsiminimų fragmentų. Lyg paslėptas, turinyje nenurodytas M. Martinaičio atsakymas į anketą. Svarbi jo mintis: „Nuo tradicijų dar niekas niekur nepabėgo, nepasislėpė nei kosmose, nei žemėj.“ Ir kita pusė: „Pasaulio vėjai užneša naujas sėklas.“ 

1997 metų pabaigoje vienam laiške M. Martinaitis parašys: „Niekur nėra tokios vietos, net Lietuvoje, kur nebūtų „pasaulio“. M. Martinaitis gal ir labiausiai į V. Mačernį atsiliepė: tragiškąja gyvybės ir grožio sąsaja, ryškia „ikikukutinėje“ kūryboje, mentaliniu žemaitiškumu, vaizdiniais („Sėdi senutė po obelim, / šviečia iš tolo plaukai žili“, – „Senam sode“). Savosios vietos ir kaip vietos kūrybos būsenoms rastis ieškojimu („Šioj Žemėj aš vietos ieškojau galvoti“, – „Basas paukštis“). O labiausiai – tyliai, santūriai gaudžiančiu žmogaus patiriamo grožio liūdesiu, aprėpiančiu ir meilę („Atmintys“). „Atminčių“ (meilės lyrikos albumas) epigrafas: „Meilė užmerkia akis: tai ir yra amžinybė“ (Oskaras Milašius). M. Martinaitis tarsi ėjo Mačernio taku (aliuzija į J. Strielkūną), gilindamas iš meilės kylantį amžinybės jutimą, susiliečiantį ir su „Giesmių giesmės“ archetipais. Suartėjimas ir per O. Milašių. V. Mačernis vertė „Karomamą“ – lyg O. Milašiaus viziją, sukeltą meno įspūdžio, tarsi atsiliepusio į seną sielą: „Tu tikriausiai žinai, legendarine Karomama, / Kad lyg jūros daina mano siela sena…“

1945 metų pradžioje Telšių kultūros žmonės pajėgė surengti iškilmingą V. Mačernio atminimo vakarą. Iš „Vizijų“ ciklo perskaityta „Penktoji“: įspūdingas gamtos ekstazės momentas („Laukuose degė saulė“) ir tragiškas vilties grožis, išsiliejantis poetine melodija: „Kai žemė, upių vandenys ir mėlyni miškai giedojo tyliai: / Gyvenk per mus, kad mes galėtum amžinai gyventi per tave.“ 

Poetiniai V. Mačernio atminai – kaip poetinės mišios, kaip pranašystės balsas: „Gyvybės upė, skausmo ir mirties ledus pralaužus, / Tekėjo ateities linkme. / Ir žody, tobulajam rutuly, nušvito naujas, nemirštąs pasaulis.“

Ir jaunų poetų senos sielos, prisišaukiamos tragiško ir nemirtingo žmogaus pasaulio grožio.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien